Už Liučijos vaidmenį operoje "Liučija di Lamermur" Auksinį scenos kryžių ir Metų operos solistės vardą pelniusi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gitana Pečkytė kūrybinę pilnatvę pajunta ne tada, kai gauna apdovanojimus.

Titulai ir apdovanojimai man gyvenime nėra svarbiausi, dainuoju ne dėl jų, tačiau jie suteikia didesnio pasitikėjimo savo jėgomis.

"Jie suteikia didesnio pasitikėjimo, – teigia ji, – tačiau kūrybinę pilnatvę jaučiu, kai po spektaklio tyliai sėdėdama grimo kambaryje mintyse galiu ištarti: "Šiandien jie buvo su manimi ir dialogas įvyko..."

– Buvote pasinėrusi į "Dainų dainelės" rūpesčius, nes esate ir pedagogė?

– Pedagoginį darbą dirbu nuo 1998 m. Taip jau sutapo, kad vienu metu kelios mano mokinės dalyvauja LTV vaikų ir moksleivių konkursuose "Vunderkindai " ir "Dainų dainelė". Kadangi patekome į finalinius etapus, tai rūpesčių išties nemažai.

Susiduriu su daugybe moksleivių ir studentų, kurie trokšta dainuoti. Ir tai džiugina, juolab kad išbandyti savo jėgas, parodyti save ir pamatyti kitus jie turi didesnes galimybes, nei turėjau aš. Kai buvau moksleivė, gyvavo vienintelis vaikų ir moksleivių televizijos konkursas – "Dainų dainelė". Manau, kad jis vis dar laikomas prestižiškiausiu, nors tenka girdėti, kad metams bėgant jis tapo nuobodžiu dėl nuolat skambančio tų pačių dainų repertuaro. Mano nuomone, anksčiau dainuotos dainos dėl naujų, drąsių muzikinių sprendimų, įdomių aranžuočių šiandien skamba naujai. Tiesiog mums, pedagogams, reikia įdėti truputį daugiau pastangų, kurios tikrai bus įvertintos ir pastebėtos.

Man "Dainų dainelė" sukelia ypatingų jausmų. 1990 m. su savo kūrybos daina "Gyvenimas – viltis visų" (žodžiai R.Graibaus) tapau šio konkurso laureate bei žiūrovų simpatijos prizininke. Šis laimėjimas man padėjo galutinai apsispręsti savo ateitį susieti su profesionaliu dainavimu.

– Neabejoju, kad džiaugiatės Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu, kurio, kaip pastebėjo jūsų talento gerbėjai, sulaukėte gana vėlai. Juk kiekvienas menininkas trokšta būti išgirstas, pastebėtas, išgyvena likdamas nuošalėje. O gal jūsų dėmesys kitur, kada išgyvenate kūrybinės pilnatvės pojūtį?

– Niekada nejutau, kad esu nuošalėje, nes visada jaučiau savo nuoširdžių gerbėjų būrį, kurie tiki manimi, laukia naujų mano premjerų ar koncertų. Ypač tuo įsitikinau, kai prieš metus dalyvavau LTV auksinio balso konkurse "Triumfo arka". Žinoma, kūrybiniame kelyje tenka susidurti su įvairiais išbandymais. Sunkiausiais momentais stiprybės ir pasitikėjimo man suteikia artimiausias mano žmogus.

Manau, kiekvienas menininkas nori būti išgirstas ir pastebėtas, ir aš – ne išimtis. Nors titulai bei apdovanojimai man gyvenime nėra svarbiausi ir dainuoju ne dėl jų, tačiau vis tik jie suteikia didesnio pasitikėjimo savo jėgomis. Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimas išties džiugina. Visų pirma, džiugu, kad esu apdovanota už sudėtingiausią savo sukurtą vaidmenį operoje. Vadinasi, einu teisingu keliu. O antra – Kauno valstybinis muzikinis teatras yra laikomas operetės žanro puoselėtoju, nors mūsų kūrybinį repertuarą sudaro net 10 sudėtingiausių operų. Labai norisi paminėti, kad šis pagrindinis šalies teatro meno apdovanojimas pirmą kartą buvo suteiktas operos nominacijoje!

Esu labai savikritiška, reikli sau ir kitiems. Dėl ne taip sudainuotos kadencijos ar net natos ilgai negaliu sau atleisti, daug analizuoju. Turbūt tokiems žmonėms išgyventi kūrybinę pilnatvę yra sunkiau. Aš ją jaučiu, kai sulaukiu išsvajoto vaidmens ir galiu jį kurti, kai pasibaigus spektakliui pamatau spindinčias nuo ašarų žiūrovų akis, girdžiu gausius aplodismentus, kai tyliai sėdėdama grimo kambaryje mintyse galiu ištarti: "Šiandien jie buvo su manimi, ir dialogas įvyko..."

– Liučijos di Lamermur partija reikalauja tikros meistrystės. Kaip jums sekėsi ją įveikti, kuo jums artimas šis personažas, kaip jį prisijaukinote?

– Liučijos partija išties išskirtinė ir pagrįstai laikoma viena sudėtingiausių sopranui visoje muzikinėje literatūroje. Jai atlikti reikalingas ne tik bel canto dainavimas, bet ir puiki vokalinė technika bei ištvermė, ypač reikalinga išprotėjimo scenoje, plati balso emocinės išraiškos skalė. Dainuojant išprotėjimo scenoje, nuolat reikia save kontroliuoti, kad sukilusios emocijos neužgožtų įtaigumo, kad nenukentėtų vokalas.

Kuriant Liučijos vaidmenį, daug ką padiktavo pati muzika. Kai kuriais momentais tam tikra vidinė būsena išplaukdavo iš ankstesnių mano herojų (Violetos, Džiuljetos), kurias vienija meilės pažinimas, išsiskyrimo skausmas, pasiaukojimas ir mirtis. Liučijos troškimas mylėti ir būti mylimai bei reikalingai, manau, artimas kiekvienai iš mūsų.

Sunkiausia buvo prisijaukinti tas emocines būsenas, kurių gyvenime nesu patyrusi: išskirtinį jautrumą, įvairių vizijų ir vaizdinių matymą, bendravimą su vėlėmis, galiausiai pačią išprotėjimo sceną. Stengiausi rasti kiekvieno jos poelgio pateisinimą.

Viliuosi, kad mano sukurtos herojės istorija žiūrovai patiki ir nelieka jai abejingi.

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dainuojate jau seniai, ar galite tvirtai sakyti, kad radote savo profesijos namus, kiek jūsų gyvenimą papildo pedagoginė veikla?

– Kauno muzikiniame teatre dainuoti pradėjau nuo 1997 m., dar būdama studentė. Pirmasis vaidmuo buvo – Pamina muzikinėje pasakoje vaikams pagal Wolfgango Amadeus Mozarto operą "Mažoji burtų fleita".

Muzikinis teatras jau seniai tapo antraisiais mano namais. Čia praleidžiu daugiau laiko nei tikruose savo namuose. Teatre prabėga ir šventės, ir laisvalaikis. Neįsivaizduoju savęs be dainavimo ir teatro, nors daug dėl šios profesijos tenka ir paaukoti.

Pedagoginės veiklos nelaikau savo pomėgiu. Tai labai atsakingas darbas, reikalaujantis profesinių žinių ir kantrybės. Juk balsas yra vienintelis muzikinis instrumentas, kurio mes nematome, ir neteisingai jį lavinant, galima greitai pridaryti žalos. Tačiau mokyti dainuoti man patinka. Per pamokas ne tik suteikiu žinių, bet daug ką atrandu ir pati.

– Koks buvo jūsų kelias į dainavimą?

– Mano šeimoje profesionalių muzikantų nebuvo, tačiau namuose nuolat skambėjo muzika, prisimenu gausybę plokštelių. Labai ryškius balsus turėjo jau anapilin išėjusios mano mamytė, močiutė ir tetos. Kai jos dainuodavo, niekas nedrįsdavo įsiterpti. O ir tėtis neabejingas muzikai. Jis matė visus mano spektaklius. Vaikystėje buvau tikra namų artistė, mokėjau daugybę įvairiausių dainų. Pradėjusi lankyti vidurinę mokyklą, dalyvavau įvairiuose saviveiklos būreliuose, kurie buvo susiję su scena (dainavimo, dramos, šokių), išmokusi groti gitara, kūriau dainas. Jau nuo antros klasės žinojau, kad būsiu dainininkė.

Baigusi vidurinę mokyklą, 1990 m. įstojau į Kauno J.Gruodžio konservatorijos dainavimo skyrių, dėstytytojos B.Sodaitytės klasę, kurią baigiau su pagyrimu. Po to sekė vokalo studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Taigi 10 metų kryptingo, nuoseklaus ir nenutrūkstamo dainavimo mokymosi pas tą pačią pedagogę, prieš kurią šiandien žemai lenkiuosi ir nuoširdžiausiai dėkoju už jos perteiktas žinias, už jos neišsenkančią kantrybę ir tikėjimą manimi!

– Kokiuose dar spektakliuose jus galima išgirsti? Ar turite savo svajonių vaidmenį? Sudainuotas jis, ar dar ne?

– Pastaruoju metu dainuoju pagrindines partijas beveik visose mūsų teatro operose: Mikaela operoje "Karmen", Violeta "Traviatoje", Rozina operoje "Sevilijos kirpėjas", Džiuljeta "Romeo ir Džiuljetoje", Marta operoje "Marta".

Taip pat dainuoju ir operetėse: Violeta Kavalini ("Monmartro žibuoklė"), Laura ("Studentas elgeta"), Franciska Kaljari ("Vienos kraujas"), Adelė ("Šikšnosparnis") ir t.t.

Viena iš pirmųjų ir didžiausių svajonių buvo sudainuoti Violetos partiją Giuseppe Verdi operoje "Traviata". 2007-aisiais ši svajonė išsipildė. Po to labai troškau Džiuljetos vaidmens Charles Gounod operoje "Romeo ir Džiuljeta". Ją taip pat dainuoju. Liučija – ne mažiau lauktas ir išsvajotas vaidmuo. Be abejo, vaidmenų, kuriuos norėčiau sukurti, sąrašas dar nesibaigia. Tegul kol kas tai pasilieka.... galbūt tolesniems pokalbiams. Ir ačiū Aukščiausiajam, kad galiu svajoti, o mano svajonės tampa realybe.