Centrinėje Amerikoje, egzotiškajame Hondūre, per devynis mėnesius lietuvis išgyveno audringą meilę, gėrė alų su narkotikų prekiautojais ir išmokė indėnų vaikus šaudyti iš lankų.

Šeimos kerštas

Vos išaušus pasigirdo šūvis. Po akimirkos – dar vienas. Visai šalia betoninio namelio džiunglėse, kalnų kaimelyje, kuriame gyveno 26-erių kaunietis Ramūnas Rainys, atvykęs į Lotynų Ameriką kaip savanoris vaikų mokytojas ir ekologas. Riksmai, klyksmas. Iš nendrių suręsto kiosko viduryje kniūbsčias gulėjo vyras, greta verkė jo dukra ir sūnus.

Susišaudymai Hondūre – kasdienybė. Ramūnas matė per šeimų kovas po šūvio vinčesteriu rankos netekusią mergaitę. Tačiau baltuosius valstybė saugo ir vietiniai su jais stengiasi nekonfliktuoti.

Kartą girtas, su ramentais vaikštantis Las Mango kaimelio gyventojas kiosko pardavėjo paprašė alkoholio. Nelegaliai iš po stalo alkoholiu ir marihuana prekiaujantis vyras gėrimo nepardavė. Jis stumtelėjo raišį, šis nuvirto besijuokiančių kaimiečių akivaizdoje. Kitą rytą šūviais už jį keršijo šeimos narys.

Su kioskininku, nemokančiu nei rašyti, nei skaityti, bet pakankamai išmintingu, Ramūnas mėgo padiskutuoti apie gyvenimą. Iš jo kaunietis išgavo priesaiką niekada nepardavinėti narkotikų vaikams.

"Pasitarę su kaimo lyderiais nusprendėme, kad po konflikto su raišuoju jam geriausia su šeima išvažiuoti į kitą šalies dalį, – kalbėjo Ramūnas. – Kitu atveju jis su giminėmis keršytų raišam žmogui, o jie bandytų užbėgti už akių, todėl viskas baigtųsi tragiškai."

"Kaime – apie 300 gyventojų, tačiau dominuoja šešios pavardės. Hondūre itin stiprus giminystės ryšys. Jie – užgaulūs ir kerštingi žmonės", – įsitikinęs R.Rainys.

Kūne išaugo kirmėlė

"Lipnia juosta apklijavau langų plyšius, drabužiais užkamšiau plyšį po durimis, – prisiminė pirmą naktį Hondūre R.Rainys, praeityje buvęs skautas, Šaulių sąjungos narys. – Rytą vis tiek pabudau visas sukandžiotas kažkokių gyvių, kurių garsus girdėjau visą naktį. Čirpė, cypė, šiureno."

Tarantulai, gyvatės, skorpionai tapo lietuvio kasdienybe. Valgyti jis stengėsi lauke, nes trupiniai privilioja mažus, o šie – didelius vabzdžius.

Vis dėlto Ramūnas neapsisaugojo nuo vabzdžių. Po vieno jų įkandimo jautė vis stiprėjantį skausmą. Iš kiaušinėlio, kurį R.Rainio kūne padėjo musė, išsirito 3 cm kirmėlė.

"Žaizdą patepė nuodais, – prisiminė jis, – aš rankomis apsivijau palmę ir kentėjau. Kirmėlės gyvos neištrauksi, nes ji įsikabina į audinius. Patepus nuodais kirmėlė numarinama, bet tampoma konvulsijų sukelia didelius skausmus."

Šilti ir paprasti

"Iš vienos pusės guli mano vaikai, iš kitos – žmona, mes bendraujame, – gerdamas su lietuviu alų šyptelėjo Oskaras. Trijų kvadratinių metrų molinėje pašiūrėje – dvi lovos, šaldytuvas, viryklė, mažas televizorius, DVD grotuvas. Hondūriečio žmona iš turimų atsargų pagamino tortilijų, ir visi žiūrėjo filmą. – Amerikietis čia užeitų nebent su guminėmis pirštinėmis."

Hondūriečiai, kaip ir dauguma Lotynų Amerikos gyventojų, šilti, draugiški ir mokantys džiaugtis gyvenimu. Mūsų suvokimu, dauguma jų – skurdžiai, bet kodėl jie laimingi?

"Aš turiu šešis vaikus, keturi lanko mokyklą, esame sveiki, kas antrą dieną valgome vištienos, šį mėnesį nusipirkau DVD grotuvą, kodėl man nesidžiaugti gyvenimu?" – nustebęs gūžtelėjo pečiais kaimo inžinieriumi vadinamas pliktelėjęs garbanius, kuris, viešint Ramūnui, nuolat nešiojo kepurėlę su snapeliu ir žarstė kaimiečiams patarimus, kaip įrengti vasarnamius.

Rado nuodingą papartį

Arogantiškų amerikiečių vietiniai nemėgsta, tačiau moterys svajoja ištekėti už turtingų vyrų iš išvykti gyventi į JAV arba Europą.

Amerikiečių misionieriai pastato bažnyčias ir moko gyventi. Mokė ir R.Rainys. Jis vietinius įtikinėjo nenaikinti džiunglių ir rūpintis ne pupelių laukais, o skatinti ekoturizmą.

Kartą vaikštinėdamas su vaikais Piko Bonito nacionaliniame parke Ramūnas atrado itin retą nuodingų paparčių rūšį ir nudžiugino vietinius biologus.

Sugadinta reputacija

"Aida... – ieškojo žodžių Ramūnas, – labai graži. Mūsų santykiai buvo audringi, gražūs, mano ketinimai buvo labai rimti, ketinau dėl jos grįžti į Hondūrą. Tai buvo trys fantastiški meilės mėnesiai."

Tai, kas vyksta meksikiečių serialuose, – nesąmonė. Taip anksčiau galvodavo R.Rainys. Dabar jis tvirtina priešingai – tai teisybė.

Sužinojusios apie atvykėlį iš Europos, Las Mango kaime ėmė lankytis savanorių organizacijoje dirbančios vietinės merginos. "Jos stengdavosi užsibūti, kad nespėtų grįžti į paskutinį autobusą, – šypsojosi Ramūnas. – Viena su kita konkuruodavo, skleidė apkalbas ir gadino mano reputaciją."

Gražiausios hondūrietės konkurse atsisakiusi dalyvauti Aida grįžo po atostogų vėliau, tačiau R.Rainys, pamatęs gražuolę, ją ignoravo: "Mano reputacija buvo sugadinta, po kelių mėnesių turėjau išvykti namo, todėl su Aida bendravau tiek, kiek reikėjo darbo reikalais."

Gimtadienio staigmena

Viskas pasikeitė po gražuolės garbanės gimtadienio. Ramūnas šventėje nedalyvavo, bet po stalu iš anksto lipnia juosta priklijavo dovaną Aidai: gintarinius karolius, lietuvišką šokoladą. Kurjeris neva nuo anonimo įteikė įspūdingą puokštę gėlių, kurios Hondūre – didelė prabanga.

"Kitą dieną Aida privertė prisipažinti, kad dovana ir gėlės – mano", – gražių santykių pradžią prisimena Ramūnas.

R.Rainio akyse šmėkštelėja ir šypsena, ir skausmas. Jo ir Aidos meilė buvo audringa ir su skausminga atomazga.

Dviveidė kultūra

Hondūre, sako R.Rainys, bendru nerašytu susitarimu toleruojama dviveidystė. Kaimo moterys konservatyvios, nors jau šešiolikmetės augina vaikus, bet negali daugiau nei penkioms minutėms pasilikti su vyru vienoje patalpoje. Šeimoje – keturi vaikai, vienas jų juodaodis, tačiau šviesesnio gymio vyras nepyksta ant greta gyvenančio juodaodžio.

Laisvesnės – miestietės, kurios pačios nesidrovi imtis iniciatyvos, bet niekada po pirmo, antro ar trečio pasimatymo, jei nėra prostitutė, nesiguls į lovą su užsieniečiu. Nors ištekėti už baltojo – jų svajonė.

Po naktinio uragano

Po nakties, per kurią siautėjo uraganas, o sraunios Rio Kangrehal upės vanduo pakilo nuo pusmetrio iki 10–15 metrų, R.Rainys apstulbo: "Išėjęs iš namelio pamačiau naujus krioklius, iš kažkur tekančią kitą upės atšaką, išvartytus medžius, o vienoje upės vietoje lanku tekantis vanduo buvo keliais metrais pakilęs aukščiau nei kitoje pusėje. Jis tekėjo milžiniška išcentrine jėga ir pakeliui vartė palmes!"

Rusų mafija

Šūvius lietuvis girdėjo ne vieną kartą. Tačiau pats šaudė tik iš lankų, kuriuos pasigaminti išmokė indėnų vaikus. "Senoji indėnų kultūra nyksta, viską keičia amerikonizmai", – apgailestavo Ramūnas.

Savas tradicijas išsaugojo garifunos – taip vadinami Karibų jūros pakrantėje gyvenantys juodaodžiai. Tarp jų dar paplitusi magija, jie turi savo kalbą, tradicijas, jų šokiai – įspūdingi.

Vieną vakarą, eidamas iš klubo, lietuvis drąsiai pasuko pro lūšnynų kvartalą, ten, kur geriau kojos nekelti. Grupė vietos banditų bei narkotikų prekiautojų apstulbo, pamatę drąsiai jų link einantį baltąjį.

"Kaip gyvuojate?" – paklausė R.Rainys. Atsakydamas į grupės tvirtų vyrų repliką, kad jų čia visi bijo, lietuvis įžūliai pajuokavo: "Aš – rusų mafija."

Ką reiškia pajūris

Naujuosius metus R.Rainys sutiko tarp juodaodžių. Klube savo temperamentu ir gyvenimo džiaugsmu jį sužavėjo 50–60 metų moterys, maukiančios romą, šokančios, dainuojančios. O paryčiui juokais jos gaudė klubo savininką ir bandė jam numauti kelnes. "Neįsivaizduoju taip besielgiančios mano močiutės", – šypsojosi R.Rainys.

Ramūnas iškart sulaukė vienos juodaodės merginos antausio, kai draugiškai pasiūlė pasivaikščioti prie jūros. Tačiau kita mergina sutiko romantiškai pasivaikščioti pajūriu. Ji nustebo, kodėl svetimšalis nesiima veiksmų, net prisipažino, kad "yra švari". "Tik vėliau sužinojau, kad pasiūlymas pasivaikščioti prie jūros jiems reiškia seksą", – juokėsi R.Rainys.

Šiltą naktį prie vienos lūšnos kaimelyje jis sutiko grupę juodaodžių. Šie gėrė tikrųjų hondūriečių vengiamo gėrimo gifiti. Drąsiai išgėręs kelis stikliukus "Trejas devynerias" primenančio alkoholio lietuvis nustebino juodaodžius.

Hondūre juodaodį itin retai pamatysi žemyne. Visi įsikūrę pakrantėje. Atrodo, lyg šie žmonės, prieš kelis šimtus metų prievarta atplukdyti į Ameriką, vis dar laukia laivų, kad galėtų grįžti namo.