Lauke – minus trisdešimt, palapinės viduje – M.K.Čiurlionio simfonija "Jūra". Vilniaus universiteto žygeivių klubo nariai Arkties vandenyno saloje Špicbergene, kur bene pirmieji iš lietuvių šliuoždami slidėmis išbandė ir jėgos aitvarus, mielai klausydavosi muzikos.

Kiekvienam – 50 kg manta

Penkių lietuvių komanda – Algimantas Kuras, Justas Gadeikis, Nerijus Levickas, Tomas Šalkus ir Kristina Gaidelytė – Norvegijos šiaurėje esančio Svalbardo salyno Špicbergeno saloje praleido 22 naktis. Sunkiomis sąlygomis slidėmis, jėgos aitvarais ir pėsčiomis jie įveikė apie 400 km.

"Mes – ne tie, kurie bet kokia kaina ieško adrenalino", – tikino patyręs 30-metis keliautojas Algimantas Kuras. Jų rizika buvo kruopščiai apskaičiuota." Tiesa, niekur neradome informacijos, kad lietuviai tokioje kelionėje šliuoždami slidėmis būtų naudoję ir jėgos aitvarus", – šyptelėjo A.Kuras.

Už 60 km nuo norvegų Longyerbyeno gyvenvietės – rusų miestelis Barentsburgas. Lietuviai apie 90 km buvo pavėžėti sniego motociklais ir palikti.

Toliau jie kelionę tęsė savo jėgomis. Kiekvienas turėjo po 40–50 kg mantos.

Kelis kartus, dar itin nenutolus nuo gyvenvietės, į poliarinę ekspediciją išsirengę lietuviai pakelėje sutiko sniego motociklais važinėjančių turistų.

Karinis šautuvas su svastika

Norvegijoje išnuomotas 1940-ųjų gamybos vokiškas šautuvas su svastika buvo dar vienas kelionės palydovas: ten keliauti be ginklo vietos valdžia griežtai draudžia.

Medžiotojų teisių neturėję lietuviai daug vargo, kol gavo leidimą, policijoje išklausė instruktažą, perėjo medicininę ekspertizę, Lietuvoje mokėsi šaudyti.

"Mūsų taikiniai, – juokėsi A.Kuras, – buvo šiukšlių maišai."

Baltųjų meškų Svaalbardo salyne Vilniaus žygeivių klubo nariai nesutiko, tačiau kartą prie palapinės rado jų pėdsakų. Beje, Špicbergene gyvena apie 2500 gyventojų ir yra apie 3000 baltųjų meškų.

Paukščiai, elniai ir eketėse nardantys ruoniai – daugiau gyvūnų keliautojai nematė.

Turėjo palydovinį ryšį

"Romantiški ir pasakiškai gražūs vaizdai", – A.Kuras mintyse dar teberegi nuostabius vaizdus.

Lietuvių ekspedicija tarsi pabėgo nuo civilizacijos, problemų, rutinos, pinigų, karjeros. Tai buvo laikas, kai keturi vyrai ir moteris galėjo pabūti su savimi ir laukine gamta. "Baltas sniegas ir ledynai, žydras ir žalsvas ledas, juodos uolos, kurių viršūnės kartais nusidažydavo raudonai, mėlynas dangus", – pasakojo apie matytus įstabius reginius A.Kuras.

Kelionės pradžioje saulė nusileisdavo itin greitai. Vėliau prasidėjo poliarinė diena ir keliautojai ėmė sunkiai orientuotis laike: pabudę 4 val. ryto nesuprasdavo, kiek valandų.

Kiek matė akys – sniegas, ledynai, užšalę fiordai. Properšos? Arčiausiai vandens penketukas priartėjo 500 m atstumu.

Kelionėje jie naudojosi palydoviniu telefonu, todėl žinojo prognozes, turėjo informacijos, kur geriau keliauti ir kvailai nerizikavo.

Sulaužė slidę

Apšalę skruostai ir pirštas. Tai buvo bene didžiausi nemalonumai. Algimantas dabar juokiasi: "Kartą plika ranka čiupau šaukštą ir..."

Šilčiausia būdavo pašvietus saulei, tuomet spaudė vos 4 laipsnių šaltukas. Vidutinė temperatūra – minus 20, žemiausia – 30 laipsnių šalčio. Špicbergene pastebimai smarkiau juntamas šaltis, nes ten drėgna ir vėjuota.

Beje, grupės lyderis susilaužė slidę, kai šliuoždamas naudojosi ir jėgos aitvaru. Pučiant smarkiam vėjui sumėtė, vyras kelis kartus apsivertė. Tačiau suremontuota slidė išlaikė iki pat kelionės pabaigos.

Košių ir muzikos pasirinkimas

Rytais – kuskuso kruopų, ryžių, grikių, lęšių, kukurūzų, kiečių košė su mėsa, spirgais ar saldi – su džiovintais vaisiais ir kondensuotu pienu.

"Konservų nesivežėme", – pasak Algimanto, per pietus būdavo valgomas šaltas davinys. Lašiniai, dešra, sūris, džiovinti vaisiai, šokoladas, duona, chalva, česnakas, citrina. Vakarais – sriubos ir košės.

O M.K.Čiurlionio muzika? A.Kuras juokiasi. Tai – ne pokštas. Žygeiviai turėjo grotuvą ir kolonėles. Todėl jų palapinėje skambėjo ir "Antis", ir BIX, ir Frankas Zappa, ir Bobas Dylanas, ir šiuolaikė muzika.

Bet dažniausiai tarp sniego ir ledynų Špicbergene jie klausėsi M.K.Čiurlionio simfoninės poemos "Jūra".

Amžino įšalo žemė

Svalbardą sudaro 3 pagrindinės salos (Špicbergenas, Nordaustlandet, arba Šiaurės Rytų Žemė, ir Edgeøya) ir apie 150 mažesnių. Salyno plotas siekia 62 800 kv. km, kurių 60 proc. dengia ledynai. Tik 6–7 proc. žemės ploto užima augalija, salose aptinkama 176 rūšys augalų. Visus metus Svalbardo salose laikosi įšalas ir tik viršutinis vieno metro žemės sluoksnis atšyla vasarą.

Svalbarde aptinkamos didžiausios paukščių kolonijos Šiaurės Atlanto regione. Didžioji dalis paukščių yra migruojantys, žiemojantys žemyninės Norvegijos Barenco jūros pakrantėse.

Svalbardo šiaurės elnias ir arktinė lapė sutinkami daugumoje salų. Baltieji lokiai dažniausiai sutinkami salose į Rytus nuo Špicbergeno. Be daugybės ruonių, salų pakrantėse galima aptikti ir jūros vėplių. Baltasis banginis yra dažniausiai pasitaikantis iš visų banginių netoli Svalbardo krantų.

Dabar Svalbarde gyvena apie 2900 gyventojų. 55,4 proc. yra norvegai, 44.3 proc. – rusai ir ukrainiečiai.

Administracinis salyno centras yra Longyearbyenas (2 080 gyventojų).

Svalbarde nėra kelių, jungiančių gyvenvietes.

Kiekvienam kainavo po 8000 litų

Špicbergenas (norv. Spitsbergen) – Arkties vandenyno sala, didžiausia ir vienintelė gyvenama sala Svalbardo salyne, administruojamame Norvegijos. Dažnai klaidingai Špicbergeno vardu vadinamas visas salynas.

Pagal Svalbardo sutarties sąlygas, saloje komercine veikla gali užsiimti bet kuri iš taiką pasirašiusių šalių, šiuo metu tokia teise naudojasi Rusija ir Norvegija.

Kelionė, maistas, skrydžiai kiekvienam lietuviui žygeiviui kainavo apie 8000 litų. Mėgėjams ši kaina išaugtų, mat reikėtų samdytis profesionalius vedlius. Tiesa, lietuviams kaina padidėjo dėl išsiveržusio ugnikalnio Islandijoje ir dviejų papildomų dienų Norvegijoje.