Jau dešimt metų alternatyviosios muzikos scenoje nardanti grupė „Sraigės efektas“ perėjo ne vieną etapą – keitėsi grupės sudėtis, instrumentiniame projekte atsirado vokalas, vis kito muzikos skambesys. Šį balandį grupė pristatė ketvirtą studijinį albumą su aštuoniais naujais kūriniais – „Klaidosklaida“, kuris netrukus gerbėjus pasieks ir EP formatu.

Pasiklausę naujų garsų pasišnekėjome su „Sraigės efekto“ nariais – vokalistu Kristijonu Nenartavičiumi, bosistu Nikita Dobrotinu, gitaristu Laurynu Kamarausku ir būgnininku Luku Jankausku apie grupės kelią, skirtingus etapus, naujausią albumą „Klaidosklaida“, kūrybos procesą ir kitus dalykus.

– Neseniai grupė „Sraigės efektas“ atšventė dešimties metų sukaktį. Kokie jie buvo? Kaip keitėtės, metams bėgant?

Nikita: Tie dešimt metų buvo įvairūs. Labai keitėsi mūsų muzika – išleidome tris skirtingus albumus ir įrašinėjome ketvirtą, pasirodė remiksų albumas... Kito sudėtis. Jeigu trumpai, tai užaugome per tuos dešimt metų.

Laurynas: Daug skirtingų etapų ir jie labai įvairūs. Tačiau kartu yra jausmas, kad grupės veikla tarsi prasidėjo iš naujo, nes per pastaruosius dvejus metus daug visko keitėsi.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Kokią viziją turėjote, kai pradėjote groti?

Kristijonas: Būti geriausiems, arogantiškiausiems, keisčiausiems... (Šypsosi.) Šaržuoju, bet tikrai tikslas buvo būti unikaliems, išskirtiniems.

Nikita: Būti labai trankiems ir geriausia tokios muzikos grupe Lietuvoje. Norėjome maišyti skirtingus žanrus. Per pirmus koncertus juokavome, kad laužome black metal standartus, nors jo niekada negrojome...

Kristijonas: Dar esame sakę, kad sugadinome postpanko muziką... (Šypsosi.)

Nikita: Buvo jaunystė, paikystė ir daug tokių prisistatymų apie save rašėme. Kai pradėjome groti, netgi kažkiek nustebino, kad mus pradėjo kviesti į koncertus. Po keleto koncertų supratome, kad galima daryti rimtai ir tikrai gerai.

Kristijonas: Ir kad būtų įdomu.

– Kaip ir kur save matote Lietuvos muzikos scenoje?

Kristijonas: Čia irgi yra skambių frazių prigalvota. Kažkada sakiau – alternatyvos alternatyva.

Nikita: Tiesiog alternatyva. Man atsibodo tos perdėtai protingos etiketės. Būtų paprasčiau sakyti, kad yra popmuzika, roko muzika, alternatyvioji muzika... Kai žmogui, kuris mažai domisi muzika, bandai pasakyti, ką groji, ir sakai – tekstūrinis rokas su nišinio roko elementais ar alternatyvos alternatyva, nelabai pavyksta išaiškinti.

Lukas: Mano supratimu, aiškinti žmogui muziką yra nesąmonė, nes čia kaip kita kalba. Tarkime, man triukšmo muzikoje sąvoka labai skiriasi nuo to, kaip tai supranta, tarkim, mano mama, – jai triukšmas yra roko muzika, o man triukšmas yra harsh noise wall.

Kristijonas: Sunku apibrėžti ir papasakoti, nes mes esame iš tų muzikantų, kurie neapsiriboja vienu žanru, viena kryptimi. Mūsų tikslas yra kurti mums patinkančią muziką ir bandyti būti unikaliems.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Nemažai dalykų nuveikėte kaip grupė. Ar galima vadinti didžiausiu jūsų pasiekimu eksperimentinį garso takelį švedų režisieriaus Benjamino Christenseno nebyliojo kino filmui „Ragana“ („Häxan“)?

Kristijonas: Visai įspūdinga, kad grupė vis dar egzistuoja tuos daugiau nei dešimt metų. Nors gal sudėtingai atrodo, bet buvo gera tai daryti ir vertėtų tuo pasidžiaugti. Taip pat tikrai buvo įsimintinų renginių, festivalių, buvo vienas gražiausių koncertų Lukiškių cerkvėje ir jį atsiminsime tikrai ilgai. Buvo labai gražu.

Nikita: „Ragana“ mums buvo netikėtas pasiūlymas, kurį labai mielai priėmėme. Tikrai buvo labai įdomus projektas, kuris vėliau įkvėpė įrašyti albumą.

– Bene ryškiausias pokytis jūsų kūryboje buvo albume „TikĖjimas“ atsiradęs vokalas, tada pasikeitė ir skambesys... Kaip keitėsi grupės kūrybos procesas atsiradus vokalui?

Nikita: Vokalas atsirado jau antrame albume, tik jo buvo labai limituotai. Atsimenu, kaip su tuomečiu būgnininku Vaidotu kankinome Kristijoną ir buvo labai daug vokalo sesijų, kol radome, kaip jam patogu.

Vokalas kūrybos procesą labai pakeitė. Anksčiau bandėme viską užpildyti instrumentais, o dabar paliekame erdvės vokalui, kad jis irgi tilptų į kūrinį. Kūrinių struktūros iškart pasikeitė ir į juos pradėjome žiūrėti labiau kaip į dainas.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Kaip dabar vyksta kūrybos procesas ir kaip sekėsi kurti savo naują albumą „Klaidosklaida“?

Kristijonas: Pastarojo albumo kūrybiniai ieškojimai vyko tiek kartu gyvai grojant studijoje, tiek sėdint prie kompiuterio. Tačiau tikrai išliko svarbiausias momentas – tai, ką sukuriame, turi mums visiems kartu patikti. Kai visiems patinka – viskas gerai, o jeigu kažkam nepatinka – ieškai sprendimų, galvoji. Kūryboje labai svarbu susikalbėjimas ir chemija tarp grupės narių. 

Laurynas: Jeigu kažkas netinka, Lukas turi labai gerą taktiką, kuri padeda rasti sprendimą.

Lukas: Taktika yra tokia, kad, jeigu per minutę negali priimti kažkokio kūrybinio sprendimo, vadinasi, jis nesvarbus. Taip nelieka jokio perdėto galvojimo, jokio delsimo, blaškymosi. Tiesiog priimi sprendimą ir varai toliau.

– „TikĖjimas“ ir „Klaidosklaida“ labai skiriasi savo skambesiu. Kaip įvyko tas ryškus pokytis?

Kristijonas: Buvo kitas prodiusavimo būdas – viską įrašėme gyvai, naudodami mikrofonus.

Nikita: Pagrindinis dalykas – naujai prisijungę žmonės, nes jie atneša savų idėjų, savo  skambesį. Prieš tai kūrėme trise, su buvusiu būgnininku Vaidotu. Kai vienas narys išėjo ir prisijungė du nauji, grupėje daugiau galvų, minčių ir įvairesnių idėjų. Be to, visi klausome labai skirtingos muzikos.

– Per albumo „Klaidosklaida“ pirmąją perklausą gerbėjams pasakojote, kad, skaitant dainų pavadinimus nuo pirmo arba paskutinio, perskaitomas sakinys ir visas albumas apskritai yra konceptualus. Nuo pat pradžių turėjote tokią koncepciją ar ji išsivystė įrašant albumą?

Laurynas: Iš pradžių ne. Pradžioje buvo idėja, kad išleisime EP formatu. Paskui ji vystėsi ir tik vėliau palaipsniui atsirado turinys. Pirmiausia buvo jausminis procesas. Kai pradėjome žaisti su albumo pavadinimu, su kiekvienos iš dainų pavadinimu, atsirado daugiau prasmių ir jos susidėjo į muzikinį turinį.

Kristijonas: Lukas labai teisingai vis paklausdavo – kokia vizija? Kaip norime, kad skambėtų? Tad mintys, kokius efektus, mikrofonus ar pan. naudoti, taip pat jau mezgėsi.

Lukas: Man visą laiką žymiai įdomiau nežinoti, ką padarysiu, bet žinoti, kokias priemones naudosiu. Panašiai kaip tapytojui – pasiimi įrankį, kažką darai, dar nežinai, ką padarysi, ir tik jau padaręs ir atsitraukęs pamatai rezultatą.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Pas jus nuo pat pradžių gana daug žaidimų su tekstais. Ar tai jūsų vizitinė kortelė?

Laurynas: Vizitinė kortelė – kad būtų įdomu. Visada, visose srityse. (Šypsosi.) Todėl ir su žodžiais neįdomu daryti paprastai, įprastai. Įdomu su jais žaisti.

Kristijonas: Norime būti konceptualūs, bet stengiamės neperžengti ribos ir nedaryti konceptualumo dėl konceptualumo.

Laurynas: Nežinau, kaip gimė pavadinimas „TikĖjimas“, bet „Klaidosklaida“ kilo iš pajuokavimo. Nors skamba gal ir giliai, bet...

Kristijonas: Su visais pavadinimais viskas buvo atsitiktinai – grupės pavadinimas, albumų pavadinimai, kai kurių dainų pavadinimai... Tiesiog reikiamu momentu pagavome frazę ar žodį.

– Kaip manote, koks jūsų klausytojas? Kokia jūsų auditorija?

Kristijonas: Neseniai šiek tiek apie tai galvojau. Mūsų auditorija – protinga, išsilavinusi, besidominti muzika.

Lukas: Klausanti džiazo?

Kristijonas: Neseniai per radiją kalbėjo, kad džiazistas neitų klausytis klasikinės muzikos, o klasikinės muzikos gerbėjas – džiazo...

Nikita: Mūsų klausytojas klausosi ir to, ir to.

Kristijonas: Dažniausiai tai muzikos visavalgiai, kurie apskritai domisi muzika. Dar smagu, kad vis dažniau pastebiu daugiau jaunų žmonių pirmose eilėse, nes publika visada būdavo arti 30-ies.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

– Ką galvojate apie komercinę scenos arba muzikos pusę?

Kristijonas: Nežinau, dviprasmiškai jaučiuosi. Mes – pogrindžio grupė, bet tarsi jau kažkiek gal į meinstryminę pusę einame, nes auditorija pastaraisiais metais išaugo. Tai smagu ir tuo džiaugiamės, bet kartu dar yra daug žmonių, kurie mūsų negirdėjo.

– Su kuo norėtumėte sukurti bendrą kūrinį, kieno koverį sugroti ar remiksą padaryti? Koks tai atlikėjas (-a) ar grupė būtų?

Kristijonas: Nikas (Nikita – aut. past.) turi seną svajonę kažką padaryti su „Solo ansambliu“.

Nikita: Čia nelabai sena svajonė. Būtų smagu.

Lukas: Man tai su kokiu orkestru įdomu būtų kažką bendro padaryti.

Kristijonas: Norėtųsi ir apie užsienį truputį pagalvoti, bet tai sudėtingiau. Dėl koverių ir remiksų – kažkada buvau grįžęs paklausyti ir pagalvojau apie „Šiaurės krypties“ koverį.

P. Žižliausko, T. Tereko ir A. Smailytės nuotr.

Nikita: Mano požiūris į bendrus kūrinius dviprasmiškas. Jeigu yra dvi grupės, tai pusė narių  tarsi nereikalingi. Suprantu, kai du vokalistai duetu kažką padainuoja, bet tuomet likę nariai nebelabai ir reikalingi. Viskas galima, suprantu, bet kai per daug žmonių ir pradeda dubliuoti vienas kitą, tai kažkaip... Suprantu, galima vieną ar kitą narį iš kitos grupės pasikviesti, bet gal ne kartu dviem grupėms susėsti.

Laurynas: Dabar dar pagalvojau apie Domą Strupinską...

Kristijonas: Taip, su Domu tikrai būtų smagu ką nors padaryti kartu. Čia labai gera mintis. Jeigu kažkaip apibendrinti, tai būtų žmonės, su kuriais vertybiškai sutaptų laisvas požiūris į muziką.

– Gal turite kokių naujų įdomių projektų ar sumanymų kartu ar atskirai?

Kristijonas: Pastaruoju metu su Laurynu dirbame prie Mariaus Paplausko filmo eskizo. Tai ilgesnės trukmės filmas. Jau yra įdirbis, bet, kaip ir su daugeliu filmų, darbas vyksta kelerius metus ir dar praeis nemažai laiko, kol bus galutinė versija. Prie šio formato labai gera dirbti studijoje.

Laurynas: Kiekvienas formatas leidžia truputį kitaip pažiūrėti į muziką ir kiekvienoje srityje ieškoti polėkio.

Kristijonas: Dar smagu būtų surengti koncertų nestandartinėse vietose. Norėtųsi kažko netikėto, kažkur, kur niekas nedarė. Tokių vietų turbūt sunkiai rasime, bet norėtųsi sugalvoti kažką ypatingo.