Sandro Veronesi – vienas garsiausių ir geriausių savo kartos italų rašytojų. Išmintingomis šio 50-mečio rašytojo knygomis šiuo metu gyvena visa Italija.

Požiūris: vienas tris vaikus auginantis 50-metis S.Veronesi tikina, kad šių dienų italai nebežino, kaip elgtis su savo atžalomis.

Jis yra pelnęs svarbiausias Italijos literatūros premijas – Campiello ir Viareggio. Rašytojas ir architektas S.Veronesi ypač išgarsėjo romanu "Praeities galia", kurį 2007 m. lietuvių kalba išleido "Tyto alba". Neseniai lietuviškai pasirodė dar vienas šio autoriaus romanas "Ramus chaosas". Tai istorija apie kovą su mirtimi ir laiku, gyvenimo išmintį, gebėjimą atrasti svarbiausius dalykus ir laikytis jų įsikibus, net jeigu visas pasaulis tyliai šaiposi. Tai humoru ir vidine inteligencija alsuojantis pasakojimas apie vyrą, radusį drąsos keliauti ten, kur pavojingiausia, – į save.

Turtingas milanietis verslininkas Pjetras Paladinis, pagrindinis romano veikėjas, išgelbsti skęstančią nepažįstamą moterį, o tuo metu būsimoji jo žmona miršta jų dešimtmetės dukters Klaudijos akyse. Elegantišku ir ekspresyviu stiliumi romane pateikiamas herojaus vidinis virsmas, aprašomas jo pasirinktas kelias skausmui įveikti.

Norėdamas nuo įtampos apsaugoti savo dukrą, jis apsisprendžia visą laiką būti greta. Užuot ėjęs į darbą jis ištisas dienas leidžia automobilyje priešais dukrelės mokyklą. Ilgainiui Pjetras tampa rajono įžymybe, artimiausiu visų draugu. Žmonės ima jam patikėti savo istorijas, baimes ir nuoskaudas.

– Romano dar nebuvo knygynuose, o apie jį jau visi kalbėjo. Kaip manote, gal jūsų vaidmuo "tebuvo" stebėti ir tiesiog romane tarsi veidrodyje atspindėti savo šalį?

– Kurdamas romanui pavadinimą tikiesi, kad jis pergyvens pačią knygą. Tai reikštų, kad idėja pasirinkta vykusiai. Su "Ramiu chaosu" labai pasisekė. Pavadinimas sukėlė daug interpretacijų. Kalbant apie šalies atspindėjimą knygoje, man regis, pasakyta per stipriai. Tai tik knyga! Juk mūsų šalis jau ne vieną dešimtmetį gyvena peržengdama savo galimybių ribas... Taip pat ir prancūzai jau kurį laiką gyvena skurdžiai, žmonės nusiminę. Tik Prancūzijoje labiau justi, kad egzistuoja valdžia. Atsakymas paprastas: jei nemoki mokesčių, nesuteiki savo valstybei galimybės parodyti geriausią jos pusę, to padariniai – liūdni žmonės.

– Praradęs žmoną Pjetras savo nepakeliamą skausmą bando sudėlioti į pasikartojančias schemas. Dukrelę Klaudiją jis stengiasi apsaugoti nuo blogio, didesnio už ją pačią. Ar tai ir yra ramus chaosas?

– Pavadinime "Ramus chaosas" jau savaime slypi klausimas, tai, kas nepažinu. Jei tai sprendimas, tai kokia problema? O jei tai problema, tuomet koks jos sprendimas? Skaitant romaną atrodo, kad tai ir viena, ir kita. O iš tikrųjų – nė viena... Man atrodo, kad tai vienas iš tų beprasmių vaikiškų paradoksų. Jie tiesiog hipnotizuoja.

– Automobilis, kur herojus leidžia savo dienas, galiausiai virsta vieta, kur žmonės renkasi išlieti savo skausmo, išpažinti baimių ir nuoskaudų. Chaosas čia virsta tvarka?

– Iš tikrųjų jokios tvarkos nėra. Tikrovėje tai, kas čia nutinka, yra neįmanoma. Tik Pjetro požiūris padeda tai įgyvendinti. Pasitraukdamas iš visuomenės jis sukelia smalsumą, visus traukia prisiliesti prie tikrojo skausmo. Matant jį automobilyje priešais mokyklą, kyla klausimas: "Ką jis čia veikia?"

Tarp įvairių sluoksnių, iš kurių sudarytas romanas, yra sąšaukų ir analogijų. Bet paties Pjetro veiksmai tarsi noro sutvarkyti chaosą priešingybė: jis improvizuoja situacijomis, keičia požiūrius, kurie tikrovėje yra sustabarėję, labai hierarchizuoti. Nulipęs nuo pirmųjų puslapių pjedestalo, Pjetras per visą romaną skrieja ant skausmo bangos, kuri vis labiau didėja.

– Vaikų ir tėvų temą aptariate ne viename savo romane...

– Didžiausia italų bėda ta, kad jie nežino, ką daryti su vaikais. Niekas nesirūpina jais taip, kaip turėtų. Netvirtinu, kad esu tobulas tėvas ir pavyzdys (S.Veronesi po skyrybų augina tris sūnus – red. past.). Vaikai taip pat pasikeitė, jie visai kitokie nei prieš, tarkime, trisdešimt metų. Ir mes, tėvai, priversti keistis.

– Iš Romos persikėlėte į Pratą. Manote, kad Italijos variklis yra provincija?

– Man čia patinka. Vaikystę praleidau provincijoje, bet dabar čia jaučiuosi visai kitaip. O kalbant apie mano prisirišimą prie Turino, kuris virsta tarptautiniu miestu, Milano ar Romos, vis dėlto visa Italija yra provincija... Nesakau, kad nepersikelsiu kur nors kitur. Bet labai svarbu žinoti, kad visuomet gali grįžti į provinciją.