Režisierius Paolo Emilio Landi mėgsta komedijas – jos leidžia žmonėms pasijusti laimingiems. Pasiilgusius gerų emocijų jis kviečia į dar vieną savo komediją – "Vargšai. Aristokratai".

Premjeros išvakarėse italų režisierius P.E.Landi jautėsi visiškai ramus. Komanda – stipri, viskas jau sustyguota, liko tik sulaukti žiūrovų, kurių turėtų būti pilna salė, – į pirmas dvi premjeras visi bilietai buvo parduoti iš anksto.

"Paskutinėmis dienomis šiek tiek nervinausi, nes dar buvo daug dalykų, kuriuos reikėjo pataisyti, bet dabar – nebe. Aš – ramus", – nusišypsojo patogiai įsitaisydamas režisierius, lietuviams pažįstamas kaip muzikinės komedijos "Strip man show – viskas apie vyrus" ir spektaklio "Triukšmas už kulisų" kūrėjas.

– Lietuvoje jus pažįsta kaip komedijų kūrėją. Tai jūsų mėgstamiausias žanras? Gal kitose šalyse statote kitokio žanro spektaklius?

– Nežinau, kodėl taip atsitinka, kad kažkuriuo metu pradedi statyti vieno žanro kūrinius. Jei pastatai komediją, kuri sulaukia sėkmės, teatro vadovai tikisi, kad tu ir dar kartą padarysi tą patį. Praeityje esu pastatęs keletą rimtų dramų, bet dabar grįžau prie komedijų, jų per 25 kūrybos metus esu sukūręs tikrai nemažai, ir jos nebuvo blogos. Komedijas statyti įdomu, nes jose svarbūs ne tik aktoriai, bet ir žiūrovai. Turi sugebėti juos įtraukti, atsižvelgti, kaip jie gali reaguoti.

Be to, man patinka, kai žmonės laimingi. Kai matau juos besijuokiančius, pats patiriu didelį malonumą. Gyvenimas dažnai būna komplikuotas, kartais – sunkus, tad puiku, kad galiu suteikti žmonėms šiek tiek laimės. Net jei tik porai valandų. Tai – mano dovana, aš ją turiu ir man patinka ja naudotis.

– Ar tai jūsų pagrindinis tikslas, kai renkatės pjesę – nudžiuginti žiūrovus? Kas lemia jūsų sprendimą – galvojate, kiek bilietų žmonės nupirks, ar ką norite pasakyti žmonėms?

– Pjesės pasirinkimas – įvairių dalykų kombinacija. Idealiame pasaulyje galėtumei rinktis spektaklio siužetą ar vietą negalvodamas apie nieką daugiau. Tačiau pasirinkęs patinkančią pjesę turiu mąstyti ir apie tai, ar yra aktorių, kurie galėtų tinkamai suvaidinti, turėtų tam reikalingų bruožų ir patirties.

Kitas dalykas – aš turiu dirbti teatrui. Labai didžiuojuosi, kad mano spektakliai Jaunimo teatre puikiai lankomi jau tiek metų. Tai – ne tik mano sėkmės ženklas, tai – pagalba teatrui. Žinau, kad jam reikia pinigų išgyventi, o mano pareiga yra jam padėti. Aš nedirbu tuščiame pasaulyje, turiu atsižvelgti į tai, kas mane supa.

– Komedija "Vargšai. Aristokratai" buvo sukurta XIX a. Italijoje. Ar manote, kad ji aktuali šių dienų vilniečiams?

– Žinoma, šioje komedijoje pasakojama istorija labai artima šioms dienoms. Tai pasakojimas apie žmones, kurie neturi darbo. Dabar žmonės išgyvena krizę, kai kurie nežino, kaip išmaitinti šeimas, patenka į labai sunkias situacijas. Tačiau esmė tokia, kad nors krizės vyksta skirtingai, žmonės reaguoja taip pat. Spektaklio veikėjai yra italai, bet jie lygiai taip pat galėtų būti žmonės iš Vilniaus. Manau, to pakaks atrasti ryšiui tarp aktorių ir auditorijos, be kurio nė vienas spektaklis nėra geras.

– Dirbate Italijoje, Jungtinėse Valstijose, Latvijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lietuvoje. Ar pastebite publikos skirtumų? Kuo skiriasi Italijos ir Lietuvos žiūrovai?

– Kalbos apie publikos skirtumus dažniausiai yra stereotipinės. Vieni sako, kad italai daug juokiasi, kiti – kad jų nuotaikos dažnai keičiasi, bet jei atvirai, aš to nematau. Žmonės, turintys humoro jausmą, visur reaguoja vienodai. O dabar pasijuokti – puikus laikas: šilta, šviečia saulė, reikia atsipalaiduoti ir mėgautis.

– O kaip lietuvių režisieriai? Ar teko susipažinti su jų kūryba? Kaip ją vertinate?

– Italijoje labai garsus režisierius Eimuntas Nekrošius. Mačiau Romoje ne vieną jo spektaklį dar prieš atvykdamas į Lietuvą. Mūsų darbo metodai labai skirtingi, bet aš mėgstu jį. Jo kūryba – galinga. Apskritai yra daug skirtingų būdų kurti teatrą, nėra vieno geriausio ar nustatytų taisyklių, kurių privalėtume laikytis.

Vienintelis dalykas, kuris skiria gerą teatrą nuo blogo, yra režisieriaus jausmas, kad jis privalo ką nors sukurti, o ne pats to nori. Jei tu savyje jauti, kad nori kurti teatrą, turi savo stilių, savo pasaulio viziją – tai veikia. O jei pats manai, kad tai – kvailystės, gal reikia rinktis kitą profesiją? Tai ne tas darbas, kuriame viskas eitų lengva ranka. Režisieriaus profesija labai komplikuota. Tačiau tuo pačiu metu ji leidžia gyventi labai jaudinantį gyvenimą.

– Dirbdamas tokį darbą labai daug keliaujate. Ar kartais apsistojate kur nors ilgesniam laikui?

– Mano gyvenimas dabar gana komplikuotas. Kasmet šešis mėnesius gyvenu užsienyje ir šešis Italijoje, kur dirbu žurnalistu televizijoje. Dėl šio darbo man taip pat reikia daug keliauti, bet man tai patinka. Dirbdamas užsienyje įgyji ne tik profesinės, bet ir gyvenimiškos patirties. Įdomu suprasti, kaip žmonės mąsto, matyti, kaip skirtingai gyvena, kaip jaučiasi patekę į skirtingas situacijas.

– Kaip atsitiko, kad atkeliavote į Lietuvą?

– Tai labai paprasta ir komplikuota tuo pačiu metu. Kai dirbi, stengiesi, žmonės pradeda apie tave kalbėti, mato tavo pasirodymus ir nusprendžia, kad jiems tavęs reikia. Taip pamatę mano spektaklius Rusijoje mane pakvietė bendraminčiai iš Lietuvos ir prasidėjo bendradarbiavimas.

– Jūs pristatomas dar ir kaip vertėjas, pedagogas. Kokiai veiklai pats teikiate pirmenybę, kaip save suprantate?

– Turiu daug identitetų. Čia taip pat kaip su tautybe. Galiu vadinti save italu, bet taip pat aš truputį amerikietis, truputį rusas, nes ten gana ilgai gyvenau. Įvardiju save pagal tai, ką tuo metu darau. Svarbiausia – kad ir ką daryčiau, aš tuo mėgaujuosi. Mėgstu būti tiek režisieriumi, tiek žurnalistu. Šios profesijos padeda man geriau dirbti abiejose srityse. Žurnalistikos įgūdžiai padeda kuriant spektaklius, suprantant žmones, o tai vėliau padeda geriau dirbti televizijoje. Tiesiog visa tai – dalis mano gyvenimo.

Spektaklyje vaidina: Gediminas Storpirštis, Tomas Kizelis, Vytautas Taukinaitis, Neringa Varnelytė, Aldona Bendoriūtė, Kristina Ovčinikaitė, Ignas Ciplijauskas, Jurgis Damaševičius, Rasa Marazaitė, Arūnas Storpirštis, Sergejus Ivanovas, Dalia Morozovaitė, Dovilė Šilkaitytė, Saulius Sipaitis, Lukas Petrauskas, Jokūbas Giedraitis, Giedrius Arbačiauskas, Jonė Dambrauskaitė.

VIETA: Valstybinis jaunimo teatras, Arklių g. 5.

LAIKAS: gegužės 23, birželio 3d. 18 val.

KAINA: 30–50 litų.