JAV, Anglija, Graikija, Švedija, Norvegija... Ketverius metus viename didžiausių Švedijos miestų Geteborge gyvenanti Emilija Vilija Trečiokaitė jau žino, kuo skiriasi viešbučių restoranų klientai amerikiečiai ir skandinavai.

Kokia Europos sostinė?

Švedijoje besimokančios 27-erių Emilijos magistro darbas – turizmas, todėl darbai skirtingų šalių viešbučių restoranuose, šypsosi lietuvė, pataikė į dešimtuką.

"Anglai kažkuo panašūs į amerikiečius. Jie galėtų būti JAV valstija", – įsitikinusi Emilija, kuri pradžioje pagal studentų programą keturis mėnesius dirbo padavėja netoli JAV sostinės Vašingtono, kurortinio miestelio Aleksandrijos "Sheraton" tinklo viešbutyje.

Mėgstamiausias amerikiečių (beje, ir britų) žaidimas – spėlioti, iš kur tu atvykai, šypsosi E.V.Trečiokaitė. Įvertinę išvaizdą, kalbą, akcentą jie pradėjo spėliones. Emiliją tiesiog apstulbino itin prastos amerikiečių geografijos ir istorijos žinios.

"Kokia Europos sostinė?" – nemaža dalis amerikiečių, regis, mano, kad Europa – atskira valstybė. Pastebėjus, kad Lietuva yra greta Rusijos, jie užduodavo dar vieną šokiruojantį klausimą: "O kur yra Rusija?"

Emiliją stebino, kad daugelis žino apie Rygą. O Lietuvos vietą amerikiečiai kažkodėl nurodė Afrikoje.

Iš ko pagaminti padažai

Draugiški, geri, besišypsantys. Užmerkus akis dėl prastų ir juoką keliančių amerikiečių žinių, juos Emilija gyrė.

"Klientai, pamatę, kaip sunkiai dirbu, laisvą dieną man surengė ekskursiją į Vašingtoną", – džiaugėsi jauna moteris.

"Sheraton" viešbutyje darbuotojai privalo bendrauti su klientais, nes jie itin mėgsta kalbėtis. Ir ne tik apie orą.

"Amerikiečiai klientai daug klausinėja", – šypsosi Emilija. Ji ne tik privalėjo žinoti, kokie padažai restorano valgiaraštyje (jų yra apie 10 rūšių), bet ir iš ko jie pagaminti.

Pagrindiniai "Sheraton" viešbučio klientai – vidutinio amžiaus namų šeimininkės su vaikais. E.Trečiokaitei reikėjo teirautis, ar žmogus nealergiškas riešutams, šokoladui ar kitokiam maistui.

Nemokama vakarienė

"Arbatpinigiai, – neslėpė E.V.Trečiokaitė, – Amerikoje sudaro antrą atlyginimą. Nors švedai ir norvegai tradiciškai nepalieka arbatpinigių."

"Didžiausias kuriozas, – prisimindama JAV, šyptelėjo Emilija, – nemalonus." Restoranas viešai paskelbė, kad nepatiekus maisto į viešbučio kambarį per 30 minučių, jis bus pristatytas nemokamai.

"Tą dieną maistą vežiau penkiems viešbučio klientams. Kai privažiavau su maistu prie paskutiniojo kambario durų, – nemalonias akimirkas prisiminė Emilija, – staltiesė susipainiojo į staliuko ratelius ir maistas bei gėrimai nugarmėjo ant žemės."

Tai ne tik kainavo 150 dolerių, bet, nespėjusi pristatyti užsakymo per viešbučio žadėtą pusvalandį, Emilija nebegalėjo imti užmokesčio. Tačiau lietuvė buvo maloniai nustebinta – iš jos atlyginimo šis nuostolis nebuvo išskaičiuotas.

Košmarą sukėlė žydai

Darbas Graikijos Rodo salos penkių žvaigždučių viešbutyje buvo kitoks: pagrindinis reikalavimas – greitis. Išskirtinis bruožas – chaosas.

"Pedantams dirbti Graikijoje būtų kančia", – šypsojosi Emilija. Iš pradžių, būdama tvarkinga ir pareiginga, ji dirbo šiek tiek per lėtai. O graikams svarbiausia buvo kuo greičiau atnešti ir išnešti lėkštes: "Per poilsio sezoną jie siekia uždirbti visiems metams."

Be to, vietiniai restorano darbuotojai Graikijoje uždirba bene dešimt kartų daugiau nei atvykėliai, kurie neretai būna tarsi trečiarūšiai: Emilija du mėnesius iš eilės dirbo negavusi nė vienos laisvos dienos.

"Hilton" viešbutis, įsitikinusi Emilija, neatitiko penkių žvaigždučių lygio, tačiau maistas buvo kokybiškas. Ir pagal jį, keturių žvaigždučių lygio viešbutis Anglijoje, kuriame ji vėliau dirbo, turėtų gauti net šešias žvaigždutes.

Viešbučio restorano klientai – dauguma rusai. Tačiau košmariškiausia savaitė buvo, neabejoja E.Trečiokaitė, kai apsigyveno žydai.

Lietuvis lietuviui – ne vilkas

Įprastai apie 800 turistų priimančiame viešbutyje jų buvo 1200: darbuotojams iš kitų šalių buvo pristatyta papildomų lovų, kitiems teko persikelti į nakvynės namus, o ten sukandžiojo uodai.

"Žydai į lėkštes prisikrauna maisto tarsi būtų nevalgę visą gyvenimą, – šypsosi Emilija. – Tačiau kaskart paragauja ir palieka visą maistą. Atgal į virtuvę išnešdavome kalnus maisto."

Padavėjai lakstė kaip pašėlę. Į tokią smulkmeną, kaip ant grindų išmesta lėkštė, (lietuvei taip nutiko du kartus) niekas nė nereaguodavo.

Posakis, kad lietuvis lietuviui – vilkas, Graikijoje nepasiteisino. E.Trečiokaitė ten sutiko draugiškų jai padėjusių tautiečių.

Graikiški saldainiai vaniliniame cukruje ir išpuošti kambariai jaunavedžiams: viešbutyje "Hilton" ilsėjosi labai daug porų. Pristačiusi maistą Emilija turėjo akimirksniu dingti iš kambario ir palikti įsimylėjėlius dviese.

Laimėjo kosmetikos rinkinį

Aukščiausi reikalavimai ir geriausios sąlygos darbuotojams. Taip pusmetį, praleistą Didžiosios Britanijos keturių žvaigždučių šeimos tinklo "Runnymede" viešbutyje, įvertino Emilija.

Per šešis mėnesius darbuotojai šešis kartus vyko į kursus, už kuriuos buvo papildomai mokama. Vyno, arbatos, kavos degustacijos vykdavo kas tris savaites.

"Reikalaudavo daug", – pripažino Emilija. Darbuotojams negalima netyčia vandens įpilti į baltą, o vyno – į melsvą taurę. Druskinė turi būti arčiau lango ir atgręžta į ten, kur vaizdas į upę, pipirai – priešingoje pusėje. Staltiesės privalo būti sulankstytos pedantiškai, baldų negalima perstumti nė per centimetrą.

"Tačiau vadovai stengėsi, kad mes būtume patenkinti ir suinteresuoti dirbti", – pabrėžia E.Trečiokaitė.

Kas mėnesį buvo renkamas geriausias viešbučio darbuotojas, įteikiami skatinamieji prizai. Lietuvė laimėjo prabangios kosmetikos rinkinį.

Darbuotojai galėjo nemokamai naudotis baseinu, pirtimis, gaudavo 50 procentų nuolaidą SPA procedūroms, masažams, o išdirbę pusmetį – nemokamą vakarienę ir nakvynę viešbutyje.

Tarpduryje – nuogas vyras

Kultūringi klientai ir bene patys geriausi atsiminimai. Taip darbą Anglijoje vertina Emilija ir pastebi, kad ten nutiko ir pikantiškų nuotykių.

Per įprastus teminius vakarėlius gerą reputaciją turinčiame viešbutyje netoli Legolendo ir Vindzoro pilies alkoholio padauginę vyrai grybštelėjo padavėją už užpakaliuko. Lietuvė išsisuko pasitelkusi humorą.

O kartą, atnešusi maistą į viešbučio kambarį, Emilija buvo šokiruota: jai duris atidaręs klientas buvo nuogut nuogutėlis.

"Tiesa, padėklas, kurį įteikiau jam su maistu, tą akimirką viską užstojo", – juokėsi E.Trečiokaitė, prisipažinusi, kad buvo girdėjusį tokį vieno kliento pomėgį – pasitikti padavėjas nuogam. Bet jis niekada nepriekabiaudavo.

Amerikiečiai, mano Emilija, labiau drausmina vaikus nei britai. Britai vaikams leidžia labai daug: "Anglijoje vaikai drabstė maistą, gulinėjo po stalais, kelis kartus vos nenuvirtau jų nepastebėjusi, klykavo, tačiau tėvai nereagavo."

Šilta ir kvepianti?

Norvegai – atviresni ir šiltesni už švedus. Lietuvė, pusmetį bendravusi su pažįstamais švedais, jau nesistebėdavo, kai pusvalandį su jais kalbėdavosi tarpduryje, bet į svečius nebūdavo pakviesta.

"Norvegai – šiltesni, jiems reikia žmogiškų santykių, nes jie gyvena toli vienas nuo kito", – Norvegijos Raulando miestelyje Emilija dirbo atokiame keturių žvaigždučių "Park Inn" viešbutyje kalnuose. Iki artimiausios parduotuvės – 10 kilometrų.

Dauguma lankytojų – amerikiečiai, vokiečiai ir britai, atvykę autobusais arba motociklais.

Lietuvę pamalonino vyriausiasis vadybininkas, po vestuvių išvykęs medaus mėnesio ir patikėjęs prižiūrėti restoraną: Emilijos galioje buvo trys padavėjai ir angliškai nekalbantys virėjai.

Kas labiausiai nustebino? Emilija atvira: lašiša ir duona. Lietuvė negalėjo patikėti, kad lašiša garsėjančioje Norvegijoje restoranui ši žuvis atvežama ne šviežia, o šaldyta. Kaip ir duona! Kvepianti ir šilta? Nieko panašaus: tokia norvegų restorane būna tik pašildyta.