J. ANUSAUSKIENĖ: NEBESU DIKTATORIUS PINOČETAS

Po daugiau nei 20 kartu praleistų metų su fotografu Ričardu išsiskyrusi fotografė ir verslininkė Jurga Anusauskienė šypsosi: "Savyje atradau ir toliau tebeieškau moteriškumo."

Ne, dabar ji jau ne Pinočetas, kaip ją draugiškai pravardžiuodavo artimieji. Po daugiau nei 20 kartu praleistų metų su fotografu Ričardu išsiskyrusi fotografė ir verslininkė Jurga Anusauskienė šypsosi: "Savyje atradau ir toliau tebeieškau moteriškumo."

– Ir praeityje jaučiausi gerai, ir dabar jaučiuosi puikiai. Tikiuosi, taip bus ir ateityje, – pozityviai nusiteikusi ir šviesiąją gyvenimo pusę matanti J.Anusauskienė šypsojosi. – Puikiai laikosi ir mano dukra Evelina. Ji gyvena Jungtinėse Valstijose, mes per skaipą  bendraujame labai dažnai. Net ir tolimiausi kontinentai negali susilpninti  artimų žmonių ryšio.

– Po dukters vestuvių praėjo pusmetis. Jau geriau pažinote ir jos išrinktąjį – amerikietį Adamą Youngą.

– Adamas – nuostabus žmogus. Labai gerbiu jį už tai, kad sugeba mylėti ir tai parodyti. Puikiai su juo sutariu. Gera žinoti, kad jis gana stiprus, kad moteris, kuri yra greta šio vyro, turi galimybę jaustis silpna.

– Kokį patarimą prieš tuokiantis davėte dukrai?

– Paprotys svarbiu metu duoti vieną pagrindinį patarimą turbūt vyravo Žemaitės laikais, kai mamos dukras ištekindavo už jūrų marių.  Dabar, technologijų amžiuje, pasikartosiu: jei tau žmogus artimas, tas bendravimas nenutrūksta gyvenant ir skirtinguose kontinentuose, ir skirtingose laiko juostose.

– Neabejoju, kad draugai kuždėdami klausia, kada tapsite močiute.

– Vaikai yra tik Evelinos ir Adamo reikalas. Negaliu už juos atsakyti, kada jie jų susilauks.

– Gyvenimas po skyrybų palieka pėdsaką. Vis dėlto sakoma, kad kažką praradęs, būtinai kažką ir gausi. Ar jūsų gyvenime veikia šis dėsnis?

– (Renka žodžius.) Jaučiuosi puikiai. Tai buvo teisingas sprendimas. Daugiau komentuoti nenorėčiau.

Dabartinė situacija įdomi, aktyvi, kaip visada, turiu daug norų ir darau daugiau, nei turiu laiko. Turbūt nuo šešerių metų man jau kilo mintis, kaip būtų galima nusipirkti daugiau laiko.

– Tačiau jūsų gyvenime atsirado naujų spalvų?

– Mano gyvenimas buvo ir liks spalvingas, įdomus. Ir tai pirmiausia priklausys nuo manęs, o ne nuo aplinkybių.

– Buvote žinoma, graži, nevengianti viešumos pora. Kalbama, kad išsiskyrėte su Ričardu, nes jūsų gyvenime atsirado kitas vyras. Paneigsite ar patvirtinsite tuos gandus?

– Niekada neskaitau komentarų. Pati didžiausia vertybė yra laikas ir žmogus visada turi pasirinkimą, kaip juo pasinaudoti. Jei jo turiu, mieliau paskaitau knygą – šiuo metu skaitau Pauliaus Kovo knygą apie tai, kaip išlikti sausam audroje. Tinka ir verslui, ir gyvenimui. Turėjau savo vertybes, jų laikiausi ir niekada nesivadovavau gandais, – diplomatiškai išsisuka nuo atsakymo.

– Tačiau kartais reikia sušlapti norint pajusti audros skonį ir išvysti kitus horizontus.

– Be abejonės! Patyriau įvairių išgyvenimų. Ne viskas buvo saulėta ir šviesu. Vis dėlto po tam tikrų išgyvenimų, išmokus džiaugtis gyvenimu, pabunda optimizmas. Visam laikui jis neužmiega niekada.

Aplink matau daug žmonių, kurie daug dirba, kryptingai siekia ir pasiekia didžių tikslų. Bet nesidžiaugia. Džiaugtis taip pat reikia mokėti. Ir tiesiog gyventi!

– Kas, jūsų suvokimu, yra tiesiog gyventi ir džiaugtis? Kiekvienas tam gali suteikti skirtingą prasmę.

– Žmonės – labai įvairūs, todėl natūralu, kad džiaugsmą suteikia skirtingi dalykai. Vienam iki visiškos laimės užtenka mersedeso, o kitam – ir kelionės aplink pasaulį maža. Aš vertinu galimybę kurti, tobulėti, laikytis sau svarbių moralinių normų ir vertinti tai, ką turiu.

– Atsitiktinumas, kad tuo pačiu metu paskelbėte apie savo skyrybas ir pasidarėte plastinę operaciją? Gal vis dėlto – dėl jo, to neįvardyto vyriškos lyties objekto? Jūsų širdis užimta?

– (Juokiasi.) Apie savo širdį nieko nekomentuosiu. Ji – manyje. Ir tai viena sričių, apie kurią aš nekalbu.

Šokių projekte numečiau 11 kilogramų. Ir iš prigimties mano senbernariškos akys prisimerkė tiek, kad negalėjau nei fotografuotis, nei normaliai kompiuteriu dirbti, nei vairuoti automobilį. Pervargusios akys ašarodavo, dirbant reikėdavo net prilaikyti vokus. Tam ir reikėjo operacijos.

– Ar jus vis dar galima vadinti diktatoriumi Pinočetu, kaip draugiškai juokaudavo šeimos nariai?

– Ne, – kvatojasi. – Aš pasikeičiau. Sumoteriškėjau. Man padėjo šokių projektas. Ten supratau, kad dviejų vyrų ant parketo nereikia.

Jau anksčiau sužinojau, kad galiu bristi pelke naktį minusinėje temperatūroje arba kur nors subtropikų džiunglėse, kur karštis – 40 laipsnių, drėgmė – 95 proc., įstengiu nužygiuoti labai daug kilometrų su dvidešimt kilogramų sveriančia fototechnikos kuprine ant pečių. Bet kai reikėjo ant parketo atsistoti su aukštakulniais, suknele ir padaryti sukinį... Buvo labai sunku!

Ir pradėjau savyje ieškoti moteriškumo. Suvokiau, kad Pinočeto charakteris ir ekstremalus gyvenimas paliko pėdsaką. Tapau daug moteriškesnė, minkštesnė, jautresnė. Reikia harmonijos. Ir dėl to netapau silpnesnė. Moters prigimtis – moteriškumas.

– Tačiau vidiniai pokyčiai neateina per akimirką. Kas jiems turėjo įtakos?

– Jaučiu, kur sukate. Nepavyks! – šypsosi. – Aš nepasikeičiau. Visą gyvenimą siekiau gyventi teisingai ir jausti laiminga. Neretai užduodu klausimą sau ir aplinkiniams – kas gyvenime yra tikslas, o kas tik priemonė jam įgyvendinti? Mes dažnai painiojame šias sąvokas. Mano tikslas – jaustis laimingai, visa kita – tik priemonės pasiekti šią būseną.

– Džiunglių, po kurias su Ričardu daug keliavote, fotografavote, nepasiilgote?

– Pasiilgau. Bet kol kas nenoriu išvažiuoti, nes labai įdomu tai, ką veikiu čia. Juokauju, kad esu egoistė, todėl darau tik tai, kas man patinka. Bet darau tikėdama, su užsidegimu, taip, kaip sugebu geriausiai.

– Galėtumėte save palyginti su gyvūnu ar paukščiu, kuriuos daug kartų esate įamžinusi fotoaparatu?

– Hm. Niekada nesusimąsčiau. Estetiškai man labai gražūs plėšrūnai. Juos mačiau iš labai arti, elgiausi pagarbiai. Tačiau jų su savimi palyginti negalėčiau. Manyje labai daug įvairių savybių. Ir, ne, nesu chameleonas. Mano vertybių skalė susiformavo labai seniai ir nepasikeitė. Branda ateina, evoliucionuoju, bet vertybės liko tos pačios.

– Kodėl tapote jaunystės eliksyro – kosmetikos firmos reklamos veidu?

– Iš smalsumo! Kai paskambino ir pasiūlė tapti reklamos veidu, pagalvojau apie Eveliną. Nesitikėjau tokio pasiūlymo.

– O gal todėl, kad projektas "Evelina" jau įgyvendintas, o dabar fotografavo sūnus Mindaugas – naujas projektas?

– (Kvatojasi.) Mano vaikai – Evelina, Mindaugas ir Haroldas yra ne projektai, o žmonės. Su jais pirmiausia esame draugai. Tai pats vertingiausias statusas. Po to, kaip juokauju, statusas – bendradarbiai.

Mindaugas ne tik puikiai fotografuoja, bet ir yra įvaldęs nuotraukų bei vaizdo tvarkymo technologijas. Ir ne tik iš manęs jis mokosi, bet ir aš iš jo.

– Minėjote, kad jums didžiausias turtas – vaikai ir gebėjimas džiaugtis gyvenimu...

– ... tai – mano mokslai, aukštieji, kurių mokausi kiekvieną dieną. Vaikai ir gyvūnai – tarsi lakmuso popierėlis. Jie visada reaguoja greičiausiai, kai darai kažką blogai.

– O didžiausia jūsų pergalė?

– Nekovoju. Sutariu su savimi ir aplinka. Kuo toliau, tuo mažiau noriu dėl kažko kovoti.

–  Sakoma, kad didžiausias menas – ne laimėti, bet išvengti karo, bet kova juk nebūtinai turi būti fizinė.

– Tai – filosofija. Nekovoju, ir tai mano laimės paslaptis. Nors nekovoti ir likti darnoje su savimi yra daug sudėtingiau.

– Vis dėlto esate prisipažinusi, kad pralaimėti mokate.

– Jei nekovoju – nelaimiu. Ir nepralaimiu. Turiu daug patirties, išgyvenimų, tačiau tai – ne pergalės ar pralaimėjimai.

– Kadaise mama jus versdavo stovėti prie ežero ir groti smuiku. Dabar – galėtumėte?

– Ne. Nuo 18 metų, kai baigiau mokyklą, prie smuiko neprisiliečiau. Baigiau mokyklą iš pagarbos mamai. Smuiką gryname ore dabar galėtų pakeisti fortepijonas.

Labai svarbu suprasti, ko išties nori gyvenime. Gerai žmogus daro tik tai, kuo tiki ir kas jam patinka. Nesuprantu tų, kurie jaučiasi nelaimingi, bet nieko nekeičia savo gyvenime. Imk ir keisk!
Žmogaus galimybės milžiniškos ir yra daugybė pavyzdžių, kai realizuojame neįtikimas svajones. Tik nuo mūsų priklauso, kurioje savo sąmonės vietoje aptveriame tvorą su sąvoka "negaliu". Perkelk tą tvorą kasdien po metrą ir pavyks!

– Sakėte, kad trys svarbiausios jūsų gyvenimo akimirkos užfiksuotos nuotraukose ir jos turi vardus: Evelina, Mindaugas, Haroldas. Kokia būtų ketvirtoji nuotrauka?

– Ji būtų apie suvokimą ir savęs pažinimą. Eik, pabendrauk su savimi – mano mėgstamas posakis. Kaip tai užfiksuočiau nuotraukoje? Laiminga, išsišiepusi ir gulinti ant pilvo. Laisvė –  daryti, ką noriu.