Prieš pusantrų metų Jurgis atsidūrė Haityje, alinančio karinio konflikto epicentre. Šalyje, kur jau ne vienerius metus tęsiasi pilietinis karas, siautėja kriminalinės grupuotės, grobiami ir prievartaujami žmonės, vyrauja humanitarinė krizė.
„Patekome į patį žmogžudysčių ir karų epicentrą. Gyvendamas ant kalno matai, kaip miestas rūksta, kaip vyksta susišaudymai. Tiesiog stovi ant kalvos ir matai liepsnojantį miestą – 80 procentų rajono kontroliuoja gaujos“, – LNK laidoje „Bus visko“ šeštadienį prisiminimais dalijosi keliautojas. Vis tik jis atskleidė, kad labiausiai dėl savo gyvybės Haityje nerimavo sutikęs vietinį, net septyniolika dienų išbuvusį grupuočių nelaisvėje.
Buvusi pagrobimo auka Jurgiui priminė, kad bet kurią akimirką įkaitu galėjo tapti ir jis pats. Daugiau nei dešimtmetį karščiausiuose planetos taškuose besilankantis verslininkas tikino – tokių ekspedicijų metu jis griežtai laikosi kelių taisyklių: niekada neatsipalaiduoja, nevartoja alkoholio ir be išlygų klauso palydovo. Kartu su kelionių draugu jis aiškiai apsibrėžia rizikos ribas, tačiau, nepaisant kruopštaus pasirengimo, labiausiai bijo būti pagrobtas.
„Pagrobimas yra nekontroliuojamas ir gali trukti žiauriai ilgai. Pagrobtą žmogų reikia laikyti tam tikroje būsenoje, kad jis būtų pakankamai išsigandęs, maldautų šeimos sumokėti išpirką, bet kartu neperlenkti lazdos, kad jis neparastų vilties, nes priešingu atveju gali numirti. Jeigu nervų sistema neatlaiko, žmogus tiesiog suvegetuoja“, – pasakojo Jurgis.
Pagrobtą žmogų reikia laikyti tam tikroje būsenoje, kad jis būtų pakankamai išsigandęs, maldautų šeimos sumokėti išpirką, bet kartu neperlenkti lazdos, kad jis neparastų vilties, nes priešingu atveju gali numirti.
Į pavojingas keliones verslininkas leidžiasi vedinas noro pažinti žmogiškąją prigimtį. Jam svarbu suprasti svetimas kultūras, istoriją, pinigų ir valdžios kainą, suvokti, kodėl žmonės pakelia ranką vienas prieš kitą ir kokie yra kruvinų karų motyvai. Smalsumas aplankyti mažiau turistų pamėgtus kraštus gimė dar vaikystėje, skaitant Žiulio Verno knygas, istorijas apie indėnus ir tyrinėtojus. Galiausiai proga save išmėginti ekstremaliose sąlygose atsirado prieš maždaug dešimtmetį, kai bičiulis pakvietė jį į ekspediciją Afganistane. Jurgis neneigė – pirmas įspūdis tada jį tiesiog sukrėtė: „Nusileidi, niekas nekalba anglų kalba, triukšmas, chaosas, neaiškios procedūros. Sprogimai, apkasai, kelių užtvarai, visas miestas – karo būsenoje. Vakare važiuoji su apsauga, visur kareiviai, švyturėliai, tamsa, dingstanti ir vėl atsirandanti šviesa, virš galvos skraido malūnsparniai, girdisi šūviai.“
Jurgio ekspedicijos netrunka ilgai – dėl saugumo jos dažniausiai tęsiasi vos kelias dienas. Vis dėlto didžiulis emocinis ir fizinis krūvis, patiriamas tokiose vietose, susimaišęs su nesibaigiančiais darbais, sportu bei vyro ir tėčio pareigomis namuose, neseniai iš jo pareikalavo didelės kainos. Jurgis patyrė visiškai parklupdžiusį nervinį perdegimą.
„Kai buvo dirbta tiek, siekta tiek, bandyta viską sukontroliuoti – ir dideles įmones, ir ketvirtą universitetą, ir keturis vaikus auginti, ir sportuoti, ir keliauti, ir dar gilintis, mokytis, užsiimti saviugda… Vieną rytą aš neatsikeliu iš lovos. Neatsikeliu vieną rytą, antrą rytą, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą. Ir suprantu, kad aš nekontroliuoju savęs“, – kone didžiausią gyvenimo pamoką, išmokiusią prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo būdą ir prioritetus, prisiminė verslininkas.
Taigi, kaip pasikeitė Jurgio gyvenimas po patirto nervinio perdegimo, kur jis galiausiai atrado vidinę ramybę, į kokią ekstremalią kelionę leidosi kartu su žmona Renata, kaip auklėja keturis vaikus ir kodėl šiandien stengiasi būti geriausia tėčio versija, žiūrėkite laidoje „Bus visko“ šį šeštadienį, 17.30 val., per LNK.
Naujausi komentarai