Polyso Polycarpou, Kipro turizmo organizacijos informacijos ir pardavimų vadovo, akyse tvyrojo siaubas. Po akimirkos pašiurpęs vyras išlemeno Viduržemio salai retą naujieną: atvykusi gyventi į Nikosiją dvidešimtmetė rumunė pasmaugė ir į plastikinį maišą įkišo prieš kelias dienas gimusį savo kūdikį.

Bus ir septynios žvaigždutės

1960 metų rugpjūčio 16 dieną nuo Britanijos nepriklausomybę atgavusiame Kipre šilta ištisus metus, jūros vanduo atvėsta tik iki 18 laipsnių ir vyrauja neįtikimai draugiška, linksma nuotaika. Todėl kriminalinė naujieną apie nužudytą kūdikį P.Polycarpou atrodė ne mažiau šiurpi už pernykštę sausrą. Per metus lijo tik vieną dieną!

Kipre viešbučiai labiau nei Egipte ar Turkijoje atitinka skelbiamų žvaigždučių lygį. Apie 9 tūkstančių kvadratinių kilometrų saloje, kurioje gyvena apie 900 tūkstančių gyventojų, yra 60 keturių penkių ir vienas šešių žvaigždučių viešbutis. „Netrukus turėtų iškilti ir septynių žvaigždučių viešbutis", - ne be pasitenkinimo gaidelės tarė P.Polycarpou.

Turizmo verslu besiverčiantys kipriečiai turi kuo didžiuotis. Mūsų akyse vienas kitą keitė ramybe dvelkiančio „Aphrodite Hilles" viešbučio golfo laukai, nedidelius senoviškus graikų rūmus primenanti „Thalassa" SPA ir 2300 eurų nakčiai kainuojantys karališko „Coral Beach Hotel&Resort" apartamentai. Su baseinu, keliomis sūkurinėmis voniomis, miegamaisiais, salonu, prabangiausių gėrimų asortimentu ir vaizdu nuo aukštybių į jūrą.

Turistų numeriai - raudoni

„Sveiki atvykę!" - užrašai rusų kalba Kipre jau nestebina. Rusų, ypač Limasolyje, begalė, apie 20 procentų. Taip pat ir britų, kurie vis dar negali atleisti, kad ne Anglijos, o Rusijos futbolo rinktinė žaidžia Europos futbolo čem­pionate.

Tačiau tarpusavyje jie nesimuša: britai maukia 4 eurus kainuojantį alų ir kerta 70 eurų kainuojantį kepsnį, rusai - „Moet et Chandon" šampaną už 200 eurų ir apie 50 eurų kainuojantį patiekalą iš jūros gėrybių.

Eismas saloje kaip Britanijoje, kairiąja puse. Avarijų nedaug, o turistų išnuomoti automobiliai šviečia iš tolo: jų numeriai raudonos spalvos.

„500-800 tūkstančių eurų kainavusios vilos vertė dabar apie milijoną-pusantro! Tu gali tuo patikėti?!" - ne vieną kartą apsilankęs ir Lietuvoje Polysas, matyt, nežino, kad nekilnojamojo turto kainos neatsilieka ir mūsų šalyje. Kipre dviejų aukštų name dar nusiperki vaizdą nuo kalno arba į jūrą ir net naktimis sapnuodamas skanų kepintą ožkos sūrį ar Afroditės uolą girdi bangų ošimą.

Ilgesingas vyrų šokis

Prisimenu „Cyprus mail" laikraščio antraštę: „Maisto kainos šį mėnesį Kipre padidėjo 5,2 procento". Tačiau valgytojų Kipre netrūksta: Graikijos, Turkijos, Egipto įtakoje buvusioje saloje - patiekalai įvairūs ir šiek tiek skiriasi nuo graikiškųjų.
„Meze!" - šį stebuklingą žodį žino jau ir lietuviai. Ypač - kai vienas po kito ant stalo nešami padažai, salotos, šalti bei karšti užkandžiai ir liejasi raudonasis bei baltasis Kipro vynas.

Išversti, ką tiksliai reiškia „meze", neįmanoma. Tai - ne tik 10-25 vienas po kito ant stalo nešamų skirtingų patiekalų. Tai - tarsi kvietimas panirti į vakaro dvasią: bendravimas, muzika, atmosfera, šokis.

„Anksčiau šį šokį šokdavo tik vyrai", - aukšto, pasitikinčio savimi, juodbruvo ir žilstelėjusio „Leptos Calypso Hotels Public Ltd." pardavimų ir rinkodaros vadovo Panicoso Attaso akyse spindėjo aistra ir liūdesys. Lyg pasirengęs skrydžiui Panicosas išskėtė rankas į šalis ir pasinėrė į zeimpekiko ritmą. Sukdavosi, tūpdavo, stodavo, sustingdavo lyg sužeistas, iškeldavo kojas. „Kiekvienas vyras šoka kaip tik nori. Vienintelis reikalavimas - išskėstos rankos, o visa kita - bent kartą iš meilės sudaužytos vyro širdies jausmas", - paaiškino jis.

Pusiau padalyta teritorija

Sugriauti, apleisti namai, viešbučiai prie jūros kranto. Pro žiūronus graikiškąją ir turkiškąją Kipro dalis žyminti Famagustos miesto riba atrodė lyg po negandos.
Ir graikai, ir turkai vis dar pamena, kai 1974 metais du jaunuoliai bandė nuleisti turkų ir pakabinti graikų vėliavą, tačiau buvo apsupti ir sušaudyti turkų kariškių.
„Mes galime sėdėti prie vieno stalo ir draugiškai kalbėtis", - tikina Polysas. Nesinori juo abejoti, nors vedybos tarp Kipro turkų ir graikų itin retas reiškinys. Turkų valdomoje šiaurinėje salos dalyje liko P.Polycarpou tėvų namai. Jie, kaip ir dar kelios dešimtys tūkstančių graikų, bėgo į pietus, o tūkstančiai turkų - į šiaurę.

Be lygių teisių kontrolieriaus

Nedidelės baltos bažnytėlės įreng­tos daugelyje prabangių Kipro viešbučių. Viskas vietoje: kunigas, vestuviniai drabužiai, šampanas, tortas, įvairiais patiekalais nukrautas stalas.

Susituokti Kipre galima per tris dienas, todėl kasmet šimtai porų skrenda į nuostabią salą ir susituokti, ir praleisti medaus mėnesio.

„Jei atvykėlė tuoksis su kipriečiu, pilietybės ji lauks pusantrų metų, - aiškino švedę vedęs Polysas. - Jei užsienietis tuoksis su vietine mergina, Kipro pilietybės teks laukti trejus metus."

Nelygybė? Iš visureigio išlipęs P.Polycarpou nuo kalno krašto žvelgė į apačioje šniokščiančią skaisčiai mėlyną jūrą ir šypsojosi. Dar neseniai šis terminas buvo ne trys, bet septyneri metai.

Krepšinis - gerai, futbolas - geriau

„Olympiakos! Olympiakos!" - Pirėjos komandai išlyginus finalo serijos rezultatą prieš lemiamas Graikijos krepšinio čempionato rungtynes šypsodamasis kumštį iškėlė Polysas. Jis sirgo ne už „Panathinaikos", ne už Šarūną Jasikevičių, nors gerbia lietuvių krepšinį.

„Panathinaikos! Panathinai­kos!" - atkeršijome Polysui kitą dieną, kai sėkmingai sužaidė Lietuvos rinktinės gynėjas Š.Jasike­vi­čius ir „Panathinaikos" tapo čempionais.
Kipro gyventojai atidžiai seka Graikijos pirmenybes, tačiau mėgs­tamiausia sporto šaka - futbolas. Bet nacionalinėje šios šalies rinktinėje vis dar atsisako žaisti keli turkiškojoje dalyje gyvenantys sportininkai.