Apsilankęs vienoje iš 365 Panamai priklausančių salų dainininkas Linas Adomaitis neatsispyrė pagundai įamžinti idilę. „Realiai ta sala priklauso indėnams kunams, - pasakojo jis. - Tai pati mažiausia sala, kurioje gyvena žmogus. Tiesa, yra salų, kurias apibėgau per 20 sekundžių. Tik nedidelis lopinėlis smėlio ir vieniša palmė.“

Kadaise didelę galią turėję kunai – viena pagrindinių trijų Panamos indėnų genčių. Jie kariavo dėl savo nepriklausomybės ir išsikovojo laisvę. Dabar, pasakojo dainininkas, indėnai gyvena pagal savo papročius, nemoka mokesčių, jiems priklauso ilgas Karibų pakrantės ruožas.

L.Adomaičio įamžintos salos šeimininkas – indėnas. Šiltuoju sezonu, kai nelyja, jis 5-6 mėnesius gyvena toje saloje, žvejoja ir žuvimis aprūpina savo šeimos bei bendruomenės narius. Kiti indėnai medžioja, antri renka vaisius, treti užsiima žemdirbyste.

“Iš bambukų, stogas padengtas palmių lapais, viduje – hamakai, - išlipęs pakalbėti su indėnu Linas apžiūrėjo namuką. – Kitame, mažesniame, namelyje tradiciškai įrengiama virtuvė.”

Dainininkui išlipus į salą, pas indėną lankėsi dukra. Tačiau dažniausiai mažose salose gyvena seni, vaikus užauginę ir gyvenimo pabaigą nusprendę ramybėje nugyventi indėnai.

„Salos neparduodamos, jie nenori, kad baltieji įrengtų vilas ar viešbučius, - pasakojo L.Adomaitis. - Indėnai neturi televizorių, radijo, laikrodžių. Pinigai jiems nereikalingi.“

Linas indėnams nedainavo, bet grojo pirmą kartą gyvenime kunams regėtu instrumentu - smuiku. Kaip L.Adomaitis pavadintų savo nuotrauką? Po keliasdešimt sekundžių Linas apsisprendė – „Indėno sala.“