Ji dar negali likti viena. Jos buto koridoriuje kabo isteriški, skausmu pulsuojantys ryškiaspalviai paveikslai iš Ekvadoro, fantasmagoriškos kaukės ir medinis mylimo vyro biustas su įtrūkimu, kertančiu išskaptuotą galvą.

„Mariaus galva buvo sudaužyta, – atsargiai paliečia prieš metus nužudytam mylimajam dovanotą įtrūkusį biustą modelių agentūros „Modilina“ savininkė Jolanta Sadauskienė. – Tik persikrausčiusi čia atkreipiau dėmesį į šį mistinį sutapimą.“

Tarsi tuščias popieriaus lapas

Miręs neišnešiotas ilgai lauktas kūdikis ir žiauriai nužudytas mylimasis: praėjusieji metai modelių agentūros savininkei J.Sadauskienei buvo negailestingi.

Tačiau pastaruoju metu 36 metų moteris neslepia akių po akiniais nuo saulės, vėl šypsosi ir atranda šiltas spalvas.

Ant persikinės jos svetainės sienos kabančiame televizoriuje mirga „Fashion TV“ kanalas. Čia pat daugybė kaktusų, garso aparatūra, namų kinas, madų žurnalai, kompaktinės plokštelės ir „Rafaello“ saldainiai.

„Pradėjau dievinti baltą spalvą, - Jolanta praveria neseniai suremontuoto miegamojo duris. Balta spinta, baltos sienos, baltos palangės su daugybe baltų angeliukų, balta lova ir baltas katinas Ramzis. – Kurį laiką buvo tik juoda ir pilka. Praradau šeimą, namus ir dabar jaučiuosi tarsi baltas popieriaus lapas. Švara. Tyruma.“

Spalva, pakeisianti baltą, viliasi J.Sadauskienė, matyt, bus apelsininė. Simbolizuojanti džiaugsmą.

Sužinojo telefonu

Į praėjusių metų lapkričio 17-ąją Jolanta mintimis grįžo šimtus kartų. Keikė save, kaltino kitus.

„Galima pykti ant tėvų, kodėl sūnus nepriėmė Pirmosios Komunijos. Galbūt Dievo palaiminimas jį būtų išsaugojęs, - svarsto Jolanta suprasdama, kad dabar nieko nebepakeisi. – Kitas tame kambaryje gulėjęs žmogus, gavęs ta pačia pliauska per galvą, liko gyvas. Galiu kaltinti save, kad nevažiavau kartu, kad jį išleidau, kad neapsaugojau druskos ratu nuo tokių „draugų“, kurie saldžiai miegojo, kai jis buvo žudomas.“

„Turiu pranešti blogiausią žinią – nužudytas. Petronėlės Arbatauskienės kaimo turizmo sodyboje Vištytyje“, – pasigirdo telefono ragelyje prokuroro balsas. Daugiau paaiškinimų nebuvo.

„Važiavau į oficialų susitikimą su kolege ir staiga viskas pradėjo plaukti, apšalo rankos, kojos“, - prisimena moteris.

Keršto netrokšta

Vištytį, vietą, kur po konflikto vienoje sodyboje su ten pat šventusiais įtariamaisiais nužudytas „Hotel Panoramos“ generalinis direktorius Marius Krygeris, Jolanta vadina Nodo žeme.

Iki tragedijos ten lankydavosi dažnai. Po to - tik kartą, į ežerą, kuriame mėgo žvejoti mylimasis, paleido žvakutę.

Beveik devynis mėnesius gedėjo. Saujomis gėrė antidepresantus, kasnakt sapnuodavo namo grįžtantį Marių. Namus pavertė tvirtove, kur saugos priemonės fiksuodavo net katino krustelėjimus. Šiandien J.Sadauskienė dėkoja už supratimą artimiesiems, draugams, kolegoms. Ir psichiatrui. Ir Pažaislio vienuolyno vienuolėms.

Ji tikisi pamatyti mylimojo žudiką. Tačiau jau metus vyksta ikiteisminis šios kruvinos istorijos tyrimas. Ar modelių agentūros savininkė norėtų, kad jį nuteistų?

„Marius – jau miręs, - moteris atsidūsta, sustingsta, akyse sužvilga ašaros. - Nuteisus tik palengvėtų žudiko kančia. Jam teks pereiti dar baisesnį pragarą, nei patyriau aš. Nužudęs kitą žmogus pats tampa mirusiuoju, paženklinamas Kaino žyme. Jam reikės išpirkti savo kaltę, nes kitaip tą karmą nešios jo vaikai.“

Keršto, pripažįsta moteris, ji netrokšta. Jei žudikas atsiprašytų ne žodžiais, o širdimi, Jolanta galbūt atleistų.

Skausmingi paveikslai

Apie daugiau nei šešerius metus kartu su ja gyvenusį mylimąjį J.Sadauskienė gali kalbėti daug ir gražiai: „Jis turėjo charizmą. Buvo įdomus. Dirbau iki išprotėjimo, bet kartą draugė Viktorija ištempė į jos organizuotą vakarėlį, kuriame sutikau Marių. Labai greitai apsigyvenome kartu. Neidealizuoju jo po mirties, nes džiaugiausi Mariumi ir kai jis gyveno. Jis tenkino mano kaprizus, norus, nesistengė manęs pakeisti, nors kartais esu bjauraus charakterio. Jis – mane mokėjęs valdyti žmogus.“

Devyniolikos ištekėjusi ir išsiskyrusi J.Sadauskienė dar vienos santuokos nenorėjo. Dėl spaudo pase, sakydavo M.Krygeriui, meilės nepadaugės.

Likimo ironija: Kleboniškyje pagal jos kaprizus statytas namas po mylimojo mirties jai nepriklauso.

Mariaus žūtis buvo antrasis J.Sadauskienės patirtas nokautas. Pirmasis – dar negimusio, labai ilgai laukto kūdikio žūtis. Sužinojęs, kad Jolanta nėščia, Marius labai apsidžiaugė, gyrėsi draugams, o mylimai moteriai padovanojo žiedą su šešių karatų safyru.

Ligoninėje išgirdusi, kad prarado įsčiose nešiojamą kūdikį, J.Sadauskienė lėkė, kur akys mato, – į Ekvadoro sostinę Kitą. Skrydžio metu verkė vienuolika valandų. Tas valandas primena koridoriuje kabantys ryškių spalvų paveikslai su skausmu pulsuojančiais apsikabinusiais vyrais ir moterimis.

Mylėjo Marių ir darbą

Ar nelaimės nėra likimo atkirtis už blogus poelgius? Jolanta linkteli galvą: „Daug mąsčiau apie tai. Kaltinau ir save. Turbūt labiausiai už viską mylėjau Marių ir savo darbą, o Dievas atima tai, ką mylime labiau už jį.“

J.Sadauskienė pripažįsta, kad visada buvo darboholikė. Dirbdavo iki išnaktų, kasdien į jos elektroninio pašto dėžutes atkeliauja nuo kelių šimtų iki tūkstančio laiškų. Darbo grafiką žinojo savaitėmis į priekį: darbotvarkę pasižymėdavo elektroninėje užrašų knygelėje, kompiuteryje ir mobiliajame telefone.

„Taip, taip“, – paskubomis linksi galva paminėjus posakį, kad kuo daugiau planuoji, tuo mažiau jauti, koks gražus yra gyvenimas.

Kada ji paskutinį kartą leido sau ilsėtis išjungusi kompiuterį ir mobiliojo ryšio telefoną? Užklupta klausimo J.Sadauskienė susimąstė. „Nepamenu, - prisipažino. - Labai seniai. Turbūt tris keturis kartus gyvenime. Ir tik su Mariumi. Tačiau telefono, išskyrus skrydį lėktuvu, niekada neišjungdavau.“

Obuolių sūris

Dabar retkarčiais save pagauna, kad ją vėl paklūsta darbo rutinai. „Bet įjungiu avarinius stabdžius ir jaučiu, kad mažiau atliktų darbų man jau nesukelia didelio streso. Koks tikslas dirbti iki išprotėjimo, miegoti po 4-5 valandas? Juk tuomet nelieka gyvenimo džiaugsmo“, - samprotauja J.Sadauskienė. Ji prisimena, kad ir Marius nuolat kartodavo: „Jolanta, ko tau trūksta?“

Ji nori būti mylima ir tikisi, kad kada nors jos gyvenime atsiras žmogus, kurį pamils, kuris ją pamils, nors suvokia: bent iš pradžių jį lygins su Mariumi.

O dabar ji mėgaujasi mamos pagamintu obuolių sūriu. Saldžiu kaip vaikystė, nors šį sūrį mama ėmė gaminti tik labai neseniai.

Jolanta atlaužia gabalėlį sūrio, šypsosi, tačiau pripažįsta: kol kas dar negali namie likti viena. Todėl kai būna Kaune, gyvena kartu su mama.

Vaikystė Jolantai visada asocijavosi su pilnatve – jausmu, kai namie visi mylimi žmonės.