LIETUVIS PILOTAS TUPDĖ LĖKTUVUS ANT TAKŲ IŠ AUKSO DULKIŲ

Prie Švedijos Halmstado oro uoste nusileidusio lėktuvo "ATR-42" privažiavo gaisrininkai. Į lėktuvą nukreipė vandens čiurkšles. Jos simbolizavo fejerverkus, o nuskambėjus  paskutiniam maršo akordui nustojo suktis lėktuvo sraigtai. Taip buvo pagerbtas komercinių skrydžių karjerą baigęs pilotas Remigijus Pocius.

Beveik dveji metai lėktuve

"Negaliu skraidinti keleivių, krovinių, tačiau pats dar skraidysiu", – beveik visų Europos šalių oro uostuose ir dar daugiau nei 30-yje pasaulio šalių lėktuvą tupdęs ir kėlęs 65-erių R.Pocius net negalvoja apie pensiją.

"Vos pramokęs kalbėti sakiau, kad būsiu lakūnas, iš bulvių krepšių gamindavau lėktuvus ir siūlydavau paskraidinti", – juokėsi R.Pocius.

Nuo penkiolikos metų aeroklubą lankęs vyras anksti ėmė skraidyti sklandytuvu, 1970-ųjų vasarą atliko pirmą savarankišką skrydį lėktuvu, o nuo 1972-ųjų birželio pradėjo dirbti pilotu.

"Mano skrydžių laikas – tik 16 tūkst. valandų, – nesipuikavo beveik dvejus metus lėktuve praleidęs Remigijus. – Kaune yra pilotų, kurie skraidė daugiau nei 20 tūkst. valandų, o pažįstamas latvis neseniai prisipažino, kad jam trūksta dar 300 valandų iki 30 tūkst."

Pastaruosius devynerius metus privačioje Lietuvos transporto kompanijoje DOT.LT dirbantis lietuvis skraidydavo šiek tiek mažiau – po 300–400 val. per metus. Po mėnesį, pusmetį ar dar ilgiau praleisdavo vienoje ar kitoje užsienio šalyje. Prityręs pilotas buvo vienas pirmųjų, dar sovietiniais laikais išvykęs dirbti į užsienį. Viena pirmųjų šių šalių buvo Peru.

"Ten su pertraukomis dirbau daugiau nei metus. Europoje nebuvau tik vienoje šalyje – Albanijoje, taip pat nykštukinėse valstybėse, pavyzdžiui, Monake, kur nėra oro uosto", – pasakoja pilotas.

Virš inkų miesto

Peru lietuvis iki Bolivijos, Brazilijos sienos dažniausiai skraidino aukso ieškotojus.

3 300 m virš jūros lygio garsioje inkų sostinėje Kuske su komanda gyvenęs R.Pocius buvo nusileidęs Kobichoje – apie 200 km nuo ilgai džiunglėse gyvenusio žinomo lietuvių misionieriaus, kunigo ir gydytojo epidemiologo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio namų.

Remigijui įsiminė skrydžiai virš legendinio prarastojo inkų miesto Maču Pikču. Vienu didžiausių vienmotorių lėktuvų "AN-2" virš 2 350 m aukštyje įsikūrusio ir tik 1911 m. atrastojo miesto jis skraidino garsios kompanijos "Fuji" komandą. 1992 m. į valdžią atėjęs ir vėliau net 25 metams dėl korupcijos ir žmogaus teisių pažeidimų įkalintas japonų kilmės prezidentas Alberto Fujimori norėjo į šalį pritraukti japonų turistų.

Lakūnai ir inžinieriai juokauja, kad Porto Maldonado oro uostas turbūt brangiausias pasaulyje, nes betonui maišyti panaudotas upės smėlis, kuriame daug aukso dulkių.

"Skrendant virš džiunglių atsiveria fantastiški vaizdai, o kažkur paslėptas legendinis inkų auksas turbūt dar nebus atrastas, nes ten patekti labai sunku – kilometrą džiunglėse nueini per parą, reikia eiti vertikaliai aukštyn, po to žemyn, – pasakojo R.Pocius. – Beje, kažkada mačiau dokumentinį filmą apie ultramaratoną, kai Manu nacionaliniame parke ekstremalai bėgo greta lianomis apraizgyto lėktuvo "AN-2", dar vienas stovi Porto Maldonado oro uoste ant postamento. Gal tai mūsų lėktuvai, nors, žinoma, džiunglėse jų nepalikome."

Leido į pelkę

Lėktuvus Peru surinko tam tikslui atvykę lietuvių inžinieriai. Jie gyveno išnuomotame pastate, saugojosi gyvačių ir uodų antplūdžių, žavėjosi neskubančiais gyventi perujiečiais.

"Jei vietiniai sakydavo "palaukite minutėlę", žinojome, kad tai galbūt įvyks šiandien. Jei prašydavo luktelėti valandėlę – galbūt rytoj, o jei sakydavo "rytoj", tai, ko gero, reiškė niekada", – šyptelėjo Remigijus.

Jau po trijų mėnesių jis kalbėjo ispaniškai. Kartą antrasis pilotas buvo išskridęs, tad R.Pocius vienas su dvylika  keleivių talpinančiu "AN-2" skrido gelbėti Manu nacionalinio parko džiunglėse koją susilaužiusio žmogaus. Beje, būtent Peru per 44 metų piloto karjerą Remigijus patyrė bene ekstremaliausią nuotykį.

"Dėl prastų degalų buvau priverstas skubiai leistis. Pamačiau plynę, besiganančias karves. Tačiau tai buvo spąstai. Po kietu sluoksniu telkšojo pelkė", – prisimena R.Pocius.

Lėktuvas nusileido tarsi ant kaladėlių, bet jo galas pakilo ir lėktuvas apvirto. Keleiviai, bijodami sprogimo ir gaisro, išsibėgiojo, tačiau po pusvalandžio grįžo ir ėmė klausinėti, kada galės tęsti kelionę.

Debesų šulinyje

Ekstremalių pojūčių Remigijus su kolegomis ir keliais keleiviais patyrė, kai 1996 m. gruodį skrido į Surinamą iš Venesuelos.

Netoli Gajanos oro erdvės jie pateko tarp trijų debesų.

"Buvome tarsi debesų šulinyje. Viršūnių nematyti, į 14 km aukštį pakilti negalėjome, – Remigijus pabrėžė, kad "L410" nebuvo hermetizuotas, todėl nuo 3 km aukščio lėktuvas pradėjo leistis. – Buvo išgąsčio, nes žinojau, kad, patekus tarp tamsių debesų, žaibų ir krušos, galėjo baigtis liūdnai. Laimė, viskas baigėsi sėkmingai. Tiesa, nėrėme žemyn dieną, o iš debesų išnirome jau naktį. Smarkiai lijo, bet lėktuvo nemėtė."

Tuomet Remigijaus kelionė buvo prasidėjusi Kaune. Reikėjo nuskraidinti parduotą lėktuvą. Maršrutas nusileidžiant prisipildyti degalų ėjo per Norvegiją, Grenlandiją, Kanadą, JAV, Terkso ir Kaikoso salas, Antilų salyną, Venesuelą ir galiausiai – Surinamas. Ilgiausiai ore prakabojo pusdešimtos valandos, kai skrido nuo Keflaviko iki Niufaundlando, o nusileido Sent Džone, Kanadoje. Ir su papildomu degalų baku, skrendant iš JAV iki Salvadoro, net šešias valandas teko skristi virš vandens, nes buvo privalu aplenkti Kubą.

Haitis, Jamaila ir Bangladešas

R.Pocius dirbo ir Karibuose, ir Afrikoje, ir Azijoje.

"Nedirbau tik Antarktidoje", – šyptelėjo prityręs pilotas.

Haityje, Dominikoje, Jamaikoje jis reguliariai skraidino keleivius. Haitis dar nebuvo atsigavęs po žemės drebėjimo, ir Remigijus matė daugybę sugriautų pastatų. Siautėjo šiltinė, nusikalstamumas. Turistai buvo grobiami dėl išpirkos. Lakūnai buvo perspėti nevaikščioti po vieną net dienomis.

"Antrasis mūsų pilotas kartą pėsčiomis nukulniavo iki oro uosto atstumą, automobiliu įveikiamą per pusvalandį. Vėliau buvo sunaikinta didelė mafijos grupuotė, – prisiminė R.Pocius. – Tiesa, Haityje vis dėlto žmonių buvo nužudoma dvigubai mažiau nei Jamaikoje."

Skurdžiajame Bangladeše Remigijus gyveno kurortiniame mieste Koks Bāzār.

"Vos pusantro karto už Lietuvą didesnėje šalyje, kurios didelę dalį užliejusios pelkės, gyvena apie 160 mln. gyventojų", – pabrėžė R.Pocius.

Saudo Arabija – saugi

Nuo 2010 m. kaunietis dirbo Saudo Arabijoje.

"Sostinė Rijadas – gana konservatyvi, – pastebėjo Remigijus. – Tačiau Džedoje – daugybė dangoraižių, daug liberaliau. Jaunimas modernus, rengia vakarėlius, mūvi šortais, veidų merginos neslepia, nors į jas žiūrėti, juolab kalbinti negalima."

Saudo Arabija, pastebėjo R.Pocius, liberalėja, valdžia rengiasi statyti atomines elektrines, daug universitetų, važinėja modernūs elektriniai traukiniai.

"Tačiau Rijade už didelius nusikaltimus viešai baudžiama mirties bausme – kertamos galvos, o šiame reginyje raginami dalyvauti ir užsieniečiai, – pasakojo pilotas. – Tiesa, šalis labai saugi."

Bene didžiausias saugumas Anglijos ir Vokietijos oro uostuose, mažiausias – kai kuriose Afrikos šalyse, nors ten dabar perkama nauja aparatūra. Kruopščiausiai R.Pocius su įgula buvo tikrinamas Meksikoje tą rytą, kai iš šios šalies išskrido ten viešėjęs popiežius.

"Mus su šunimis tikrino net tris kartus, kruopščiai šniukštinėjo saloną, kabiną, fotografo licencijas. Pildėme krūvas dokumentų ir galvojome, kuo mes nusikaltome?" – šypsojosi Remigijus.

Slaptas oro uostas

Ne vieną Lietuvos prezidentą, smuikininkę Vanessą Mae, žalgiriečius ir kitus žinomus žmones skraidinęs kaunietis daug dirbo ir Afrikoje.

"Kai skraidinau Kongo prezidentą, leidomės žemėlapiuose nepažymėtame oro uoste, – prisipažino R.Pocius. – Išlindome iš debesų ir išvydome daug didesnį ir geresnį pakilimo ir nusileidimo taką nei pagrindiniame oro uoste. Mažame miestelyje įrengtas oro uostas buvo dar statomas. Gal jie ten sostinę perkels?"

Džibutyje Remigijus su kolegomis gyveno prabangiame viešbutyje "Djibouti Palace Kempinski", o labiausiai buvo saugomas buvo Alžyre, Achangaro kalnyno oazėje, 1 320 m aukštyje įkurtame Tamanrasete. Šiuo metu mieste veikia bendras Alžyro, Malio, Nigerio ir Mauritanijos karinis komitetas kovai su "Al Qaedos" grupuotėmis regione. Pilotą su kolegomis lydėdavo policijos automobiliai, keturi ekipažai saugojo ir viešbutį, kuriame Remigijus matė tik dar kelis baltuosius.

Gango paslaptys ir skurdas

Didžiausią skurdą lietuvis regėjo ne Bangladeše ar Haityje, bet Indijoje.

"Žmonės miega ir gyvena gatvėje, ten pat atlieka gamtinius reikalus, – stebėjosi Remigijus. – Gange mirusieji deginami, tačiau jame žmonės ir maudosi, vandenį geria ir nesuserga."

Tiesa, R.Pocius pabrėžė, kad Gange yra labai daug sidabro dulkių, o šis metalas dezinfekuoja.

Bendrovės, kurioje dirba R.Pocius, pilotai skraido ir Butane, kur oro uostas vienas pavojingiausių pasaulyje.

"Ten lėktuvui reikia leistis stačiai. Jei dėl didelio vėjo nepavyksta nusileisti iš pirmo karto, reikia sukti sudėtingą  ratą tarp kanjono. Be to, po pietų tarp kalnų pradeda pūsti itin stiprus vėjas", – žino pilotas.

Įspūdingiausias reginys

Remigijui gražiausios – lietuvės moterys, o iš salų, matomų iš lėktuvo – Terkso ir Kaikoso bei Maldyvų salos, supamos rifų ir krištolinio vandens. Labiausiai apšviesti JAV miestai, o Majamis – tai 300 km ilgio šviesos juosta.

Įspūdingas reginys – žaibai, kurie apšviečia debesų viršūnes. Per savo karjerą dėl blogų oro sąlygų Remigijus kitame oro uoste leidosi tik tris kartus. Vyras nėra prietaringas.

"Dievu netikiu, bet bažnyčioje apsilankau, – prisipažino pilotas. – Tiesa, seneliai sakė, kad Dievo nėra, jei jis leido kilti karams ir žudynėms."

Paklaustas, ar skraido sapnuose, komercinių skrydžių karjerą neseniai baigęs, bet neketinantis dar užtrenkti lėktuvo kabinos durų 65 metų amžiaus pilotas nusijuokė: "Ne, bet gal dabar pradėsiu?"