Žmogus gimęs veikti ir realizuoti savo talentus. Ir tik po to – šeima, vaikai, seksualiniai santykiai, kelionės, SPA procedūros. Taip teigia naujos verslo kultūros, laimės ekonomikos siekianti ir kitus tuo užkrečianti nestereotipinė moteris, Harmoningos asmenybės instituto, bendrovės „Femina Bona“ įkūrėja, verslininkė, lektorė Rasa Balčiūnienė.

Devintokui sūnui išnuomojo butą

Garsioms ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos firmoms, įmonėms, kompanijoms, koncernams ir verslininkams lyderiams seminarus vedanti Rasa šypsosi ir linksi galva: „Taip, aš – moteris, nesivadovaujanti stereotipais.“

Išraiškingai akcentuodama savo žodžius geriausių psichologų ir kūno kalbos specialistų naudojamais rankų gestais, pateikia pavyzdį.

Neseniai, vasario mėnesį, R.Balčiūnienė savo klientus pakvietė į seminarą, kurio pagrindinė tema – išsiaiškinti savo poreikius. Tai ji padarė savo 45-ojo gimtadienio proga. Klientams nė žodeliu neužsiminė, kad tądien buvo jos šventė.

Reikia paminėti dar ką nors nestereotipiško?

Tuomet, kai sūnus perėjo į devintą klasę, mama leido jam pasijusti savarankiškam: išnuomojo butą, nors visi gyveno erdviame name.

„Kitokia aš ir su vyrais, – šypsosi tvirtą nuomonę turinti R.Balčiūnienė. – Metams bėgant supratau, kad trauką nebūtina sieti su seksualiniais santykiais. Tą traukos energiją pirmiausiai stengiuosi panaudoti bendradarbiavimui, siekiant puikių rezultatų. Tai man daug svarbiau nei seksualiniai santykiai, kurie greitai gali baigtis išsiskyrimu.“

Moko atsikratyti stereotipų

Pasitikinti savimi, bet ne arogantiška. Atsipalaidavusi, bet mokanti įvertinti žmogaus psichologiją. Ne iš tų, kurie mano, kad moters paskirtis – tarnauti šeimai, bet jai svetimas skandinavų požiūris į feminizmą.

„Mūsų kultūroje tiek vyras, tiek moteris gimė realizuoti save“, – neleidžia suabejoti savo žodžiais Harmoningos asmenybės instituto vadovė.

Pasiteiravus apie harmoniją, Rasa ilgai negalvojo: „Harmonija – tai teisingų pasirinkimų rezultatas. Taip pat, kaip ir laimė.“

Besiremdama informacija, patirtimi, mokslu, R.Balčiūnienė ir padeda siekti harmonijos.

„Sukuriu galimybę atsiriboti nuo visuomenės, šeimos ir asmeninių stereotipų, – sako lektorė ir tuoj pat paaiškina: – Asmeninius stereotipus patys formuojame nuo vaikystės. Visuomeninius formuoja žiniasklaida, šeimos stereotipai formuojami šeimos rate.“

Lengviausia atsikratyti visuomenės stereotipų ir suprasti, kad vadovaujiesi ne savo protu, o suformuotu požiūriu, sunkiau – šeimos, nes tuomet veikia emocinis pagrindas. Sunkiausia įveikti asmeninius, dar vaikystėje susiformavusius stereotipus.

Kaip sužlugdyti iniciatyvą

„Maža mergaitė nori nudžiuginti mamą ir nusprendžia iškepti jai blynų, – vieną iš vaikystėje susiformavusio stereotipo pavyzdžių pateikia Rasa. Vėl išraiškingai gestikuliuoja pabrėždama tai, į ką nori atkreipti dėmesį: – Įsivaizduojate, kokia dažniausiai būna mamos reakcija, kai ji grįžta namo ir pamato, ką darė dukra? Vaikui, norėjusiam nudžiuginti mamą, susiformuoja nuomonė, kad iniciatyvos šiame pasaulyje nereikia. Kol dar negalime mąstyti logiškai, atsiranda įprotis.“

Teisingo pasirinkimo, kuris formuoja harmoniją, kaip ir pasitenkinimo, negalima nusipirkti už jokius pinigus.

R.Balčiūnienė neslepia, kad jos seminaruose lankosi ir itin turtingi žmonės, kuriems jau neteikia pasitenkinimo tikslo siekimas. Jie neapsisprendžia, ką pasirinkti.

„Sukuriu galimybes pačiam atsakyti, kas jis yra, – gyvenimiškas situacijas R.Balčiūnienė neretai pateikia žaidimo forma: – Tai padeda save pažinti, o po to reikia pasirinkti.“

Tikėti intuicijos galia

„Ne, ne, specialiai neurolingvistinio programavimo technikos nenaudoju, – dar kartą atkreipus dėmesį į gestus, nusijuokia Rasa. – To ir nereikia specialiai mokytis. Šiame gyvenime esi arba šeimininkas, arba svečias. Visiems gali būti liūdna. Bet svarbu, kada ir kokios būsenos priimi sprendimus. Juk būna, kai jaučiame, kad šiandien – mūsų diena.“

Atrasti tą savo būseną – dar vienas iš R.Balčiūnienės mokymų. Prašoma konkretaus patarimo, niūniuodama klasikinę melodiją, ji aiškina: „Vieno nėra. Tai tas pats, tarsi jums aiškinčiau apie sulčių, kurias turite išgerti, skonį.“

„Iš pradžių labai svarbu tuo tikėti, – pabrėžia R.Balčiūnienė, žvelgdama didelėmis rudomis akimis. – Taip pat labai svarbu pernelyg nesivadovauti tik giliu protu arba racionalumu. Itin svarbi mūsų gyvenime intuicija.“

Rasa spragtelėja pirštais. Tai – vienintelis vidinis žinojimas, impulsas. Tarsi toks vienas spragt. Jis niekada neapgauna.

Svarbu intuiciją lavinti, nesupainioti jos su emocijomis ir sujungti su protu. Reikia racionaliai suprasti, kaip veikia intuicija, kad neatsitiktų, kaip atsitiko vienam turtingam verslininkui.

Jis prisipažino nuolat priimdavęs racionalius sprendimus, kurie padėdavo uždirbti ne vieną milijoną, tačiau po apsilankymo seminare nusprendęs pasitikėti intuicija ir... praradęs tris milijonus.

Iš ko jis sprendė, kad tai buvo intuicija?

„Na... aš nuojautą turėjau“, – pagalvojęs atsakė jis.

Susitikimas su rusų verslininku

Būtent intuicija tarsi už rankos Rasą nuskraidino į vieną seminarą į JAV.

Viskas prasidėjo nuo šv.Kalėdų proga pažįstamo jai dovanotos vieno žymaus amerikiečio lektoriaus knygos, kurio paskaitose ji jau buvo lankiusis. Skaitydama nustebo, kad kūnas keistai, netgi fiziškai į tai, ką skaito, reaguoja.

„Ne, tai nebuvo kažkokia mistika, – R.Balčiūnienė neieško jokių slaptų dalykų. – Mokėkime įsiklausyti į savo kūną, nes jis visada mums siunčia ženklus.“

Rasa nuėjo į kelias knygos autoriaus paskaitas. 2008 m. gruodžio 29 d. gavo kvietimą į seminarą JAV, vyksiantį po savaitės.

„Racionalus protas man šnabžda: angliškai supranti neidealiai, vertimo nebus, esi suplanavusi kai kuriuos kitus darbus...“ – R.Balčiūnienė puikiai pamena tą dieną, kai uždarė protą į seifą ir pasidavė tam vieninteliam spragt – intuicijai.

Netgi neradusi nė vieno argumento „už“, išvyko už Atlanto. Jau pirmą dieną seminare akys susitiko su vieno vyro žvilgsniu. Tai buvo didelio Rusijos konglomerato ir vieno didžiausių Rusijos bankų savininkas, į seminarą atvykęs su dar trimis žmonėmis, tarp kurių buvo ir vertėjas.

Savo darbu ir požiūriu sudominusi verslininką, Rasa sėkmingai rengia seminarus apie lyderystės harmoniją ir nuolat skraido į Maskvą.

Miegantys ir bundantys ruoniai

Provokuoju: ką atsakytų tiems, kurie teigtų, kad tai, ką ji veikia, tėra makaronų kabinimas ir noras iš turtingų verslininkų uždirbti pinigų?

R.Balčiūnienė atsako ramiai: „Įsivaizduok, kad gyvename amžiuje, kai tik prasidėjo rašmenys. Iš pradžių didžioji dalis žmonių skeptiškai vertino galimybę išmokti skaityti.“

Ir po akimirkos paaiškina, kad siekia naujos verslo kultūros, laimės ekonomikos, kuri jau iš lėto skinasi kelią visame pasaulyje.

„Aukščiausio lygio vadovai turi siekti ne išnaudoti žmones, o matyti verslo prasmingumą, suteikti galimybes jiems sukurti puikias sąlygas atsiskleisti, tobulėti. Šis procesas jau prasidėjo. Renesansas, beje, taip pat neiškart rado kelią“, – tikina R.Balčiūnienė.

Rasai imponuoja ne turtingi, bet, kaip ji vadina, šviesūs žmonės. Tie, kurie siekia tobulėti, pažinti, kurių akys dega smalsumu.

„Vieni yra kaip ruoniai, kurie miega, kiti – kurie bunda ar jau prabudo, – lektorė tarsi aktorė kraipo galvą. – Kai sakai, kad viską žinai ir nenori nieko pažinti, prasidėjo senėjimo procesas.“

Svajojo apie aktorystę

Ką lektorė pasakytų tam, kuris sako, kad nežino, ko nori? Kaip išmokyti įsiklausyti į save?

„Pirmiausia nedaryti to, ko nenori, – šyptelėja Rasa. – Žinoma, to nepadarysi iškart, tačiau mažais žingsniukais pasieksi.“

Ką ji pasakytų laimingam, šviesaus proto Tibeto vienuoliui, kuriam nerūpi vartotojiška kultūra?

„Čia tas pats, kaip klausti, kas geriau – ąžuolas ar braškė, – pateikia pavyzdį. – Jei jam išties gerai – tai puiku. Tai – jo kelias. Kiekvienas žmogus giliai giliai širdyje jaučia, kur klysta, ar jam patinka jo darbas, ar laimingas šeimoje.“

Rasa – laiminga. Dabar ji laiką susiplanavusi taip, kad keliasi beveik kada nori, dažnai įsiklauso į savo intuiciją, skaito filosofines knygas, kartais pasimėgauja kultūros renginiais, maisto gaminimu ar SPA malonumais.

Kalbinama apie malonumus patikslina, kad svarbu žinoti, kada jautiesi nemaloniai.

„Man nemalonu, kai jaučiu, kur reikia judėti, bet užsiciklinu vienoje vietoje. Ir labai malonu, kai padarau prasmingų dalykų, – vėl išraiškingai gestikuliuoja, o pastebėjus, kad kartais ji panaši į aktorę, nusijuokia: – Kai buvau maža, norėjau tapti aktore, tačiau nelankiau dramos būrelio, nes mikčiojau.“

Už sūnų gyvenimą neatsakinga

Ar jos harmonijos teorija nesubyrėtų kaip kortų namelis, jei staiga nelaimę patirtų vienas iš dviejų jos sūnų?

„Nesu atsakinga už jų gyvenimą, – tiesiai ir emocingai nukerta. – Tai, kas jiems nutinka, yra jų pasirinkimas. Žinoma, aš labai išgyvenčiau pasidavusi pirminėms emocijoms. Tai būtų adekvati reakcija. Juk per žemės drebėjimą mes nesidžiaugiame. Negalima užspausti visko viduje. Ypač tai būdinga vyrams, todėl kapuose daug kryžiukų. Harmonija nėra aplinkos ignoravimas.“

Sakoma, planuok, o Dievas pasijuoks iš tavo planų. Rasa suplanavusi savo gyvenimą 10 metų į priekį.

„Oi, nekonkrečiai planuoju, žinau, ko siekiu, kas man įdomu, matau kryptį, bet ne detales, – atkerta ir pripažįsta, kad gailisi gyvenime neišnaudojusi daug galimybių. – Niccolò Machiavellis pareiškė, kad žmogus ne šimtu procentų priklauso nuo likimo ir Dievo. Ši mintis tapo Renesanso pradžia.“

Kai mamai buvo liūdna

Ji turbūt nebijo, kad, sulaukusi 60 metų, staiga suvoks: tai, ką dabar mano ir darė, neturėjo jokios prasmės?

„Oi, nebijau, – nusikvatoja. – Aš jau seniai esu laiminga ir džiaugiuosi tuo, ką darau.“

Tiesa, po akimirkos kažką prisiminusi R.Balčiūnienė šyptelėja. Vieną niūrų 2011 m. lapkričio šeštadienį ji pasikvietė savo sūnus, 17 metų Minvydą ir 15 metų Mangirdą, pasikalbėti.

„Noriu su jumis pakalbėti, vaikai. Mamai liūdna, – šokiravo savo sūnus, visuomet optimistiškai ir gerai nusiteikusi Rasa. – Jaučiu, kad gyvenime dar labai mažai padariau.“

„Mama, karjerą darai, sveikatos turi, šeimą turi, pinigų mums pakanka. Ko dar nori? – paklausė Minvydas ir tęsė: – Billas Gatesas savo verslą pradėjo sulaukęs 16 metų, o tu – daug vėliau. Ir laiko dar turi daug.“

Jaunėlis sūnus ilgai tylėjo ir pasisukęs į mamą, po to į brolį, tarė: „Ko tu lygini su kitais? Kiekvienas žmogus yra unikalus. Mama, daryk iki 90 metų ir dar daug ką padarysi.“