Tuoj po Velykų Kauno valstybinis muzikinis teatras žiūrovus pakvies į austrų kompozitoriaus Leo Falio dviejų veiksmų operetę "Madam Pompadur". Premjera – iššūkis ne tik atlikėjams, bet ir įspūdingų kostiumų kūrėjams.

Įtempta dienotvarkė

Beveik penki šimtai vietų Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) salėje vidudienį tuščios. Tačiau orkestras – savo vietoje. Scenoje – taip pat šurmulys. "Ar galime pradėti?" – taisydamasi varno juodumo plaukus į atlikėjus kreipėsi spektaklio režisierė ir choreografė Anželika Cholina. Galvą linktelėjo dirigentas maestro Jonas Janulevičius, būrys choristų ir pagrindiniai atlikėjai.

Pasigirdus pirmiesiems muzikos akordams, į sceną įbėgo solistė Kristina Siurbytė, kuri spektaklyje įkūnys Madam Pompadur. Įkandin jai – tenoras Egidijus Bavikinas.

Įsitaisiusi dešiniajame scenos kampe, A.Cholina akimis lydėjo kiekvieną jų judesį. Kitame kampe vyras, apglėbęs šūsnis popierių, akylai stebėjo, ar aktoriai nepamiršo savo teksto.

Artėjant balandžio 9-osios premjerai, tokį vaizdą KVMT galima išvysti kiekvieną dieną. Repeticijos prasideda nuo dešimtos valandos ryto ir trunka iki vėlyvo vakaro. "Turime mažą pietų pertraukėlę, per kurią stiprinasi visa kūrybinė grupė, – prasitarė teatro atstovė spaudai Lina Stankevičiūtė. – Šiam spektakliui atiduodame visas jėgas."

Operetės "Madam Pompadur" siužetas, pasak jos, žiūrovus perkels į XVIII a. Paryžių ir leis leis pajusti miesto bulvaruose tvyrojusią atmosferą, mugių ir smuklių dvasią.

Pagrindinė kūrinio veikėja – istorinė asmenybė Jeanne-Antoinette Poisson, Marquise de Pompadour, pagarsėjusi ir Madame de Pompadour vardu. Nuo 1745 m. ji buvo oficiali Prancūzijos karaliaus Liudviko XV favoritė. Apsupusi karalių jai ištikimais žmonėmis, markizė lėmė to laikotarpio valstybės vidaus ir užsienio politiką, globojo mokslą ir menus. Per dvi dešimtis viešpatavimo dvare metų ši moteris valdė ne tik Prancūziją, jos įtaka buvo jaučiama visoje Europoje. "Dabar ji užkariaus ir teatro sceną", – šyptelėjo L.Stankevičiūtė.

Ypatingas dėmesys aprangai

Neeilinės moters – neeiliniai ir drabužiai. Madam Pompadur vaidmenį atliksianti aktorė K.Siurbytė per spektaklį sukneles keis net penkis kartus.

"Eidama į smuklę ir norėdama neišsiskirti iš minios, Madam Pompadur šį apdarą vilkės vienoje iš pirmo veiksmo scenų", – ranka rodydama į dryžuotą suknelę kalbėjo teatro siuvyklos vedėja Almina Liutkaitienė.

Jos vadovaujamos, prie siuvimo mašinų tarsi bitės trečiame aukšte pluša devynios moterys. Kostiumus jos pradeda siūti nuo atskirų detalių, kurias vėliau susiuva. "Dryžuotos medžiagos neradome, todėl geltonų ir raudonų dryžių efektą išgavome iš atskirų juostelių", – pasakojo A.Liutkaitienė.

Iš viso spektakliui pasiūta daugiau nei pusantro šimto kostiumų, kuriuos vilkės ne tik pagrindiniai ir antraplaniai veikėjai. Aprengti reikės kordebaletą, chorą.

Vieni kostiumai jau laukia premjeros, kiti – meistrių rankų. "Šioje vietoje bus puošni sagė. Štai čia susiųsime. Ir tai dar ne viskas", – aiškino siuvyklos vedėja. Norint išgauti pūstumo efektą, po suknele aktorei bus pririšti plastikiniai arba banginio ūsų karkasai.

Vienam kostiumui, pasak A.Liutkaitienės reikia maždaug 10 m audinio, tiek pat kaspinų, karoliukų vėrinių ir kitokių puošybos elementų. "Svoris nemažas, – kilnodama žalsvos spalvos suknelę šyptelėjo moteris. – Prie jos puikiai tiks šie auskarai."

Pastarųjų paruošta daugiau nei dvi dešimtys. Su dirbtiniais perlais, deimantais. "Ir nė vienos vienodos poros", – pridūrė L.Stankevičiūtė.

Rankų darbo vėduoklės

Antras aukštas – butaforininkių Aidos Vagusevičiūtės ir Laimos Škutienės valdos. Čia šimtai blizgių žvynelių, karoliukų, teptukų, dažų, siūlų, nėriniams ir kitoms butaforinėms teatro puošmenoms gaminti reikalingų priemonių.

Vienoje iš daugybės kartoninių dežučių – sendintos sagės, puoštos nuotraukomis, medžiagų gabalėliais, plunksnomis, akmenukais. "Į jas nekreipkite dėmesio. Pačios puošniausios jau prisegtos prie suknelių", – kuklinosi A.Vagusevičiūtė.

Šalia – dvi dešimtys vėduoklių, kurioms skiriamas ypatingas dėmesys. Smulkiu teptuku butaforininkės prisilietė prie kiekvienos jų. Vienų įvairiausiais ornamentais išpuošė medines detales, kitų – medžiagines. Kai kurias jų išsiuvinėjo karoliukais ir kitais puošybos elementais.

Papuošalų pavyzdžius teatro butaforininkėms kostiumų dailininkas, dizaineris Juozas Statkevičius atvežė iš Paryžiaus, o trys senovinės originalios vėduoklės – iš paties dailininko kolekcijos.

Dirbtuvėse gimsta ne tik papuošalai. Čia kuriamos ir spektaklio dekoracijos, kurios iš tolo, pasak butaforininkių, atrodo labai įspūdingai ir nekelia abejonių, kad scenoje – tikri, o ne butaforiniai senoviniai baldai.

"Svarbiausia – visoms spektaklio dekoracijoms ir aktorių drabužiams suteikti tikrumo įspūdį", – tikino teatro darbuotojos.