A. Mamontovas: muzika ypatingais momentais turi gydomąjį poveikį | KaunoDiena.lt

A. MAMONTOVAS: MUZIKA YPATINGAIS MOMENTAIS TURI GYDOMĄJĮ POVEIKĮ

Atlikėjas, kompozitorius, kultinės Lietuvos grupės „Foje“ lyderis ir įkūrėjas Andrius Mamontovas jau greitai savo muzikos gerbėjus pakvies į du išskirtinius pasirodymus šių dienų įvykių kontekste simboliniu pavadinimu – „Kitoks pasaulis“. „Nepaisant jokių išorės veiksnių, muzika yra tai, kas mus visada jungė ir jungs“, – sako atlikėjas.

– Artėja koncertai, tačiau jūs šiandien labiau koncentruojatės į tai, kas vyksta: socialiniuose tinkluose aktyviai dalijatės informacija apie karą Ukrainoje, užsirašėte savanoriu vairuotoju vežti humanitarinę pagalbą į Ukrainą ar parvežti nuo karo bėgančius žmones, aukojate Ukrainai. Kas valdo šiuos jūsų veiksmus: emocijos ar protas?

– Nežinau, sunku pasakyti. Turbūt ir tai, ir tai. Emociškai visi išgyvename ir kartu galvojame, ką galime padaryti, kaip galime prisidėti, padėti. Bent kažkuo. Kartais atrodo, kad vienas nieko negali pakeisti. Tačiau bent šį tą nuveikęs gali paspartinti tam tikrus procesus. Užtenka padaryti tai, kas nuo tavęs priklauso. Kas tau atrodo smulkmena, kitam gal yra didelė pagalba. Tad ką aš galiu padaryti? Stebėti įvykius, dalytis informacija, kažkokiais pastebėjimais, paaukoti pinigų ir būti pasiruošęs prisidėti ten, kur galiu.

– Jaunystėje buvote priverstas tarnauti sovietinėje armijoje. Ar tai, kad matėte šią struktūrą iš vidaus, turi įtakos jūsų šiandienos veiksmams ir reakcijai į tai, kas vyksta?

– Taip, yra tų patyrimų ir prisiminimų iš sovietų armijos. Gerai atsimenu, kaip ta rusiška armija atrodo ir kaip ten viskas veikia, kur yra grėsmių, kur nėra. Aš gerai moku rusų kalbą, galiu sekti labai daug įvairių informacijos šaltinių, todėl galiu ir stengiuosi matyti visą vaizdą. Ne tik tai, kad tarnavau sovietų armijoje, turi įtakos, bet ir tai, kad mes, mano kartos žmonės, dar gyvenome Sovietų Sąjungos laikais ir žinome, ką tai reiškia. Aš pirmus savo 20 metų gyvenau Sovietų Sąjungoje ir gerai atsimenu tas nuotaikas, tą jausmą. Ir labai nenoriu, kad mus priverstų grįžti atgal. Dėl to turime daryti viską, kad sustabdytume agresorių, kuris nori mus grąžinti atgal. Kiekvienas – pagal savo išgales, bet privalome tai daryti – atsakingai ir sąmoningai. Vadovaudamiesi racionaliu protu, nes vadovaudamiesi emocijomis kartais galime pridaryti ir klaidų. Tai aš ir stengiuosi įjungti protą. Būna momentų, kai apima nevilties jausmas, būna momentų, kai atrodo – yra prašviesėjimas. Manau, kad mes visi susiduriame su tais jausmais ir, deja, su jais teks būti. Dar kurį laiką.

– Jūsų vaikai jau suaugę, gyvena užsienyje. Gal kitas tokioje situacijoje pasakytų: mano vaikų tai gal nepalies, tad kam čia man kištis... Nepavyksta taip?

– Na, nepavyksta. Nes mes gyvename čia. Net ir užsienyje gyvenantys lietuviai stengiasi kažką daryti, bent pinigų aukoti ar piketuoti prie Rusijos ambasadų, kreipiasi į šalių, kuriose gyvena, vyriausybes, prašo, kad būtų imtasi veiksmų. Visi šioje situacijoje galime būti naudingi, nepriklausomai nuo to, kur gyvename. Ir mano vaikai jungiasi prie protestų, nuolat stebi įvykius, dalijasi informacija. Dar labai svarbu kalbėtis su užsieniečiais, pasakoti, aiškinti situaciją, nes kartais ne visi iki galo supranta, kas čia vyksta ir kodėl agresiją svarbu sustabdyti.

– Lietuvos žmonės aktyviai susibūrė padėti Ukrainai. Ar tokių tragedijų reikia, kad patys pagaliau suvoktume, kiek visi esame atitolę, susvetimėję ir persipykę?

– Turbūt labiau tai, kokie esame pažeidžiami. Tas jausmas dabar, manau, yra sustiprėjęs, ir tai skatina imtis priemonių. Ir ne tik Lietuvoje – tą patį galime stebėti ir Vakaruose, kur žmonės ramiai gyvena jau daug metų ir kartais išties net nesuvokia grėsmės, kuri gali paliesti ir juos. Norisi tikėti, kad žmonių sąmoningumas ir istorinė atmintis padės tai įveikti.

– Tą savaitę, kai prasidėjo karas Ukrainoje, dalyvavote knygų mugėje ir iš jos rašėte: „Akimirkomis atrodo, kad pasaulį gali išgelbėti tik stebuklas, bet su amžiumi vis mažiau tikiu jais.“ Tikrai? Nebesinori tikėti stebuklais?

– Na, gal ir norėtųsi, bet su amžiumi ir patirtimi tampi racionalus. Supranti, kad iš esmės viskas priklauso tik nuo žmonių sprendimo ir pasirinkimo. Viskas, su kuo susiduriame, yra mūsų arba kitų žmonių sprendimų padarinys. Dėl to ir suprantu, kad mes privalome priimti sprendimus ir nuo jų priklausys, kokia bus ateitis. Stebuklas – kai nebeturi jokios vilties, kai nebežinai, ką daryti. Tada tikiesi, kad sukris  kažkokios aplinkybės, kažkokio atsitiktinumo. Tikiesi to, ko jau nebegali suplanuoti ir negali turėti įtakos, ir tai vadini stebuklu. Bet kol galime imtis veiksmų, kurie mus kaip nors gelbėja, pirmiausia turėtume pasikliauti tais sprendimais, kuriuos priimame, ir galvoti, kokius juos priimame.

– Esate sakęs, kad kūryba yra stipri ir veiksminga terapija. Ar šioje situacijoje tokia terapija jums reikalinga?

– Kol kas apie kūrybą nelabai galiu galvoti. Ne tas metas. Dabar tiesiog žiūriu, kas vyksta, ir kartais atrodo, kad daugiau nieko negaliu daryti.

Galimybės: „Šie koncertai taps vienu iš būdų papildyti indus, padedančius Ukrainai“, – apie Klaipėdoje ir Kaune planuojamus grandiozinius pasirodymus sako A.Mamontovas. G. Jauniškio nuotr.

– Bet artėja grandioziniai jūsų koncertai Klaipėdoje, Kaune, suplanuoti daugiau nei prieš metus...

– Šie koncertai taps vienu iš būdų papildyti indus, padedančius Ukrainai. Aš glaudžiai bendrauju su Ukrainai padedančiu „Blue / Yellow“ fondu, esu jau paaukojęs jam pinigų ir, aišku, po koncertų galėsiu jų paaukoti dar.

– Koncertai vadinasi „Kitoks pasaulis“. Kai tas pavadinimas buvo sugalvotas, karas dar nebuvo prasidėjęs, bet dabar jis – labai simbolinis.

– Man norėjosi pakviesti žmones į kitokį pasaulį nei tas, kuriame mes gyvenome per pandemiją. Atėjęs į koncertą atsiduri kitokiame pasaulyje. Bet taip atsitiko, kad dabar mes iš tikrųjų gyvename kitokiame pasaulyje. Šito negalėjau suplanuoti.

Vyksiančių koncertų misija, mano akimis, – ne tik surinkti lėšų, bet ir duoti galimybę žmonėms pailsėti nuo juos užvaldžiusių emocijų, pabūti šiek tiek kitokioje erdvėje.

– Ar tai, kas dabar vyksta, kažkiek pakeis koncertų repertuarą, ar vis dėlto liks taip, kaip buvo suplanuota?

– Mano dainos kalba pačios už save ir jos dažnai tinka tokiems stresiniams atvejams. Vis dėlto aš manau, kad mano misija – suteikti žmonėms galimybę bent porai valandų pamiršti nerimą ir truputį pailsėti savo emocijoms, nukreipti mintis į kitus dalykus. Muzika padeda tai padaryti. Dėl tos pačios priežasties 2014 m., kai prasidėjo Maidano tragedija – Rusijos invazija į Ukrainą, drauge su ukrainiečiais pradėjome rengti Gatvės muzikos dieną. Jos vyksta tą pačią dieną, kaip ir Lietuvoje. Norėjosi, kad ukrainiečiai turėtų galimybę bent vieną dieną pamiršti problemiškus dalykus ir prisimintų, jog galima tiesiog išeiti į gatves ir groti. Mano manymu, muzika tokiais ypatingais momentais turi gydomąjį poveikį.

Aš labai nenoriu, kad Lietuvą paliestų karas, bet kažkuria prasme jis mus jau palietė. Žmonės jaučia daug nerimo, baimių ir nesaugumo. Tad vyksiančių koncertų misija, mano akimis, – ne tik surinkti lėšų, bet ir duoti galimybę žmonėms pailsėti nuo juos užvaldžiusių emocijų, pabūti šiek tiek kitokioje erdvėje. Šie koncertai, be jokios abejonės, bus patys ambicingiausi ir techniškai sudėtingiausi per visą mano beveik keturis dešimtmečius trunkančią muzikinę karjerą. Juos planavome ne vienus metus, tam skyriau nemažą dalį savo laiko per pandemiją. Net neabejoju, kad tai bus renginys ir reginys, kurio žiūrovai nepamirš ilgai.

– Sakėte, apie kūrybą dabar net nelabai galite galvoti. Bet ar realu, kad, situacijai nurimus, iš viso to gims nauja daina?

– Dažnai taip būna, kad po stiprių išgyvenimų, kai potyriai ir emocijos susiguli, ateina mintis, idėja, melodija, įkvėpimas. Kartais tai gimsta iškart, kartais – po kurio laiko. Aš to negaliu suplanuoti. Tiesa, buvau nusprendęs, kad gal jau parašiau visas savo dainas. Bet dabar galvoju, gali būti, kad ir ne.

– Jūsų muzikinė karjera trunka beveik keturis dešimtmečius. Kada nors pagalvojote, ką veiktumėte, jeigu negalėtumėte kurti dainų ir koncertuoti?

– Gal būčiau koks taksi vairuotojas. Neįsivaizduoju. Niekada nesvarsčiau, kokiu kitu keliu galėčiau eiti. Šitas kelias yra mano ir aš jaučiuosi savo vietoje. Gal galėčiau būti koks psichologas ar, kaip kažkas juokavo, kunigas, nors nesu tikintis, taigi, matyt, negalėčiau. Aš visada norėjau kurti muziką, eiti į sceną, atlikti dainas. Tai mano pašaukimas.

– O teatras, vaidyba? Juk tokios patirties irgi turėjote.

– Vaidyba yra smagus dalykas, bet tai ne mano duona. Buvo smagu, buvo beprotiškai neįtikėtina patirtis praleisti daug metų su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi ir vaidinti jo spektaklyje. Turbūt čia mano teatras ir baigėsi. Manau, vaidindamas jo spektaklyje „Hamletas“ aš visiškai realizavau savo poreikius būti teatre. O kinas... Aišku, visai smagu šmėkštelėti kur nors ekrane, bet tai nėra tai, kuo gyvenu. Aš gyvenu garsais.

– Studijavote ir žurnalistiką. Kaip šis kelias?

– Žurnalistika yra smagi patirtis. Nors, tiesą sakant, studijavau žurnalistiką todėl, kad jaučiau tėvo spaudimą baigti kažkokius rimtus mokslus, turėti rimtą profesiją. Jis manė, kad muzika – nerimta. Esu  rašęs kažkokių kritinių straipsnių apie muziką, esu vedęs radijo laidą, tai galbūt galima teigti, kad viena ar kita forma su žurnalistika kartkartėmis susidurdavau. Bet turbūt negalėčiau dirbti to tokio rimto žurnalisto darbo, nes tam reikia visai kitų savybių, negu aš turiu. Mano savybės tinka labiau kūrybiniams dalykams. Gyvenime privalai realizuoti tas savybes, kurias turi, o savybių visoms profesijoms mes paprastai neturime. Todėl ir renkamės tai, kas artimiausia.

– Koks jausmas būti scenoje? Kas maloniausia?

– Smagu, kai žiūrovai dainuoja kartu. Tai beprotiškai malonu, nes tada supranti, kad jie dalyvauja, mėgaujasi. Kartais, net jeigu nedainuoja kartu, jauti – žiūrovas kartu su tavimi toje dainoje. Jauti, kad tave girdi. Ir sulaukti tam tikros reakcijos smagu. Vis dėlto, nepaisant jokių išorės veiksnių, muzika yra tai, kas mus visada jungė ir jungs. Dar smagu koncerte, kai groji groji ir staiga kažkuriuo momentu suvoki, kad kelias dainas buvai išvis tarsi išskridęs, nefiksavai, kas vyksta, buvai kažkokios pusiau transo būsenos. Buvai pamiršęs save, aplinką, visą pasaulį. Tos akimirkos turbūt pačios maloniausios.

– Ir tiems, kurie ateis į jūsų koncertus, bandysite padėti užsimiršti, išskristi bent trumpam?

– Mano tikslas – kad žmonės po koncerto išeitų laimingi. Tai mano svarbiausia užduotis. Dainos gali būti ir liūdnos, ir linksmos, bet ne nuo to priklauso laimės jausmas. Jeigu žmonės pasineria į tas dainas ir išgyvena bendrumo jausmą, patiria emocijų – gal nubraukia ašarą, gal nusišypso, apie kažką pagalvoja, tada mano misija įvykdyta.


Apie koncertą „Kitoks pasaulis“

• Pirmą kartą istorijoje kovo 19 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arena, kovo 26 d. – Kauno „Žalgirio“ arena vienam vakarui virs milžinišku spalvų ir vandens pasauliu, o žymiausius savo kūrinius A.Mamontovas atliks 100 fontanų fone, kurių aukštis sieks daugiau kaip 15 m.

• Scena, kurioje taip pat bus įrengtas net 200 kv. m vandens ekranas, iš visų pusių bus apsupta vandens baseinais. Pasirodymų metu arenas puoš LED ekranai, lazerinės ir vaizdo projekcijos, dar niekada nematytos vandens instaliacijos.

• Šie koncertai – vieni brangiausių ir techniškai sudėtingiausių muzikinių renginių Lietuvoje.

• Jų pavadinimas – neatsitiktinis. Koronaviruso pandemija pakeitė pasaulį negrįžtamai. Pasikeitėme mes, pasikeitė ir visas mus supantis pasaulis.

• Koncerto pavadinimas turi ir dar vieną simbolinę prasmę. Šiais metais legendinis ir vienas populiariausių „Foje“ albumas „Kitoks pasaulis“ minės savo 30-metį. Taip vadinasi ir viena žymiausių visų laikų A.Mamontovo sukurtų dainų, kuri taip pat skambės koncertuose Kaune ir Klaipėdoje.

• Daugiau kaip dvi valandas truksiančiuose koncertuose muzikanto gerbėjai išgirs geriausias ir naujausias jo dainas.

GALERIJA

  • Galimybės: „Šie koncertai taps vienu iš būdų papildyti indus, padedančius Ukrainai“, – apie Klaipėdoje ir Kaune planuojamus grandiozinius pasirodymus sako A.Mamontovas.
  • A. Mamontovas: muzika ypatingais momentais turi gydomąjį poveikį
  • A. Mamontovas: muzika ypatingais momentais turi gydomąjį poveikį
G. Jauniškio nuotr.
Gairės: Andrius Mamontovas, koncertas, Kitoks pasaulis, karas Ukrainoje, muzika, Ukraina
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS