A.Bosas laukia akistatos su leopardu, kardiochirurgas R.Benetis mano, kad visi žmonės yra plėšrūnai, o verslininkas D.Slizevičius medžiotojams linki atgimti žvėrimis

Šaltą protą ir 25 milimetrų skalpelį Kauno medicinos universiteto Širdies centro ir Kardiochirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis kartais pakeičia medžiotojo instinktu ir karabinu.

Kompiuterį ir Seimo nario portfelį verslininkas ir politikas Antanas Bosas – į adrenaliną ir medžioklinį šautuvą.
„Tegul kiekvienas medžiotojas pagalvoja, ar būdamas žvėrimi norėtų, kad jį medžiotų?“ – verslininkas, ekstremalaus nardymo klubo narys Darius Slizevičius gyvūnų tyko tik su fotoaparatu.

O kepsnio tai norisi?

Medžioklė – ne žudymas. Taip tikina ir chirurgas R.Benetis, ir politikas A.Bosas.
„Tai ir biologinis, privalomas apvalymas, ir ūkio šaka, – šįmet savo 51-ąjį gimtadienį minėsiantis R.Benetis medžioja nuo 1976-ųjų. – Žvėrį galima nušauti migdomosiomis kulkomis, nufotografuoti, paleisti. Kai kurie žvejai pagauna, pabučiuoja, paleidžia žuvį. Tačiau medžioklei – milijonai metų. Tai įgimtas instinktas, prigimtinė teisė. Žmogus turi iltinius dantis, jis – plėšrūnas.“
Ar žmogaus gyvybę šimtus kartų išgelbėjusiam profesoriui R.Benečiui negaila žvėrių? Gailestingumas, pripažino, kartais užplūsta po šūvio.
„Tačiau mačiau, kaip skerdžiamos kiaulės, galvijai, – tarė R.Benetis. – Tuomet mes turėtume diskutuoti, kodėl užmušami, ir dar drastiškai, naminiai gyvuliai?“
Žvėrių žudymas dėl komercijos, tik iš malonumo, aiškina chirurgas, – ne medžioklė, o brakonieriavimas: „Tokių žmonių – mažuma. Prisiminkime, kaip valdžios įsakymu buvo iššaudyti briedžiai. Reikia sustabdyti jų medžioklę, nes briedžių populiacija turi atsigauti. Rimtas medžiotojas moka džiaugtis ir neiššovęs. Jis negalvoja tik apie šiukšlių surinkimą miške, o mąsto apie ateitį, gyvūnų reprodukciją, santykius su jais ir kažkuria prasme nuo jų saugo žmogų.“

Egzistuoja griežtos taisyklės

Ar skurdžiose Afrikos šalyse masiškai šaudomi šio žemyno gyvūnai nėra komercija, žudymas?
Į Maroke vyksiančią generalinę asamblėją, aptariančią pasaulio gyvūnų populiacijos klausimus, už kelių valandų besirengiąs vykti R.Benetis purto galvą: „Klaidinga nuomonė. Tai – trofėjinė medžioklė, kai už liūto trofėjų sumokate 25 tūkstančius dolerių. Dalis pinigų skiriama žvėrių apsaugai, jėgeriams, to regiono bendrijai. Žmonės, išmanantys gyvūnų anatomiją, fiziologiją, žino, kad antraisiais trečiaisiais metais liūtas išvejamas iš bandos dėl seksualinio aktyvumo, o dvyliktaisiais išvejamas jaunesnių liūtų ir dažniausiai žūsta. Medžiojami tik šie liūtai. Griežta taisyklė taikoma drambliams, raganosiams. O brakonieriai nėra medžiotojai!“
R.Benečiui neįdomu šauti į liūtą ar dramblį. Jam tai nėra trofėjai. Savo kolekcijoje jis turi apie 30 sumedžiotų gyvūnų: „Susekiau, apgavau. Jie – ne didžiausi gyvūnai. Bet buvo subrendę, seni ir aš turėjau teisę juos medžioti.“

Instinktas pirmesnis už protą

Nuo mažens matydamas medžiojantį senelį R.Benetis pamėgo medžioklę – tai neatsiejama jo gyvenimo dalis: „Savaitgalis miške, pasivaikščiojimas su kolegomis – geriausias poilsis. Nesvarbu, nušaunu gyvūną ar ne. Man labiau imponuoja medžioklė Lietuvoje, kur daugiau reikia sėlinti, sekti, atlikti selekcinį darbą, arba Tian Šanio kalnuose, kur būtini ir balistiniai skaičiavimai. Afrikoje – lengviau, nes ten daugiau žvėrių, ryškesnės spalvos.“
R.Benečiui teko medžioti ir Rusijoje, Kirgizijoje, Namibijoje, Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Islandijoje. Pastarojoje šalyje reguliavo ruonių skaičių, kurie naikino lašišines žuvis.
Kasdieniame darbe R.Benetis dažnai naudojasi 25, 8 ar vos 2 milimetrų dydžio skalpeliais, elektriniais peiliais ir išgelbėjo daugybės žmonių gyvybę. Medžioklei turi tris šautuvus. Ar nėra keistas derinys: gelbėti žmonių gyvybę ir žudyti žvėris? Ar kitoks adrenalinas, plūstelintis darbe ir medžioklėje?
Širdies chirurgas purto galvą: „Tai – visiškai skirtingi dalykai. Dirbant reikia šalto proto, negalima pasiduoti emocijoms ir nėra jokio adrenalino. Medžioklė – jaudulys, adrenalinas, instinktas, kuris žmoguje susiformavo daug anksčiau už smegenis.“

Licencijų skaičius ribotas

Žudo tik brakonieriai. Seimo narys, verslininkas A.Bosas pritaria R.Benečiui: „Medžiotojai reguliuoja gyvūnų populiaciją, jie atlieka privalomą selekciją.“
Nuo 1980 metų medžiokle susidomėjęs 52 metų A.Bosas tikina, kad Lietuvoje – senos medžioklės tradicijos. Tik pastaruosius dvejus metus jis medžioja ir kitose šalyse: PAR, Namibijoje, Zimbabvėje. Afrikoje, pasak A.Boso, įvairesnė gamta, skiriasi medžiojimo ypatumai.
Ar neužtenka žvėries tik nufotografuoti? Seimo narys patikslina: „Medžiotojai šauna ne bet ką, o žvėrį, kurį reikia ir galima nušauti. Nė žingsnio negalima žengti be vietinio vedlio. Jis nurodo, kokį žvėrį galima šauti. Tų šalių vyriausybės metams skiria ribotą licencijų skaičių. 80 procentų šių leidimų įsigyja amerikiečiai medžiotojai. Išvežti trofėjui iš Afrikos reikia leidimo. Nušovęs ne tą žvėrį, prarasi licenciją, užmokėsi didelę baudą. Tačiau žvėris, kurių šaudyti negaliu, visada fotografuoju ir filmuoju.“

Į krokodilą – tarp ausies ir akies

„Atlikti skaičiavimai, kas grėstų gamtai, jei nebūtų reguliuojama žvėrių populiacija. Turbūt žinote, kokių nuostolių dabar pridaro šernai? Natūraliai atrankai šiuo metu gamtoje nėra jokių galimybių. Vilkai Lietuvoje beveik išnaikinti“, – kalbėjo A.Bosas.
Seimo narys sako, kad medžioklei reikia moralinio pasirengimo: „Negalima skubėti. Reikia žinoti, kur ir kada šauti. Ar tai varomoji, ar laukimo ir sėlinimo medžioklė, žiema ar vasara. Skiriasi šautuvai.“
Savo kolekcijoje A.Bosas turi ne vieną įspūdingą trofėjų. Politikas prisimena jautriai į pašalinius šnaresius reagavusį krokodilą. Tik po ilgo sėlinimo pavyko prie jo priartėti ir nukauti pirmuoju šūviu. Krokodilui reikia pataikyti tarp ausies ir akies: „Tai – mobiliojo telefono dydžio plotas. Po netikslaus šūvio jis panirs į vandenį, o nušautas iškils tik po keturių parų ir bus niekam tinkamas.“
Ilgiausiai – tris paras Afrikoje A.Bosui teko ieškoti buivolo. Pati ekstremaliausia situacija buvo su drambliu.

Susitikimas su dramblio patele

Į brakonierių paspęstą kilpą tuomet pateko Afrikos dramblio patelė. Išsiverždama trosu nusitraukė koją, kuri supūliavo ir ėmė gangrenuoti. Gamtos apsaugos inspekcija paprašė kuo skubiau ją nušauti.
„Tačiau sėlinant, – pasakojo A.Bosas, – ne mes, o mus pirmoji pajuto dramblio patelė. Ir puolė.“
Medžiotojus saugojęs kariškis metė „Kalašnikovo“ automatą ir ėmė bėgti. Dviem lietuvio šūviais pakirsta ir kontroliniu pribaigta dramblio patelė nukrito vos už 12 metrų nuo A.Boso.
Iki Didžiojo žvėrių penketo A.Bosui trūksta tik leopardo: jo kolekcijoje jau yra liūtas, raganosis, dramblys ir buivolas: „Leopardas atsėlindavo likus pusvalandžiui iki saulėlydžio ir pusvalandžiui iki saulėtekio. Suėdė penkis jaukus ir mus apgaudinėjo aštuonias paras. Kada bus revanšas? Kelionė į Namibiją jau užsakyta…“

Kas iššaudė plėšrūnus?

Klubo „Extreme Divers“ narys 40 metų verslininkas Darius Slizevičius kategoriškas: medžioklė – žudynės! Iki 40 metrų ir giliau nardantis kaunietis žvėris „šaudo“ tik fotoaparatu.
„Koks žmogus gali jausti malonumą žudydamas? Tai tik vienas žingsnis iki žmogžudystės. Tuomet nueikite pas prokurorą ir paklauskite, kodėl nusikaltėliai blogi, jei žudo žmones? Gal tuomet žudykime sunkius ligonius ir senukus?“
Lietuvoje, įsitikinęs D.Slizevičius, medžioklės jau pažeidė pusiausvyrą ir dabar jau negalima nešaudyti šernų, bebrų. „Kas iššaudė vilkus ir kitus plėšrūnus?“ – retoriškai klausia verslininkas, ir jo žodžiai skamba kaip kaltinimas.
Naras nenusiteikęs prieš medžiotojus, kurie myli mišką, gyvūnus, reguliuoja populiaciją, laikosi taisyklių: „Aš – nešaučiau, bet tai jų reikalas. Tačiau kaimuose yra daug medžiotojų būrelių, kurių beveik niekas nekontroliuoja“, – sako D.Slizevičius.

Kovojo su versline žvejyba

Būdamas devyniolikos D.Slizevičius vyko į medžioklę, tačiau ji jo nesudomino, pakako pašaudyti į taikinius: „Mačiau žvėris per optinį taikiklį. Man jų gaila. Kaip galiu atimti gyvybę? Jei, tarkime, Irake ar Serbijoje surengs atrakciją šaudyti žmones, jau galime važiuoti šaudyti?“
Darius kategoriškai nusiteikęs prieš medžiokles Afrikoje. Tūkstančius metų žemynas gyvavo nesikišant žmogui, o dabar staiga prireikė šaudyti liūtus, buivolus: „Tai – komercija, kuri pažeis gamtos pusiausvyrą. Vėliau reikės kontroliuoti padėtį kaip dabar Lietuvoje.“
D.Slizevičius ne tik nešaudo, bet ir stengiasi nevalgyti žvėrienos. Dvejus metus jis atkakliai kovojo su versline žvejyba, tačiau nuleido rankas: nepadėjo nei akcijos, nei moksliniai tyrimai, nei skaičiavimai.
Nekart kviestas medžioti, kategoriškai atsisakydavo. Jis įsitikinęs, kad gyvybės, gyvenimo grožio suvokimas ateina skirtingu metu.

Nerūko ir negeria

23 metus nardantis verslininkas tik nusijuokia, paklaustas apie situacijas, kai juto grėsmę gyvybei: „O, jų buvo labai daug. Daugelis po tokių situacijų daugiau nenardo, bet aš nenardyti negaliu.“
Lietuvoje kilo iš 40 metrų gylio su sugedusia nardymo įranga, kai beveik neliko oro. Kaliningrade prie naftos platformos 35 metrų gylyje apsinuodijo nekokybišku deguonimi, prarado sąmonę. D.Slizevičius vardija vieną ekstremalią situaciją po kitos.
„Tačiau nardymas padėjo suvokti nuostabų gamtos, gyvūnijos, povandeninio pasaulio grožį, trapią ribą tarp gyvybės ir gyvenimo. Ir tam nereikėjo žudyti“, – kalba D.Slizevičius.
Nevartojantis alkoholio, nerūkantis sportiškas vyras važiuodamas keturračiu miške nekart matė spąstus, girtutėlį su šautuvu besiplaikstantį medžiotoją: „Kiek jų pataiko vienas į kitą? Kaip užsienietis netyčia nušauna stumbrą? Jis toks mažas gyvūnėlis?“

Medžioklė be kraujo

Afrikoje Darius „medžioja“ fotoaparatu „Canon 5D“, naudoja 15 skirtingų objektyvų. Visa fotoamunicija sveria 37 kilogramus.
„Tai – kitokia medžioklė, – nušvinta D.Slizevičius. – Tykoti begemoto, spėti nustatyti ryškumą ir nufotografuoti jį prasižiojusį! Nušauti jį lengviau, nei sulaukti akimirkos, kad įamžintum retą kadrą.“
Ar medžiodamas žvėris fotoaparatu išgyveno ekstremalių akimirkų? Kartą tykodamas begemoto sėlino palei krantą, kai staiga pamatė, kad jo paties tyko vos per du metrus priartėjęs krokodilas.
„Tanzanijoje su sese fotografavome vorą, – šyptelėja prisiminęs, kaip sesuo stumdė vorą, ieškodama patogesnės fotografuoti pozos. – Staiga šis pašoko nuo žemės ir vos neatsitrenkė į mane. Vietiniai stvėrėsi už galvų – tai buvo labai nuodingas voras.“
Darius turi svajonę. Lietuvos miške, kartu su prisiekusiu medžiotoju, jis norėtų sėlinti ir tykoti žvėries. Su vienintele sąlyga: medžiotojas neiššaus: „Aš nufotografuosiu ir parodysiu nuotrauką. Juk gyvas žvėris tikrai gražesnis! O gyvenimas nuostabus, skirtas, kad mes gyventume ir tobulėtume.“
D.Slizevičius tiki kitu gyvenimu. Ir linki medžiotojams atgimti stirnomis, briedžiais, elniais, liūtais: „Biblijoje pasakyta. Su kitais elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.“