Reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Tokia gydytojo patologo Mindaugo Lekšo nuomonė. Tiesa, 15 metų skrodimus su gydytojais atliekanti ir negyvėlius gražinanti Inga Čekavičienė prisipažįsta, kad šį darbą pasirinko ne iš gero gyvenimo.

Sunkiausia – kilnoti

Respublikinėje Kauno ligoninėje dirbanti Inga Čekavičienė jau 15 metų padeda atlikti autopsiją, plauna, grimuoja mirusiuosius. Kai pradėjo, jai buvo 32-eji.

"Juodas, sunkus, bet reikalingas darbas", – įsitikinusi pašnekovė.

Per metus drąsi moteris higienos procedūras atlieka apie 300 negyvėlių. Per 15 metų jau bus apie puspenkto tūkstančio.

Paduoda įrankius patologui, išima kai kuriuos organus, apkerpa plaukus, nagus, sutvarko antakius, išplauna nosį, burną, nugrimuoja, aprengia.

Paklausta, kas sunkiausia šiame darbe, Inga neslepia: "Kilnoti žmones nuo ratukų ant stalų. Būna, kad jie sveria net ir 200 kilogramų. Tuomet nelengva pakelti ir su kolega."

Svarstė tris mėnesius

Kodėl? Turbūt ne vieną dešimtį kartų ji girdėjo klausimą, kodėl pasirinko tokį darbą. Inga nuoširdi: bankrutavus įmonei, kurioje dirbo, ji su dviem mažais vaikais liko be pajamų.

Pasiūlymą dirbti ligoninės patologijos skyriuje svarstė tris mėnesius. Po nesėkmingų normalaus, priimtino darbo paieškų pasiryžo.

Inga atskleidžia, kad ši, regis, vyriška profesija moterų nebaido: "Su numirėliais dirba ne itin daug vyrų. Moterys dabar lyderės beveik visose srityse. Tik dar autobusų vairuotojai beveik vien vyrai."

Inga puikiai pamena vieno klinikų inžinieriaus elektriko žodžius apie morgą: "Tu ten nugriūtum, neįmanoma ten dirbti..."

Likimo ironija: Inga ten dirba jau ne vienus metus. Tiesa, ji pabrėžia, kad Respublikinėje Kauno ligoninėje nebūna apdegusių, apipuvusių negyvėlių, kokių tenka matyti morgo darbuotojams.

"Jie švarūs, baltutėliai, surišti, gražučiai, atvežami vežimėliuose", – apie darbo kasdienybę pasakoja I.Čekavičienė.

Ji puikiai pamena pirmą savo darbo dieną čia, Patologijos skyriuje. Tuomet jautėsi labai nejaukiai.

Išgąsdino šalta ranka

Tačiau ir dabar ji jaučia diskomfortą – ypač šeštadieniais, kai kartais lieka viena. Tačiau po vieno nuotykio ji daugiau nesutiks dirbti viena naktį.

Kartą ji rengė vežimėlyje pasodintą negyvėlį ir staiga pajuto, kaip šalta ranka nuslydo ir po sijonu pradėjo maskatuotis, tarsi spyruokliuoti. Šią akimirką moteris atsimins visam gyvenimui: "Baisu negu baisiau! Norėjau rėkti, bet iš baimės nepratariau nė žodelio. Įsivaizduokite, kai patalpoje tylu, ramu ir staiga po sijonu tave paliečia judanti ledinė ranka..."

Jai reikėjo įprasti ir prie kartais besijaučiančio šleikštaus kaulų arba organizmo skysčių kvapo, kai žmogus skrodžiamas, praveriama kaukolė.

Net ir įpratusi prie negyvų kūnų moteris neretai krūpteli, kai kas nors staiga atėjęs pertraukia tylą. Kartą ją dar pirmomis darbo dienomis bandė išgąsdinti vienos laidojimo paslaugų firmos darbuotojas, sumanęs atsigulti į karstą. Tačiau pokštas neišdegė – Inga neišsigando. Beje, anksčiau mėgusi siaubo filmus moteris dabar iš jų tik juokiasi, nes ten negyvėliai atrodo labai netikroviškai...

Nuo artimųjų slėpė

Taip, psichologiškai šis darbas nelengvas. Inga pritaria šiai nuomonei ir pati anksčiau būtų šiek tiek kreivai žiūrėjusi į morge dirbantį žmogų.

Dėl šios priežasties nuo artimųjų ir net nuo vaikų ji ilgai slėpė savo darbo vietą. Viskas paaiškėjo natūraliai, tačiau net ir vaikai nesutriko.

Nepraktikuojančia katalike save pavadinusi I.Čekavičienė, nors ir matė tūkstančius negyvėlių, artimo žmogaus negalėtų skrosti ir gražinti.

Tuo įsitikino, kai mirė jos geros draugės močiutė, su kuria buvo itin artima ir Inga.

"Paprašiau kolegos, kad mane pavaduotų, nes man buvo labai graudu, – atvirai kalba moteris. – Taip pat buvo labai sunku, kai dar darbo pradžioje teko dirbti su neišnešiotais naujagimiais. Aprengi, nugrimuoji. Jie tarsi – negyvos lėlės. Labai skaudu."

Realiau vertina gyvenimą

Moteris papasakoja, kad šiame darbe išmoko skusti barzdą senovine barzdaskute.

"Galiu apskusti ir jus. Tiesa, tik gulintį, – juokiasi moteris. – Kai pasiūlau apskusti savo vyrui, šis prieštarauja. Sako, kad sutiktų nebent tuomet, jei jis to proceso pats nematytų."

Netradicinis darbas I.Čekavičienei leido labiau pažinti kūną. Dabar moteris gerai žino, kokį organą skauda.

Kai kartą medikams pasiguodė poliklinikoje, kad skauda šoną, gydytoja buvo įsitikinusi, kad skausmą kelia tulžies pūslė. Tai patvirtino tyrimas echoskopu. Tačiau Inga buvo įsitikinusi, kad jai skausmą kelia nesveiki plaučiai.

Po savaitės gydytoja, dar kartą apžiūrėjusi I.Čekavičienę, apstulbo: "O, Jėzau, turite vandens plaučiuose..."

Ar šis darbas Ingą labai pakeitė? Ji ką nors atrado ar prarado?

"Pasikeičiau, – nuoširdžiai prisipažįsta Inga ir susimąsto. – Tapau natūrali, tiesi, atviresnė ir realiau vertinu gyvenimą."

Ir po pauzės moteris tęsia, kad dabar nebijo mirties. Ne tik savo, bet ir mamos mirties.

"Jokių stebuklų nebūna, mes visi vienodi. Gimėme nuogi, mirę taip pat liekame nuogi, – sako Inga.– Iš dulkės kilome, dulkėmis ir virsime..."

Ne peilis, bet mikroskopas

Mindaugas Lekšas jau 15 metų dirba Kauno klinikinėje ligoninėje gydytoju patologu.

Tiesa, 40 metų vyras retai dirba su mirusiaisiais, dažniau tenka diagnozuoti gyvų pacientų audinių ligas. O ir pagrindinis jo darbo instrumentas – ne peilis, bet nuo 40 iki 400 kartų didinantis mikroskopas.

"Tikrai įdomu, – klausiamas, kodėl pasirinko tokį darbą, kalba gydytojas patologas. – Vien tik iš kūno audinio ar kaulų gabalėlio galima ištirti, kokia liga serga pacientas. Taip nustatomas vėžys, uždegimai."

Pirmą kartą mirusįjį studijų laikais pamatęs Mindaugas tikino, kad baimės nejuto. Jos nejaučia ir dabar. "Reikia bijoti gyvųjų, bet ne mirusiųjų", – puikiai žinomą posakį pakartoja gydytojas patologas.

Tačiau akcentavus, kad dauguma žmonių mirusiųjų bijo, Mindaugas pritaria: nors ir retai, bet būna, kad studentai, dažniausiai merginos, pirmą kartą apsilankę morge nualpsta.

Žmona negyvėlių nebijo

Šis gydytojas autopsiją – skrodimą – atlieka vos keliolika kartų per metus. Pasak jo, mirusiųjų artimieji dažniausiai nepageidauja šio tyrimo.

"Daug maloniau, žinoma, nustatyti ligos, o ne mirties priežastį", – prisipažįsta M.Lekšas, kuriam tenka tirti visus kūno organus.

Dirbdamas tokiame darbe patologas dar labiau vertina gyvybę, sveikatą, juolab kad pastaruoju metu piktybiniai navikai diagnozuojami vis jaunesniems žmonėms.

Baisu yra sunkios, nepagydomos ligos, o ne darbas su mirusiaisiais. Prakalbus apie siaubo filmus, Mindaugas šypteli: "Jie sukelia juoką, patikdavo tik paauglystėje."

Kaip žmona reagavo į darbą? Ar nė karto neklausė: "Na, kaip ten, morge?"

M.Lekšas papurto galvą: "Ji pati yra medikė. Reagavo normaliai ir darbo reikalais ne kartą lankėsi šiame skyriuje."

Ar yra buvę, kad medikas pastovėtų tarpduryje ir į vidų eiti neišdrįstų?

"Ne ne, – šypteli Mindaugas. – Retas gydytojas bijo peržengti slenkstį, o dalyvavimas mirusio paciento autopsijoje – dalis gydytojo darbo."