N. NEKRAŠIŪTĖ: ŽINAU SAVO LIKIMĄ, TODĖL DABAR ESU RAMI

Dabar ji daug juokiasi ir švyti. Praeitį apibūna žodžiais "buvo visko", bet jau penkerius metus gyvena naują gyvenimą. "Atradau ramybę, visiems linkiu tik gėrio ir meilės", – sako po pertraukos į sceną grįžusi, projekte "Auksinis balsas" užkariavusi daug širdžių trisdešimtmetė aktorė ir dainininkė Neringa Nekrašiūtė.

– Vėl – televizija, viešumas, nauja karjeros banga?

– Mane pakvietė į naują projektą. O televizija daro stebuklus ir čia viskas vyksta labai greitai.

– Einate dvasiniu, šviesos keliu. Buvote pasitraukusi iš viešumos, o dabar vėl žengėte į slidų taką, kuriame jus gundys ego, karjera, dėmesys, tuštybė, puikavimasis ir kitos jėgos.

– Yra to čia, yra. Bet aš jau atsirinkusi. Nenoriu taip drąsiai teigti, bet esu prisilietusi prie gyvenimo vertybių, atsirinkau, kas man svarbu, ko noriu. Be to, man jau ne aštuoniolika. Tačiau taip, aplinka daro įtaką, tokia mano profesija – vakarinis darbas, šou pasaulis. Kol kas galiu tai suderinti. Bus labai sunku – to atsisakysiu.

– Gyvenimo ratas sukasi. Nebijote, kad grįš Neringa iš praeities?

– Samsara, tai yra gyvenimo ratas, egzistuoja, bet yra priemonių, kaip iš to rato ištrūkti. Ir aš nebijau. Laikausi moralės principų. Stengiuosi išlikti žmogumi, o ne būti zombiu.

– Atsitiktinumų nebūna. Į dvasinį gyvenimą žmogus dažnai žengia gavęs skaudžią pamoką, patyręs lūžį, po kažkokio ypatingo įvykio. Kas keistis paskatino jus?

– Aš taip pat netikiu atsitiktinumais. Mano gyvenime viskas įvyko savaime. Tikiu, kad žmogus gimsta ir atsineša savo likimą. Prieš šešerius metus man astrologė sakė, kad mano kelyje laukia didelis dvasinis pasikeitimas. Tuomet pagalvojau – kokia nesąmonė, kas tai gali būti?! Bet kai pasidaviau gyvenimo tėkmei, viskas įvyko natūraliai, sutikau tinkamų žmonių. Jei nebijai pokyčių, tave įtraukia ir tu pasirenki kažkokį savo kelią. Nuo vaikystės mane sąmoningai traukė sakralūs ir dvasingi dalykai, religijotyra. Turbūt atėjo laikas, kai panorau ir nusprendžiau rinktis.

Tikiu, kad žmogus gimsta ir atsineša savo likimą.

– Nuostabu prabusti, suvokus vertybes, gyvenimo pilnatvę, jo tikrumą ir natūralumą, nepatyrus skausmingų pamokų.

– Skausmingų potyrių buvo, bet jų nesureikšminu ir priimu natūraliai. Šioje planetoje nerasime žmogaus, kuris neišgyveno skausmo ir nemalonumų. Bet tai – dalis gyvenimo. Neseniai sulaukiau pastabos, kad esu paviršutiniška ir lengvabūdiška. Labai nustebau, nes mano gyvenimas nebuvo lengvas ir tokia nesu.

– Kažkam keista matyti ne susiraukusį, ne kančios perkreiptą, bet nuoširdžiai besišypsantį ir gyvenimą geriantį žmogų?

– Gal mano išorė apgaulinga? Bet taip pasakė viena Lietuvos... hm... vadinamoji žvaigždė.

– Jums skausminga prisiminti praeitį?

– Vaikystė ir dabartinis laikotarpis – tarsi du gyvenimai. Tuomet išgyvenau stiprių dalykų, tai buvo atskiras pasaulis, o dabar jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau naują gyvenimą.

– Nemalonu prisiminti "Olialia" laikus ir konfliktus su grupės vadove Laima Lapkauskaite?

– Buvo daug visko. Ir nuostabių, ir blogų akmirkų. Bet nenoriu prisiminti, akcentuoti. Tai kėlė dideles aistras, o kas buvo – palikime praeityje. Esu dėkinga likimui – taip turėjo būti.

– Tai jau paleidote iš savo širdies?

– Paleidau, nors ilgai to negalėjau padaryti. Buvo labai sunku. Bet dabar sveikinuosi su Laima, nors mūsų bendravimas formalus, praeityje liko šešėlių, tačiau pikto nelinkiu. O jei kažką padariau blogo, nuoširdžiai atsiprašau.

– Kodėl didesnei daliai žmonių taip svarbu išorė ir materialūs dalykai?

– Yra kaip yra. Toks pasaulis. Aš daug dirbu ir neatsisakau materialių dalykų.

– Žinau, kad simpatizuojate vaišnavams. O save vadinate vaišnave?

– Labai norėčiau būti tikra vaišnave, bet nesu tokia. Štai mano vyras Gintautas – tikras vaišnavas.

– Norėčiau, bet... Dažnai mėgstame taip aiškintis. Kas trukdo? Scena, karjeros pagunda?

– Tokių dalykų negali skubinti. Dvasinė praktika nėra toks "vienas du, ir aš jau dvasingas, medituoju Himalajų kalnuose". Žmonėms prireikia ištiso gyvenimo ar net gyvenimų, kol jie pasiekia tas žinias. O man dar labai daug trūksta, nors jaučiuosi pakylėta virš žemės. Tiesa, palyginti su vaišnavais, esu labai žemiška.

– Bet, susiejus gyvenimą su pramogų pasauliu, aktoryste, televizija, sunkiau žengti dvasiniu keliu.

– Sunku labai. Skaičiau dvasinio mokytojo Radhanathos Svamio knygą "Kelionė namo". Jis Lietuvoje lankėsi prieš kelerius metus ir pasakė, kad medituoti Himalajų kalnuose yra niekai, palyginti su grįžimu į miestą, gatves, kasdienybę. Čia žengti dvasiniu keliu labai sunku – daug pagundų. Turi atsiriboti. Tai ir praktikuoju savo gyvenime – kartais atsitraukiu nuo šurmulio, dirbu minimaliai, medituoju ir švarinu save bei aplinką. Bet grįžus į šou verslą dvasinė praktika nukenčia, nes yra kitų dalykų, kuriuos privalau atlikti. Abu su vyru Gintautu dirbame, auginame vaiką, gyvename įprastą gyvenimą ir turime gerai atlikti savo pareigas, arba dharmą. Ne tie laikai, kad galėčiau tik sėdėti po medžiu ir medituoti. Nors, žinoma, yra tokių žmonių, kurie gali sau tai leisti. Aš dar negaliu.

Ne tie laikai, kad galėčiau tik sėdėti po medžiu ir medituoti.

– Tačiau kuo ilgiau būsite šioje kasdienybėje, šou versle, televizijoje, tuo greičiau susitepsite. Kaip išsaugoti švarą?

– Viskas priklauso nuo minčių, nuo mąstymo. Propaguoju pozityvų mąstymą, labai stengiuosi valdyti savo mintis – ką galvoju ne tik apie save, bet ir apie kitus. Reikia dirbti su savimi, atsiriboti nuo apkalbų, piktų linkėjimų, nes tada įsisuksi į ratą, kuriame nenori būti.

– Kodėl žmonės nepriima kitokių? Bijo nežinomybės, to, ko nesupranta?

– Bijo to, ko nežino. Bet džiaugiuosi, kad per pastarąjį dvidešimtmetį mes labai patobulėjome, žmonės pasidarė kosmopolitiški, įsileidome kitataučių, žinome, kad yra kitos civilizacijos ir kultūra.

Kitokia filosofija ir gyvenimo būdas? Yra įvairių žmonių, jų daugėja, vis rečiau apkalbama, kad jis sektantas ar beprotis.

– Bet to mumyse dar daug. Kad ir jūsų mylimus vaišnavus, liaudyje vadinamus krišnaitais, išvydę gatvėje...

– (Juokiasi.) Aha, dar sako, ką tie bepročiai sektantai dainuoja... Girdėjau visko. Bet ką pasakysi, jei žmonės nežino ar nenori suprasti? Nusišypsau, bet man labai patinka tie "bepročiai".

– Kadaise sakėte, kad jums svarbiausia dvasiniai dalykai, o materialūs –  laikini ir neįdomūs, iš jų jau išaugote.

– Negaliu teigti, kad visiškai išaugau. Iliuzinė energija pati stipriausia, labai traukia. Pamatau gražią suknelę ar mašiną ir užsimanau (juokiasi). Bet nesu fanatikė. Viskam yra vieta, laikas.

– Jus nuramina vyras Gintautas – bhakti jogas?

– Mes būname kartu ir einame gyvenimo keliu. Jis mane puikiai supranta. 2016-aisiais paminėjome buvimo kartu penkerių metų sukaktį.

– Jis vyresnis už jus 20 metų, seniai žengia dvasiniu keliu. Kaip įvyko, kad daug jaunesnė mergaičiukė visai iš kitos sferos  sužavėjo jogą?

– Jis tikrai to neplanavo, buvo asketas ir jau mąstė apie vienuolystę. Dabar pasijuokia: "Suvystei mane." (Juokiasi.) Ir dar vaikelio sulaukėme. Fantastika! Jis norėjo paskubinti įvykius, visko išsižadėti, o mes sukūrėme šeimą.

Kodėl taip įvyko? Iš ko gimsta meilė, neįmanoma paaiškinti. Ji atėjo ir neklausė. Yra likimas, santykiai, kuriuos turi išgyventi, karminiai ryšiai. Sutinki tą žmogų, atrodo, pažinojai jį daugybę metų ir dabar tik pratęsi tuos ryšius. Būna ir labai stiprus noras. Ir aš labai norėjau būti kartu su juo. Matyt, išmeldžiau tuos santykius ir santuoką.

– Vaišnavai nevalgo mėsos, kiaušinių, česnakų, svogūnų. Jūs taip pat?

– Esame vegetarai, nors šiais laikais tuo nenustebinsiu. Nevartojame alkoholio, kavos, arbatos ir kitų energinių stimuliatorių. Pagal vedas yra labai daug skiriama mitybos jogai – tuo ir vadovaujamės. Atsirado naujų žmonių, bendraminčių, o kam mūsų gyvenimo būdas buvo nepriimtinas, pasitraukė. Džiaugiuosi, kad savo gyvenimo būdą po to pakeitė ir didžioji dalis mūsų šeimos – mama, brolis.

– Oho, vyresniems žmonėms labai sunku priimti tokius pokyčius.

– Mama tapo vegetare ir jai tai labai patinka. Močiutė į tai žvelgia labai skeptiškai. Tačiau mama pabandė, pajuto, kad jaučiasi daug geriau ir sveikiau. Nieko neįkalbinėju, per prievartą nebruku – kiekvienas renkasi savo kelią.

Sveiki užauga milijonai vegetarų, tikiuosi, kad sveikas užaugs ir jis.

– Ar neužmėtė jūsų akmenimis, kad nuo gimimo vegetariškai maitinate ir sūnų?

– Dar neužmėtė, nors kai kurie medikai, pažįstami į tai žvelgia labai skeptiškai. Bet džiaugiuosi, kad sutinku vis daugiau ir medikų vegetarų. Nieko baisaus čia nėra, reikia tik atidžiau stebėti savo organizmą, kad jis neprarastų geležies, subalansuoti mitybą. Kol kas vaikas auga sveikas. Sveiki užauga milijonai vegetarų, tikiuosi, kad sveikas užaugs ir jis.

– Kodėl jam davėte seną indišką vardą?

– Mohano vardas, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia "visų patraukliausias". Davėme tokį, kuris atspindėtų mus.

Mus kritikavo, kodėl drįsome duoti tokį vardą, vaiką pravardžiuos mokykloje. Tačiau tikiu, kad vaikas ateina toks, kokie yra tėvai. Jei vaikas pasirinko mus tėvais, jam patiks ir mūsų duotas vardas. Jei jam vardas labai nepatiks, užaugęs galės pakeisti ir jį, ir gyvenimo kelią.

– Ar tiesa, kad namuose neturite nei televizoriaus, nei kompiuterio, interneto?

– Interneto ir kompiuterio neturime. Neturėjome ir televizoriaus, tačiau vyro teta atidavė savąjį. Kad galėtume pažiūrėti projektą "Auksinis balsas", vyras net nupirko anteną (kvatojasi). Bet televizoriaus ir dabar nežiūrime, neturime laiko. Mieliau bendraujame gyvai.

– Kiti turbūt juokiasi, kad gyvenate XXI a., bet neturite kompiuterio?

– Žinau, pravardžiuoja, juokiasi net vaišnavai, sako: iš kokio miško atėjai? Kai darbai integruojasi į visuomenę, kompiuterio reikia. Tiesa, kol kas išsiverčiu be jo, užtenka mobiliojo telefono.

– Kompiuterio neturėjimas ne tik atima, bet daug duoda.

– Taip. Asmeninė patirtis. Anksčiau internete praleisdavau valandų valandas, feisbuke gyvendavau dieną ir naktį, turėjau priklausomybę nuo socialinių tinklų.

Internetas vagia mūsų laiką, teršia sąmonę, energiją, nori nenori, bet įsitrauki į kažkokias nereikšmingas diskusijas. Todėl tvirtai nusprendžiau – nenoriu tų dalykų savo namuose. O vyrui to seniai nereikia.

Tiesa, nesu atsilikusi, žinau, kas vyksta pasaulyje: pasakoja brolis, draugai, kolegos.

– Einant dvasiniu keliu neišvengsi ir praktikų.

– Praktikuojame bhakti jogą.

– Tai, atrodo, meilės joga? Kas jums yra meilė?

– Kiekvienos gyvos esybės mylėjimas. Ne tik savęs ir savo artimųjų bei giminaičių. Bhakti – mano siekiamybė, tai – aukščiausia meilės ir pasiaukojimo forma.

Internetas vagia mūsų laiką, teršia sąmonę, energiją, nori nenori, bet įsitrauki į kažkokias nereikšmingas diskusijas.

– Ką jums davė pasikeitimai? Jaučiate savyje virsmą? Kokia Neringa dabar ir buvo prieš dešimt metų?

– Nurimau, neerzina smulkmenos, neklausinėju savęs, kodėl tas žmogus manęs nemėgsta, kodėl esu negraži. Atsikračiau tuščių, nereikalingų minčių. Suvokiau, kad gimsti toks, koks turi gimti. Gyveni tą gyvenimą, kokį turi gyventi. Viskas vyksta taip, kaip ir turi būti. Nusiraminau.

– Ech, bet kiek mūsų dabartinėje visuomenėje gyvena ne savo gyvenimą, bet iliuzinį, reklaminį, kitų surežisuotą.

– Deja, labai daug. Ir dėl to labai labai gaila. Jei kas nors paprašytų patarti, papasakočiau tai, ką perėjau pati. Svarbu atsikratyti įpročio sirgti svetimomis ligomis. Mums trūksta tolerancijos. Žemė – maža, bet vietos užteks visiems.

Nors mus atakuoja ir įdiegiamos baimės, įsikabiname ir nepaleidžiame. Paleiskime jas. Yra minčių paleidimo praktikų. Žmonės savo prote susikuria daug problemų.

– Kas jūsų skydas nuo tos nepakančios, kritikuojančios, netolerantiškos visuomenės dalies?

– Tikėjimas. Be to, galiu išduoti paslaptį. Mes su vyru net juokiamės: jei apkalbi ar kritikuoji kitą žmogų – perimi jo blogąjį likimą. Taip tie žmonės degina tavo blogąją karmą. Jei žmonės aptarinėja, kritikuoja svetimą gyvenimą, sunkiau yra ne mums, bet tiems žmonėms.

– Beje, ar dar miegate lovoje? Svajojote miegoti ant grindų?

– Oi, ten viena žurnalistė labai sutirštino ir turbūt iš neapykantos parašė daug išgalvotų dalykų. Žmonės pagalvojo, kad esu beprotė, pro langą mėtau televizorius (juokiasi.) Nesame fanatikai. Ant grindų miegu tik kelionėse ir jei nėra sąlygų. Beje, stuburui geriau, kai miegate ant grindų.

– Sakėte, kad kiekvienas atsineša savo likimą. Koks jūsų likimas, koks jūsų kelias?

– Žinau savo likimą. Jau išsiaiškinau, todėl esu rami. Tačiau garsiai sakyti nenoriu. Žinau, ką turiu dirbti, ką daryti, kur mano vieta. Dėl to ir grįžau į sceną dainuoti. Ne vienas astrologas sakė, kad esu gimusi būti artiste ir dainuoti scenoje.

– Septyneri metai – vienas iš mažųjų ciklų. Gali būti, kad greitai bhakti jogai tarsite "sudie"?

– Nežinau, kas bus vėliau. Gal ir atsisveikinsiu? Kai pasakai "niekada", įvyksta priešingai, garsiai negalima išsakyti savo minčių. Tačiau tikiu, kad iš moralės normų neišklysiu.

– Kas jums svarbiausia gyvenime?

– Laikytis vertybių, moralinių normų, nieko neįžeisti, nelinkėti kitam blogo. Ir būti savo vietoje. Nenoriu įkliūti į iliuzinius spąstus. Linkiu sau visada išlikti blaivaus proto.

– Ką jūs dabar pasakytumėte dešimtmetei Neringai Nekrašiūtei?

– Oi... Dešimties buvau maža senė – protinga ir rimtai žvelgianti į gyvenimą mergaitė. Turiu dabar mažą "Neringutį", kol kas – ketverių metų. Ir žinau, kad dešimtmetei Neringai nieko nereikėtų sakyti – tik ją mylėti ir kartu žaisti.