PAVOJINGOS KOLUMBIJOS ĮVAIZDIS SUBYRĖJO Į ŠIPULIUS

Narkotikai, mafija, didelis nusikalstamumas, pagrobimai. Toks Kolumbijos įvaizdis subyrėjo į šipulius. Pietų Amerikos šiaurės vakarus fotografavęs keliautojas Edmundas Kolevaitis sutiko tik šiltus, draugiškus žmones, gėrėjosi nuostabia gamta, kolonijine ir modernia architektūra.

Komplimentai P. Escobarui

Indėnų miestas Bakata (anksčiau, 1538 m. rugpjūčio 6 d., užkariautojų ispanų konkistadoras šį miestą buvo pavadinęs Santa Fé de Bacatá, vėliau jis buvo pervardytas į Bogotą) E.Kolevaičiui didelio įspūdžio nepadarė.

Apie 8 mln. gyventojų turinti Bogota, kurios meru buvo lietuvių kilmės filosofas Antanas Mockus, – ir moderni, su stikliniais dangoraižiais, ir dulkėta, ir senamiestyje šiek tiek išsaugojusi XVI–XIX a. pastatų.

Labiau E.Kolevaičiui patiko iki 1990 m. buvęs vienas svarbiausių pasaulio narkotikų (ypač kokaino) gabenimo centrų – garsusis Medeljinas.

Po įvairių reformų vyriausybės politikos vingių apie 3 mln. gyventojų turintis miestas šiandien gali nustebinti modernumu, saugumu.

"Nematėme ir nejutome jokio narkotikų kvapo, dviprasmiškų pasiūlymų, besišlaistančių narkomanų ar agresijos, – neslėpė Edmundas. – Žalias, modernus, gražus, išsivystęs miestas, taikūs, draugiški žmonės."

Vietos gyventojai nekalbėjo neigiamai apie narkotikais prekiavusį ir žudžiusį narkobaronu pramintą Pablo Escobarą. Ne vienas pabrėždavo, kad tuo metu miestas pradėjo klestėti, buvo statomos ligoninės.

Dėl saugesnės vaikystės

Sunkiau gyvenančių šeimų vaikams greta lūšnynų įrengtas stadionas, žaidimų aikštelė su vandens siena.

Norėdamas, kad vaikai nesišlaistytų gatvėmis, miestas investuoja į vaikų sportą, švietimą, moko dailės, muzikos. Patys gabiausieji tam skirtose vietose sienas dailina įspūdingais grafičiais.

Lotynų Amerikos šokius mėgstantis lietuvis fotografas ilgai ieškojo milongos – vietos, kur šokamas tango.

"Radau tik tango mokytoją ir dvi poras, tačiau buvo įdomu pašokti, pasimokyti, – pasakojo keliautojas. – Ir nors iki viešbučio reikėjo važiuoti daugiau nei 10 km, mane namo pasisiūlė nuvežti vietinis. Jie, kaip ir visi lotynoamerikiečiai, – atviresni, šiltesni, nuoširdesni, mažiau suvaržyti."

Linksmybės ras pačios

Didelį įspūdį E.Kolevaičiui paliko ir 1533 m. įkurta Kartachena. Iki ispanų įsikėlimo ten gyveno daug indėnų.

Dabar mieste liko labai daug įspūdingų kolonijinių pastatų, siaurų gatvelių, bet tik apie 1 proc. indėnų.

"Čia linksmybės ras tave pačios", – Edmundui prieš kelionę žadėjo Jurgis Didžiulis. Ir išties E.Kolevaitis įsitikino, kad Kartachenoje netrūksta barų, linksmybių ir besisiūlančių merginų. "Beje, lyginant su daugeliu pasaulio šalių, Kolumbijoje mačiau daugiausia gražių moterų", – sakė fotografas.

Kolumbietės rengiasi spalvingai ir išryškina savo kūno formas: krūtines, kojas, užpakaliukus. Dauguma dėvi ne sijonus, bet prie kūno prigludusius džinsus ar kelnes.

"Viename bare pašokau tango, tačiau šokėja tuoj pat įsėdo į karietą prie baro ir pakvietė kartu važiuoti", – tik tada fotografas suprato, kad jauna moteris norėjo ne šokti tango, o pratęsti pažintį už pinigus.

Ne vieną Lotynų Amerikos šalį aplankęs E.Kolevaitis Kolumbijoje labiausiai pajuto, kas yra tikrasis "manjana" – rytoj.

"Jei pasakys – po valandos, žinok, tai įvyks po trijų ar penkių, jų "šiandien" reiškia "rytoj" arba apskritai niekada, – šypsojosi fotografas. – Tačiau negali pykti ir nervintis. Reikia su tuo susitaikyti, šypsotis, neskubėti. Tiesiog gyventi."

Skubėti nėra kur

Nuvykę į itin įspūdingą, vieną seniausių Lotynų Amerikos miestų Santa Martą Edmundas su draugu apsistojo pas dainininko J.Didžiulio tetą ir jos sutuoktinį – labai įdomų ir linksmą vyrą Rafaelį Gonzalesą Peredesą.

Per penkias dienas jie tikėjosi aplankyti keturias indėnų gentis, tačiau per tą laiką pavyko įgyvendinti tik pusdienio planą.

"Sutartą dieną vedlys neatėjo. Pasiūlė mums vykti pas kitą gentį, kurios nariai nešiojasi ginklus, – pasakojo E.Kolevaitis. – Po trijų valandų atvykę į nevą skurdžiai gyvenančio kito vedlio namus pamatėme tris visureigius. Mums paaiškino, kad automobiliai – vogti."

"Ten sužinojome, – tęsė fotografas, – kad iki genties važiuoti reikia dar porą valandų, o jau pradėjo temti. Todėl apsilankėme pas netoliese gyvenančias dvi apie 50 metų indėnes su vaikais."

Viena lietuvius net įsimylėjo. Ilgomis suknelėmis dėvinčios moterys buvo draugiškos, mielai pozavo, juokavo.

Lietuviai atvežė čia įprastų dovanų – maisto: ryžių, daržovių, saldumynų. Galėjo likti nakvoti lauke, kur buvo specialiai įkalti stulpai hamakams pakabinti. Sužinoję, kad į kitą indėnų gentį keliauti arčiau iš Santa Maros, o dangų užtemdė juodi debesys, iškeliavo atgal – netrukus prapliupo liūtis, dangų raižė žaibai, įsisiautėjo audra.

Indėnas ir devyni vaikai

Knygą apie indėnus baigęs rašyti Rafaelis kitą dieną nuliūdino, kad žaibai nutrenkė ir sužeidė dvylika indėnų.

"Taryba renkasi svarstyti, kuo jie užrūstino gamtą", – aiškino Rafaelis. Žygį teko atidėti. Į ant vandens įkurtą kaimą nepavyko gauti valčių, todėl ši išvyka taip pat nevyko.

"Po atidėliojimo, laukimo, kalbų aplankėme paplūdimį, žvejus", – pasakojo E.Kolevaitis.

Kitą dieną laukė kelionė į dar vieną gentį, tačiau iš pradžių keliauninkai turėjo dar sulaukti asilo – nešti dovanoms.

"Pajudėjome tik apie 15 valandą", – prisiminė fotografas. Iš pradžių teko ilgai laukti vedlio, po to – kito vedlio, ieškojusio asilo.

"Per miškus, skardžius einame valandą, pusantros. Vedlys sako: liko dar dvidešimt minučių, bet einame dar valandą, sako: liko dvidešimt minučių. Ir negali pykti, turi atsipalaiduoti ir tai priimti", – nusijuokė keliautojas.

Iki indėnų nukeliavo temstant, bet ten paaiškėjo, kad tai ne indėnų kaimas, bet atokiai gyvenanti indėnų šeima.

Apie 40 metų amžiaus vyras, žmona ir devyni nuostabūs indėniukai, vienas kurių dar žindo mamos krūtį, Edmundą su draugu pavaišino maistu iš jų pačių atneštų lauktuvių: "Indėnas išdidus, tačiau draugiškas. Vaikai labai šilti, mielai pozavo, bendravo."

Naktis hamakuose, kuriuos vežėsi su savimi, pralėkė akimirksniu: išvargę keliautojai išsimiegojo puikiai.

Šaknys – Kaliningrade

Nuo žaibo nukentėjusi gentis vis dar svarstė, kuo jie užrūstino dievus, todėl kelionę pas juos pakeitė išvyka į kavos plantaciją.

Plantacijos darbuotojai nemokamai gyvena sodyboje, gauna maistą, atlyginimą, tačiau, norėdami pakeisti darbą, turi palikti į būstą.

Čia laukė įdomus susitikimas – kavos plantacijos šeimininkas buvo vokietis, kurio tėvas Antrojo pasaulinio karo metais buvo Kenisbergo (dabartinio Kaliningrado) policijos viršininkas.

"Tėvas su žmona pabėgo, įsigijo plantaciją. Mirus jo tėvui, po to – mamai, plantacija atiteko sūnui, – vokiečio istoriją pasakojo E.Kolevaitis. – Tuo metu šis gyveno JAV, o šią vietą užėmė revoliucionieriai. Vokietis atvyko derėtis ir sutarė, kad mokės mokestį, bet plantacija veiks."

Revoliucionieriams išėjus, vokiečiui jau reikėjo derėtis su vyriausybe, kuri už tą laikotarpį reikalavo mokesčių. Pavyko įrodyti, kad žmonės gavo darbo, plantacija nebuvo uždaryta ir vokietis už tą laikotarpį nemokėjo.

Kas dešimtis pasaulio šalių apkeliavusiam fotografui dabar yra Kolumbija?

"Daug gražesnė, daug saugesnė šalis su daug šiltesniais ir nuoširdesniais žmonėmis, nei mes įsivaizduojame", – tikino E.Kolevaitis.