Romano "Panelės Smilos sniego jausmas" autorius, žymusis danų autorius Peteris Høegas parašė naują knygą. Po dešimties metų. Kai daugelis jo gerbėjų jau buvo praradę viltį.

Akmenis risti lengviau

Kai pasirodė knyga "Moteris ir beždžionė", P.Høegas buvo visiškai pasitraukęs iš viešojo gyvenimo. Net mažoje Danijoje nedaugelis žinojo, kur jis dingęs. Todėl kai švedų bulvarinis laikraštis "Ekspressen" parašė, kad P.Høegas kuria naują romaną, kilo sensacija.

Jauna žurnalistė Natalia Kazmierska leidosi ieškoti danų literatūros žvaigždės ir galiausiai jį rado mažame Jutlandijos kaimelyje. P.Høegas išdygo tarpdury – draugiškas ir anaiptol ne toks drovus, kaip nuolatos apie jį rašoma.

"Pasakiau jam, kad nenoriu veržtis per prievartą ir galiu išeiti, jei jis to nori. Tačiau jis pakvietė mane užeiti ir atrodė labai atsipalaidavęs. Jis puikiai suvokė, koks jo įvaizdis pasaulyje ir kokia sensacija, kad parašė knygą "Tylioji mergaitė". Apstulbau, kai rašytojas man pasakė, jog visas pasaulis susidomės tuo, kad po dešimties metų jis vėl parašė romaną.

Pasiteiravus, kodėl naujai knygai jam reikėjo tiek daug laiko, P.Høegas atsakė esąs lėtas žmogus: "Yra tam tikra rutina, dienotvarkė, ir jos laikausi. Tačiau dėl daugelio priežasčių, net ir pačiam nevisiškai aiškių, labai ilgai užtruko parašyti tuos puslapius, kurie man atrodo ko nors verti. Jeigu tuos dešimt metų būčiau rinkęs akmenis, šiandien prieš mane tikriausiai stūksotų didžiulis kalnas. Tačiau su knygomis taip nėra, bent jau su šita. Daugiausia laiko praėjo, kol pasiekiau būseną, kad galėjau parašyti knygai tinkamus puslapius. Tai truko labai ilgai."

Rašymo magija

Vienu metu rašytojas galvojo visai nustoti rašyti. Pusę metų jis buvo paskyręs kitiems dalykams, tačiau rašomasis stalas traukė atgal:

"Manęs neslegia, kad visuomenė laukia naujų mano kūrinių. Su šiuo spaudimu galiu susidoroti. Tačiau rašydamas puslapį po puslapio, kuriuos paskui išmesdavau, ėmiau abejoti savimi. Kūrybinių procesų neįmanoma valdyti, ką jau kalbėti apie skubėjimą. Rašytojui tai reiškia savo būtį, savo tapatybę sujungti su rašymu. Tačiau kartais atsitinka taip, kad kažkur visatoje kažkas išjungia jungiklį, ir rašymas, kūrybiškumas tiesiog baigiasi.

Iš pirmo žvilgsnio naujasis P.Høego romanas "Tylioji mergaitė" panašus į jo perkamiausią knygą "Panelės Smilos sniego jausmas". Jame buvo rašoma apie vaiko mirtį, o naujajame kūrinyje – apie mergaitės pagrobimą. Pagrindinis veikėjas – Kasparas Kronė, kuris leidžiasi ieškoti dingusiosios, irgi turi ypatingų savybių – Smilos sniego jausmas čia tampa fenomenalia klausa, leidžiančia nustatyti netgi žmogaus charakterį.

"Manau, kad knygas galima palyginti su simuliatoriais, kurie naudojami mokant lakūnus. Knygos yra kalbiniai simuliatoriai, kurie manipuliuoja tikrove. Kuria tikrovės dalimi jie manipuliuoja – sunkus klausimas, į jį kartais negali atsakyti net ir pats autorius. Tai, kas mane domina, yra mano įsitikinimas, kad tikrovėje galima egzistuoti ir kitaip – mūsų sąmonė, jausmai, širdis gali funkcionuoti kitaip, nei jie tą daro normaliai. Tai, kuo žaidžiu savo naujoje knygoje, yra klausimas, ar pajėgsiu simuliuoti mūsų tikrovės suvokimą, kuris peržengtų normalumo ribas. Nesakau, kad man tai pavyko, tačiau vaizduodamas Kasparo Kronės klausą bandžiau padaryti būtent tai. Jo klausa tokia ypatinga, kad nuolat peržengia mūsų normalaus suvokimo ribas", – kalbėjo rašytojas.

Nenori būti misionierius

Dar prieš pasaulinę "Panelės Smilos" sėkmę P.Høegas gyveno atsiskyręs, be telefono ir televizoriaus, daug laiko skyrė meditacijoms ir dvasiniam tobulėjimui. Ši praktika, kaip pasakoja P.Høegas, metams bėgant tapo intensyvesnė, kurį laiką jis net gyveno žinomo danų psichologo Jeso Bertelseno centre.

Daugelis recenzentų mano, kad tai – į akis krintanti paralelė su Kasparu Krone, pagrindiniu naujojo romano veikėju. Knyga pilna metafizinių motyvų, nuolat nuvedančių į šalį nuo pagrindinės linijos. Bet P.Høegas nesutinka su pastaba, kad savo skaitytojams nori būti misionierius ir vesti juos į dvasinių ieškojimų gelmes. "Tylioji mergaitė", anot jo, taip pat nėra Vakarų civilizacijos kritika.

"Skamba beveik pavojingai, lyg rašydamas būčiau turėjęs kokią programą. Iš tikrųjų norėjau tik papasakoti istoriją. Norėčiau sėdėti priešais skaitytoją – nors jo fiziškai nėra šalia, jis vis tiek visą laiką su tavim, – atversti knygą ir ištarti: "Kartą gyveno cirko artistas vardu Kasparas Kronė." Tą akimirką aš sugeriu skaitytojo dėmesį, ir mus abu persmelkia kažkas didesnio nei mudu. Tai ir yra tai, ko noriu, – tikino P.Høegas. – Jei turėčiau programą, nesvarbu, religinę, politinę ar emancipacinę, kaip tik tai ir prarasčiau – skaitytojas nusiteiktų skeptiškai mane išvydęs kaip agitatorių. Žinoma, aš turiu asmeninį gyvenimą, kuriame, be kita ko, užsiimu dvasine praktika, tačiau tai nėra pagrindinis dalykas. Lemiamas yra dviejų žmonių kontaktas ir istorija, kuri gimsta tarp jų."

Parengta pagal užsienio spaudą