NEREGĖ DAINININKĖ: LABAUSIAI NORĖČIAU PAMATYTI SAVO MAMĄ

Dainavimas, gėlių aromatas, kvepalų dvelksmas, paukščių čiulbesys ir krepšinis. 50 metų neregei dainininkei Onai Matusevičiūtei tai sukelia ypatingas emocijas.

Dainavimas, gėlių aromatas, kvepalų dvelksmas, paukščių čiulbesys ir krepšinis. 50 metų neregei dainininkei Onai Matusevičiūtei tai sukelia ypatingas emocijas.

Jubiliejaus dovanos

Neseniai 50 metų gimtadienį atšventusi "Chorų karų" komandos laimėtojos Lietuvos aklųjų choro dalyvė O.Matusevičiūtė džiaugėsi, kad į jos jubiliejų susirinko visi draugai.

"Kauno aklųjų ir silpnaregių centro salė buvo pilna – žmonės klausėsi mūsų choro "Feniksas", – įsitaisiusi ant sofos savo namuose šypsojosi O.Matusevičiūtė. – Bet svarbiausia – draugai. Jie visi atvyko! Kokia gali būti geresnė dovana už juos? Materialūs dalykai – tai tik daiktai ir niekada neprilygs draugams."

Po akimirkos Onutė, taip ją vadina draugai, šyptelėja, kad viena materiali dovana jai vis dėlto suteikė labai daug džiaugsmo: dovanų kuponas kvepalams.

"Nematau, bet turiu gerą klausą ir uoslę. Patinka kvepalai, gėlių kvapai", – prisipažino nuo gimimo nereginti Onutė, kuriai diagnozuota nervų atrofija.

Moters akys išsivysčiusios, tačiau nuo gimimo ji mato tik šviesą – daugiau nieko.

Krepšinio gerbėja

Gyvenimo džiaugsmu trykštanti Kauno aklųjų ir silpnaregių bei Prienų aklųjų ir silpnaregių vokalinių ansamblių "Credo" bei "Puriena" vadovė O.Matusevičiūtė kalbėjo apie pergalę "Chorų karuose": "Tik ten – ne vilniečių choras, nors mums vadovavo Stano, o – Lietuvos. Ir komandoje buvo trys kauniečiai. Nepykite. Beje, esu didelė Kauno ir "Žalgirio" patriotė."

Krepšinis Onai kelia labai daug emocijų: šią sporto šaką moteris seka nuo tada, kai jai, dar šešiametei, taisykles išaiškino pusbrolis.

Ir jau tuomet neregė sekė visas "Žalgirio" rungtynes. Ji gali vardyti vieną žaidėją po kito: Modestas Paulauskas, Romualdas Venzbergas, Algirdas Linkevičius...

Neteko artimiausios sielos

"O, nepristačiau mamytės, – Ona pasisuko į netoliese sėdinčią 87 metų senjorą – jos mamą Moniką. – Tėvelį palaidojau prieš metus, jam buvo 90. Netrukus bus treji metai, kai mirė mano brolis – jam tebuvo 51 metai. Insultas."

Ona, grąžydama virpančias rankas, papasakojo, kad brolis jai buvo artimiausia siela. Jis irgi buvo neregys nuo gimimo.

"Buvo labai labai sunku, – atsiduso O.Matusevičiūtė, prisimindama brolio netektį. – Mamytės atmintis šlubuoja, todėl viskas dabar – ant mano pečių."

Ona labai dėkinga savo mamai, tėčiui, močiutei, giminaičiams, kad jos su broliu neslėpė namuose.

"Švenčionių rajone gimusi mama – neraštinga, nuo septynerių metų tarnavo pas žmones, buvo piemenaitė, tačiau mums skyrė visą savo gyvenimą. Vežiojo pas gydytojus iki Odesos, po Lietuvą, išleido į mokslus – esu Lietuvos ir teatro muzikos akademijos magistrantė, brolis baigė Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją", – mamai dėkinga moteris.

Medikai įtaria, kad O.Matusevičiūtė ir brolis gimė neregiai todėl, kad jų mama senais laikais ilgai dirbo prie rentgeno aparato sanitare ir gavo nemažą dozę spinduliuotės.

Nemėgsta skųstis ir guostis

Ona savęs nekankino klausimu: "Už ką?" Ji įsitikinusi, kad Dievas duoda tiek, kiek žmogus gali pakelti, o kiekvienas atsineša savo likimą.

"Nebūni visada visiškai laimingas. Kiekvienas žmogus turi savo bėdą arba, kaip mes sakome, kryželį, – kukliame Onos ir jos mamos devynaukščio namo bute kabo ne vienas šventojo paveikslas. – Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Kas iš to, kad nuolat skųsiesi ir dejuosi? Na, retkarčiais labai artimiems žmonėms galiu pasiguosti, bet bėdų neužkraunu. Nuo dejonių jos nedings. Nebent tau reikia pagalbos, patarimo."

Neregė garsiai kvatojasi, kai prisimena žmones, kuriems sugadinta diena, kai nulūžta nagas, išsikrauna telefonas, išsitepa suknelę ar nepavyksta nusipirkti batelių.

"Bet... – sukikeno neregė. – Dabar galite pasijuokti iš manęs, bet labai nusiminiau, kai Artūras Gudaitis perėjo iš "Žalgirio" į "Lietuvos rytą". Oi, duočiau jam į kailį. Myliu, toleruoju visas Lietuvos komandas, bet "Lietuvos ryto" – ne!"

Krepšinio garsai – nuostabūs

Kaip ji žiūri savo mėgstamą sporto šaką – krepšinį?

O.Matusevičiūtė neretai lankosi ir "Žalgirio" arenoje, kur stebi Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bei "Eurolygos" varžybas. "Kaip žiūriu? Klausau, – paaiškino ji. –  Labai gerai jaučiu ir girdžiu kiekvieną žiūrovų emociją, garsą. Džiaugiuosi ir liūdžiu kartu su jais. O per televizorių viską komentuoja. Tiesa, LKL finale, jaučiau iš balso, komentatoriai labai sirgo už "Lietuvos rytą".

"Oi, tai – adrenalinas ir pati priimtiniausia sporto šaka, man, neregei, nes joje daug emocijų, įvykiai keičia įvykius. Futbolą reikia žiūrėti, nes žais 90 minučių ir nebus įvarčių", – aiškino klausanti krepšinio varžybų garsų ir pagal juos konstruojanti vaizdą aikštelėje moteris.

Jaunimas – geras

Kokį Ona mato pasaulį? Įvairų. Linksmą, liūdną, piktą, laimingą.

Ir nors žmonija bando save sunaikinti, taip ji vardija Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų periodus, bet gėris visada nugalės blogį, o šviesa – tamsą.

"Manau, kad daugės gerų žmonių, jau dabar yra labai daug paslaugių, ir neįgaliesiems dabar daugiau dėmesio, – neabejojo Ona. – Aš visada pasisveikinu ir mandagiai kažko paprašau, tad nėra už ką pykti. O jaunimas... Juk visais laikais vyresni sakė, koks dabar tas jaunimas blogas. Ir taip – amžius po amžiaus."

O.Matusevičiūtė džiaugėsi "Chorų karuose" jiems padėjusiais penkiais jaunaisiais Maltos ordino savanoriais, kuriuos neregiai draugiškai vadino "maltukais" ir "maltinukais".

"Gal tik švęsti dabar žmonės nemoka, – atsiduso pianinu, akordeonu ir fleita gebanti groti O.Matusevičiūtė. – Seniau patys labiau linksminomės, daugiau dainavome, o dabar šventės nevyksta be muzikos grotuvų."

Mozartas ir alyvos

Ona žino, kad Dievas, kažką atimdamas, visada kažko duoda. Todėl ji turi puikią klausą, uoslę ir labai gerai jaučia žmogaus emocijas, vidines gaideles.

"Sako, neregystė pripažinta sunkiausia negalia, bet juk Dievas dar davė protą, judėjimą, sveikas kojas, klausą, kurią išnaudoju savo mėgstamiausiam užsiėmimui ir darbui – muzikai, dainavimui", – teigė moteris.

Dvi jos mėgstamiausios spalvos – balta ir juoda.

"Juodais drabužiais mėgstu vilkėti per koncertus. Sako, elegantiškiau. Nors juoda spalva asocijuojasi su gedulu, rimtimi, mirtimi, – sako niekada neregėjusi Ona. – O balta – su sniegu. Tyrumu ir geru kvapu. Vaikystėje, kai augau Žiboliškių kaime, nebuvo mašinų, gamta nebuvo užteršta, o sniegas labai kvepėjo kažkuo tyru. Neretai valgydavau jį."

Koks kvapas jai maloniausias? Gėlių: žydinčių alyvų, liepų. O.Matusevičiūtei patinka ir pakalnutės, bijūnai, frezijos, karališkosios lelijos: draugai jai dovanoja kvapnių gėlių.

"Tik kažkodėl nepatinka jazminai ir iš užsienio atvežamos rožės. Jos bekvapės, kartais net smirda, – nusijuokė puikią uoslę ir klausą turinti neregė. – O mėgstamiausi garsai – gamtos. Paukščių čiulbesys, jūros ošimas, klasikinė muzika. Ypač – Mozarto, Schuberto."

Siūlo apsidairyti plačiau

Kas neregei yra laimė? Kai žmogus ganėtinai sveikas, turi draugų, artimuosius.

"Dėkoju likimui, kad turiu du darbus, kurie yra ir mano pomėgiai. O kažkas neturi nė vieno, – atsiduso neregė. – Laimė – buvimas tarp žmonių, bendravimas."

Taip, ji jaustųsi dar laimingesnė, jei jos brolis būtų gyvas. Nedidelių bėdų turi visi, tad apie jas Ona nekalba.

Aklumas? O.Matusevičiūtė filosofavo: "O gal regėdama nueičiau visai kitu keliu, neturėčiau muzikos ir gyvenimas pasisuktų bloga linkme?"

Todėl ji atlaidžiai pasiūlo nuolat besiskundžiantiems žmonėms pažvelgti į neįgaliuosius: neregius, sėdinčius "ratukuose", taip ji vadina neįgaliųjų vežimėlius: "Kiek jų švyti ir nedepresuoja."

Reikia mylėti gyvenimą

Ona ragina plačiai atmerkti akis, įkvėpti ir mylėti gyvenimą, nes jame labai daug gerų, nuostabių dalykų. "Turime mylėti vienas kitą, gyvenimą, – O.Matusevičiūtė nepateisina savižudžių. – Jie nemyli ir nevertina gyvenimo, tai dideli egoistai."

Neregę sukrėtė talentingo aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtis.

"Draugai sako, kad jis buvo vienišas, – nesuprasdama Ona purto galvą. – Pakarkite mane, nesuprantu. Turi draugų, maudaisi šlovės spinduliuose, turi talentą, moterų, mylimą darbą, vaikus, prabangų gyvenimą. Ir vieniša siela? Mes patys renkamės savo gyvenimą. Kai išeis mano mama, liksiu viena. Nežinau, kaip bus. Bet dar yra darbas, draugai, daug nuostabių dalykų. Bet kai turi tiek daug ir nutari nusigręžti nuo gyvenimo – nesuprantu. Taip, būna, staiga žmonės sužino apie finansinį krachą, mirtiną ligą. Bet išeiti ir palikti kentėti artimuosius – labai egoistiška. Ir tas išėjimas problemų neišsprendžia."

Jei ji galėtų regėti bent dieną, ką labiausiai norėtų pamatyti?

Ona nutilo tik kelioms akimirkoms. Po to švelniai pasisuko į netoliese sėdinčią susiraukšlėjusią senučiukę: "Mamą. Juk jos aš taip ir nemačiau."