Vėlyvo vakaro vizitas

Ypač didmiesčiuose, kuriuose gyvenimas nesustodamas lekia strimgalviais, trumpas stabtelėjimas tarsi sakralios tylos persmelktose bažnyčiose padeda aiškiau suvokti lankomos vietos dvasią ir pabūti su savomis mintimis. Tad viešėdama Miunchene, nusprendžiau nors kelioms minutėms užsukti į Šventosios Dvasios bažnyčią, tarsi skiriančią pagrindinę miesto aikštę nuo parduodamų skanėstų pirkėjų mirgantį maisto turgų.

Miunchene viešėjau jau ne pirmą kartą, tad ir minėtuose Dievo namuose buvau apsilankiusi anksčiau. Pamenu, kad iš išorės neobaroko stiliaus Šventosios Dvasios bažnyčia (vokiečių vadinama Heiliggeistkirche) toli gražu neatima žado savo architektūros didybe, bet įžengus vidun kvapą užgniaužia jos lubose išpieštos rokoko stiliaus freskos ir auksu tviskančios šventųjų skulptūros.

Šį kartą apsilankymas Šventosios Dvasios bažnyčioje įvyko vėlai vakare vaikštinėjant po jau sutemusį ir kiek po dienos karščių atvėsusį Miuncheno centrą.

Neatkreipusi dėmesio į prie durų esančias iškabas nėriau vidun ir staiga pasijutau patekusi į kitą, nežemišką realybę.

Muzika ir šviesos šokis

Bažnyčioms įprastą tylą čia buvo pakeitusi sakralinė muzika su lengvu elektroniniu prieskoniu, su kuria tarsi suaugusios į vieną organizmą keitėsi šviesų spalvos.

Raudonas, melsvas, geltonas apšvietimas jau ne kartą dienos šviesoje matytas bažnyčios dekoracijas atskleidė visai kitaip. Krintantys baltos šviesos spinduliai netoli altoriaus ir lubose kybantis didžiulis baltų balandžių debesis Šventosios Dvasios bažnyčiai, jei tai įmanoma, suteikė dar didesnio šventumo. Tačiau ne gąsdinančio, baugaus šventumo, neretai įprasto šioms vietoms, bet jaukaus, tarsi nuraminančio net ir toliausiai pasiklydusias sielas.

Tąkart bažnyčioje praleidau kur kas daugiau laiko, negu esu įpratusi joms skirti. Negalėjau atplėšti akių nuo stebuklingai skirtingų spalvų šešėliais nudažomų sienų ir neatpažįstamai pasikeitusio dekoro. Žodžiais sunku perteikti ore tvyrojusią aurą, bet stebėdama, kaip įprasta, ir bažnyčios lankytojus, pamačiau kiek mažiau įprastinės rimties ir apie rūpesčius galvojančių nunarintų galvų. Pastarosios buvo pakeltos ir atviromis akimis viltingai žvelgė į viršų – į taiką simbolizuojančius baltus balandžius.

Taikos simbolis

Po apsilankymo taip transformuotoje bažnyčioje ėmiau ieškoti daugiau informacijos apie šio meninio projekto istoriją ir idėjas. Meninė multimedijų instaliacija, pasirodo, jau spėjo apkeliauti Izraelį bei Londoną ir ten sužavėti šimtus tūkstančių lankytojų.

Šios instaliacijos prancūziškas pavadinimas "Les Colombes" reiškia "balandžiai" – kone visame pasaulyje suprantamas taikos simbolis. Iš pradžių mano nepastebėtuose plakatuose skelbiama, kad tarsi po ilgos kelionės namo sugrįžę "Les Colombes" (autorius ir kūrėjas – iš Miuncheno kilęs menininkas Michaelis Pendry) lankytojus žavės mėnesį nuo liepos 10 d.

Balandžiai šiam meno projektui pasirinkti neatsitiktinai. Nors pats M.Pendry bažnyčių erdvėse multimedijų instaliacijomis žaidė jau nemažai kartų, būtent pastarojo idėja dabar turi itin svarią reikšmę. Lakoniški "Les Colombes" plakatai skelbia "Art for Peace" ("Menas už taiką"), o oficialioje socialinio tinklo paskyroje rašoma, kad šiandien visi pasaulio kampeliai liepsnoja, tad atėjo laikas kelti vėliavą už taikesnį pasaulį.

Iš tiesų erdvė, kuria apsigaubti iki smulkmenų suplanuotomis meninėmis priemonėmis leidžia autorius, alsuoja ramybe, laisve ir balandžių lengvumo taika.

Sielos ramybės link

Tiesa, parodos autorius spaudai yra pasakojęs, kad pradėjęs kurti būtent bažnyčiose, sulaukė galybės neigiamų nuomonių iš visuomenės, pradedant asmeniniais įžeidimais, baigiant laiškais atsakingoms instancijoms.

Su niekuo nepalyginama emocija, kurią, dabartiniais skaičiavimais, jau patyrė apie 300 tūkst. žmonių, aplankiusių šią multimedijų instaliaciją, vienareikšmiškai ištirpina piktinimąsi "Dievo namų naudojimu ne pagal paskirtį". Ir iš tiesų menas ir bažnyčia juk turi bendrų tikslų – dažniausiai siekia padėti atrasti sielos ramybę, nors trumpam paspausti pauzės mygtuką nesiliaujančio bėgimo ir streso maratone, auginti taiką, jeigu ne tarp šalių agresorių, tai bent jau kiekvieno mūsų širdyje – taiką su pačiu savimi.

Galbūt didžiuliuose miestuose kaip meno inkubatorių naudoti bažnyčią – tiesiog geniali idėja: Dievo namai tampa jaukesni net ir tiems, kurių Dievas gyvena drobėje ar muzikiniame grotuve.