Jei tik verksi ir savęs gailėsi – būsi niekam neįdomus. Šie žodžiai 39-erių džiazo dainininkei Nedai Malūnavičiūtei buvo tarsi spyris į minkštą vietą, privertęs pakelti galvą ir žengti pirmyn.

– Aš pamiršau savo nuopuolius ir duobes, – tarė Neda. Pastaruoju metu jos grafikas intensyvus. Vilnius, Kaunas, Šiauliai. Koncertai, susitikimai, repeticijos.

– Jūs turite receptą, kaip išlipti iš duobės? – klausiame dainininkės, kurios gyvenime buvo didelių perversmų: ji laimėjo kovą su alkoholiu, dėl meilės paliko sutuoktinį, sutikusi, kad su tėčiu gyvens jų sūnus. Po to jau ją pačią paliko mylimas vyras.

– Reikia blaivaus požiūrio. Pasverti savo vertybes, jei kas nors nutiks gyvenime. Prisiminti, kas yra svarbiausia. Man – mėgstamas darbas, sveikata, draugai.

Esu labai impulsyvi. Jei skauda širdį – tai labai smarkiai, tačiau ne itin ilgai kaip daugeliui. Be to, kai buvo sunku, mane smarkiai palaikė ir daug patarimų davė kolegos.

Gyvenimas nesisuka tik mažame rate aplink mane. Jis turi daug spalvų. Ir nėra žmogaus, kuris vertas jūros ašarų ar venų pjaustymosi.

– Dabar jūsų grafikas intensyvus.

– Rugsėjį – 14 koncertų. Spalį, kol kas, žinau tik apie vieną. Džiazas, popmuzika, dainuojamoji poezija. Daug renginių, jungtinių koncertų. Dabar daug repetuoju Gintarės Jautakaitės projektui "Gintarėlogija".

– Sunkmetis jau praėjo?

– Man – taip. Sunkiausia buvo pernai, kai smarkiai padidėjo mokesčiai. Keturis mėnesius buvau be darbo, nes beveik nebuvo renginių. Tačiau negyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo. Jei turiu daugiau darbo, atsidedu pinigų juodai dienai. Virš galvos kabo Damoklo kardas – prieš krizę paėmiau didelę paskolą butui. Bet kelio atgal nėra.

– Tačiau eilinę darbo dieną galite užsisakyti natūralių sulčių? – vienoje Senamiesčio kavinėje įsitaisiusi Neda gėrė ne tik juodą kavą, bet ir natūralias greipfrutų bei citrinų sultis.

– Uždirbu triskart mažiau nei prieš krizę. Bet turiu darbo, turiu, ką valgyti, ir neskurstu. Jei esi mobilus, neaikštingas, profesionalas ir protingai nuleidi honoraro kartelę, neskursi. Viskas bus gerai.

– Taip kalbate dabar, tačiau dar neseniai buvote duobėje.

– Kiekvienas patiria sunkumų ir kliūčių. Didžiausia duobė buvo, kai likau viena. Be buto, finansų, paramos, vadybininko.

Kai vyras tau būna viskuo ir pasako, kad turi kitą moterį, – skauda. Labai. Tačiau nesirengiu analizuoti mūsų santykių. Tuomet verkiau pusmetį, bet dabar tai neatrodo reikšminga ar beviltiška.

– O pirmoji šeima? Tuomet jūs palikote vyrą su sūnumi. Dėl naujos meilės.

– Patikslinkime: aš vaiko nepalikau. Ar geriau, kai šeima pjaunasi ir ėdasi, bet laikosi vien dėl vaikų? Abipusiu sutarimu nusprendėme, kad sūnus, kuris labiau mylėjo tėtį, liks pas jį. Aš koncertuodavau po kelias savaites. Ar geriau, kad vaikas būtų vienas? Jo neatsisakau, jį myliu, jis – ir mano sūnus. Jam, beje, jau 18 metų.

– Kažkada sakėte, kad nesuprantate, ką reiškia gyventi dėl vaikų.

– Taip. Juolab kad mano sūnus jau pilnametis. Dėl ko aukotis?

– O jei ne dėl vaikų... Ar apskritai dėl ko nors jūs galite aukotis?

– Nežinau, nežinau. Nesuprantu karininkų, sportininkų žmonų, kurios atsisako savo darbo, keliauja paskui vyrus, veda vaikus į darželį, mokyklą, gamina valgį, sėdi namie ir neturi mėgstamos profesijos. Taip, žinau, kad yra tokių moterų. Jos sako, kad yra laimingos. O aš turbūt išprotėčiau.

Jei nieko, išskyrus profesiją, neturi, dėl ko verta gyventi? Tik dėl savęs! Dėl to aš ir gyvenu.

– Atleiskite, Neda, o gal jūs nesutverta šeimai?

– Labai teisingai pasakėte, yra kategorija žmonių, kurie visiškai nesutverti šeimai! Negalima visų žmonių matuoti vienu matu, tvirtinant, kad štai tie gyvena teisingai, o kiti – ne. Mano credo – neteisk ir nebūsi teisiamas.

– Kadaise vyrą palikote dėl meilės. Bet esate sakiusi, kad dėl mylimo žmogaus muzikos nemestumėte. Muzika jums svarbiau už meilę?

– Jei mane myli, tai myli tokią, kokia esu. O aš esu su muzika. Kitaip – ne.

– Niekada negalvojote, kad likimas kirto atgal?

– Pirmą kartą palikau aš, po to – mane? Dievulis keršija? – šiek tiek piktai ironizuoja. – Tebūnie taip. Gyvenimas yra toks, koks yra.

– Tai skamba kaip savęs pateisinimas. Bet mes kuriame ir koreguojame gyvenimą patys.

– Ko gero, esi savo likimo kalvis, – ilga tyla. – Neįmanoma dėl meilės visko atsisakyti. Kaip galėčiau atsisakyti muzikos, likti be profesijos?

– Skamba egoistiškai. Reikia priimti jūsų profesiją, jus tokią, kokia esate. O ką suteikiate pati? Kaip atsvarą visam tam?

– Manote, kad būdama buhaltere, visada grįždama tuo pačiu laiku namo ir pasitikdama vyrą su karšta vakariene jam tapsiu įdomesnė? Jei toks požiūris – tokio vyro neįsimylėsiu. Bet jei įsimylėsiu vyrą ir jam pasiūlysiu atsisakyti profesijos, ar tai bus neegoistiška?

Dešimt metų gyvenau, dirbau ir viskuo dalijausi su žmogumi kiekvieną minutę. Jis buvo ir mano vadybininkas. Dabar esu viena, bet ne vieniša. Turiu draugų ir atsargiai žvelgiu į gyvenimą kartu.

– Jūs dabar nevartojate alkoholio?

– Nė lašo. Sultys, kava, arbata. Aš esu kategoriškai prieš dirbtinį rojų. Alkoholis neišsprendžia problemos. Ji tik akimirką atitolsta, bet gilėja.

– Vieša paslaptis, kad kadaise alkoholio jūsų gyvenime buvo pernelyg daug.

– Ne paslaptis, kad mūsų profesijos žmonės susiduria su daug alkoholio. Dalyvaujame šventėse, renginiuose, uždaruose vakaruose. Silpnesnis – paslysta. Nemokėjau gerti. Nedetalizuosiu, tačiau kai alkoholis ėmė trukdyti mano darbui – jo atsisakiau.

– Kaip išlipti iš tos duobės? Knygos, meditacija, maudymasis eketėje, atsiskyrėlio gyvenimas, psichoanalitikai? Ar tiesiog kažkas turi gerai papurtyti?

– Svarbiausia, baigti gailėti savęs! O receptai – kiekvienam savi. Daug man padėjo kolega Olegas Ditkovskis ir kiti draugai. Daug bendravome, vaikštinėjome miške. Spyriu į užpakalį tapo Ditkovskio frazė: "Jei verksi ir savęs gailėsi, tapsi niekam neįdomi."

– Bet terapija juk nebuvo vienas pokalbis miške?

– Ne. Bet tai įstrigo labai giliai. Ar jums nepabostų ir būtų įdomus nuolat inkščiantis ir savęs gailintis žmogus?

Turėjau kapanotis. Išmokau naudotis kompiuteriu, mokėti mokesčius, tvarkyti savo finansus, sužinojau, kiek uždirbu, kaip naudotis internetine bankininkyste. To iki 35-erių nemokėjau. Man reikėjo tik muzikos. Viskas pasikeitė, kai likau viena.

– Jūsų butas miške?

– Beveik, – nušvinta. – Prie Verkių parko. XVIII a. Verkių ansamblio dalis. Nuostabus parkas su savo istorija, su pasakiškomis koplytėlėmis. Aplink – ne tūkstantis kaimynų. Nedidelis, dviejų kambarių, 44 kv. m butelis žemomis lubomis, kuriame lankėsi tik keli draugai.

– O.Ditkovskis jūsų artimas draugas?

– Mes kartu dirbame. Jis – tas žmogus, kuriam galiu skambinti naktį. Jei kam nors kils asociacijų – ne, mes kartu nemiegame. Jis nusipirko namą ir pakeliui užvažiuoja pas mane. Turiu dar vieną studijų laikų draugę ir 12 metų jaunesnę mano muzikos gerbėją, kuri tapo geriausia drauge.

– Jūs turite tobulo gyvenimo apibrėžimą?

– Prieš trejus metus pirkau šį butą, nes neturėjau savo namų. 14 mėnesių remontavau butą. Aštuonis mėnesius gyvenau automobilyje, nes nuomai trūko pinigų. Prasidėjo krizė, reikėjo mokėti mokesčius, buvau be darbo. Buvo pavažiavusios smegenėlės.

Todėl dabar man tobulas gyvenimas – kai turi savo būstą. Vietą, kur gali bet kada sugrįžti. Tobulo gyvenimo dalis yra ir darbas. Jei dar yra žmogus, su kuriuo gali dalytis rūpesčiais ir džiaugsmais, – išvis idealu.

– Jūs labai nedrąsiai, netgi nepasitikinčiai kalbate apie tokį žmogų.

– Na, taip... – šiek tiek sutrikusi. – Tikiu, jis bus. Bet kada? Nežinau, nežinau...

– Beje, Neda, o ar ilgai dar būsite berniukiškai trumpais plaukais?

– Tokia mano šukuosena – jau pusantrų metų, – šypsodamasi perbraukia ranka trumpus plaukus. – Pirkdama butą nesupratau daugelio techninių dalykų. Žiemą užšalo ir sugedo vandenį tiekiantis agregatas, todėl dabar vandenį iš specialios kolonėlės atsinešu dubenyje arba kibire. Kruopščiai ilgų plaukų priežiūrai reikia daug laiko, pastangų. Aš tam neturiu sąlygų. Todėl visiems sakau: trumpaplaukė būsiu tol, kol namuose neturėsiu vandentiekio.