"Parodos ekspozicijose juntamas provincialumo dvelksmas", – apžiūrėjęs Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės parodą rėžė kaunietis menininkas, galerijos "Meno parkas" direktorius Arvydas Žalpys.
Kvadrienalė – kas ketveri metai vykstantis dailės renginys – turėtų atspindėti per keletą pastarųjų metų sukurtos avangardinės lietuvių dailės tendencijas. Tačiau ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) rengiamos parodos organizatoriai, ir jos kritikai pripažįsta – avangardo, naujausių tendencijų, parodoje – ne tiek daug. Apie Vilniuje, ekspozicijų centre "Litexpo", veikiančią parodą kalbėjomės su viena renginio kuratorių, dailėtyrininke Ramute Rachlevičiūte.
– Ką jūs atsakytumėte įsitikinusiesiems, kad ekspozicijose juntamas provincialumas?
– Tikriausiai turima omenyje tai, kad ekspozicijoje trūksta pačių naujausių dailės tendencijų. Deja, viskas atsiremia į pinigus. Jei būtume turėję didesnes patalpas ir lėšų daliniam projektui finansuoti, ekspozicija atrodytų kitaip. Dabar, smarkiai sumažinus projekto finansavimą, pinigų užteko tik parodos salių nuomai. Esant geresniam finansavimui, kvadrienalės paroda būtų atrodžiusi kitaip. Manau, jos ekspozicija nėra nei kažkuo ypatingai gera, nei bloga. Kokybės reikalavimams nenusikalstama.
Dar viena priežastis, kuri šiek tiek susilpnina bendrą parodos vaizdą, yra ta amžina bėda, kad dailininkai, kaip ir kiti kūrėjai, yra įsitikinę: naujausi jų darbai yra geriausi. Nors parodoje turėtume aprėpti ketverių metų kūrybos laikotarpį, menininkai paprastai teikia naujus darbus. Čia jau su menininkais nepakovosi.
Taigi paroda labai skiriasi nuo tos, kuri buvo sumanyta popieriuje. Bet tai yra gyvenimo korektūros.
– Ko siekiate šia paroda?
– Išlaikant kokybę, aprėpti visą šiuolaikinės lietuvių dailės įvairovę. Tai labai sudėtinga, nes LDS vienija 1300 narių ir visi nori dalyvauti tokioje parodoje. Pristatome platų šiuolaikinės dailės diapazoną.
Šiuolaikinis meno centras (ŠMC) Vilniuje taikosi į pačias naujausias, radikaliausias tendencijas, bendradarbiavimą su užsieniu. Mūsų tikslas – kitoks. Plačioji publika, manyčiau, šiuo metu yra truputį pamiršta – ji nori pamatyti ir tradicinių paveikslų, ir tradicinės tapybos. Jie išsiilgę autorių, kuriuos pažįsta iš anksčiau.
– Ar parodos pavadinime esantis žodis "šiuolaikinė" nereiškia, kad čia matome lietuvių dailės avangardą, o tiesiog tai, kas sukurta neseniai?
– Taip. Rytų Europoje, Rusijoje, kai norima pabrėžti, kad tai yra avangardas, naudojamas kitas terminas – sakoma, kad tai yra aktualusis menas. Tai nereiškia, kad yra daug reportažiškumo, bet aktualusis menas yra apie tai, kuo gyvena visas pasaulis. Kita vertus, nebūtinai tai, kas yra nauja, drąsu ir priekyje, yra geriausia. Nei vienas kelias, nei viena stilistika pati savaime kokybės negarantuoja. Juk, pavyzdžiui, tapybos mirtis skelbiama nuo XX a. pradžios, bet, žiūrėk, tapyba vis atgimsta ir atgimsta. Žinoma, jei finansavimas būtų geresnis, turėtume daugiau specialiai parodai sukurtų kūrinių. Dabar įvairovė yra tokia, kokią leido finansinės galimybės. Nes naujausi menai reikalauja didelių investicijų.
Parodoje nematome autorių – ŠMC žvaigždžių. Sulaukę jų paraiškų dalyvauti parodoje, labai džiaugėmės, tačiau negalėjome jų priimti, nes parodos biudžetas buvo labai sumažintas. Jei būtume galėję padėti dailininkams realizuoti specialius projektus, parodos spektras būtų dar platesnis – turėtume daugiau naujausių tendencijų. Nes įgyvendinti medijų, vaizdo meno projektus brangiai kainuoja.
Kita vertus, Lietuvoje nėra didelio atotrūkio nuo tradicijų – yra gana stipri vienvaldė tapybos tradicija. Įdomu tai, kad ekspozicijoje galima pamatyti dailininkus, seniai matytus grupinėse parodose. Yra ir tradicinės lietuvių dailės atstovų, ir tapybos tradicijos laužytojų, ir naujų jos interpretuotojų. Matome įvairių kartų atstovus, profesorius ir studentus, vyrus ir moteris, skirtingų miestų menininkus.
– Kaip tų skirtingų miestų kontekste atrodo kauniečių kūryba?
– Kaunas atrodo labai gerai. Čia yra labai stiprių dailininkų. Juk Kaune yra Vilniaus dailės akademijos fakultetas, kuriame rengiami įvairių sričių dailininkai. Kaunas neatrodo prasčiau, tik dailininkų skaičiumi jį lenkia Vilnius. Vis dėlto sostinės trauka – didesnė. Kauno dailininkams tikrai nereikia daryti nuolaidų vien dėl to, kad jie – kauniečiai. Decentralizacijos idėja mene labai svarbi. Konkurencija šiuo atveju yra ne tarp miestų, o tarp atskirų kūrėjų. Puikiai atrodo ir Eugenijaus Varkulevičiaus spalvinės dėmės, ir postmoderni Arvydo Brazdžiūno-Dusės tapyba.
Svarbu, kad dailininkai ne iš Vilniaus gautų mandatą dalyvauti tokio pobūdžio parodose ne dėl to, kad jie iš regionų – na, tai priimkime ir juos. Jie savo kūryba įrodo turintys tokią teisę. O konkursas į šią parodą buvo didžiulis – priimtas tik kas trečias kandidatavęs dailininkas. Turint omenyje, kad daugelio jų kūrybinės biografijos yra labai turtingos ir įdomios, atranką daryti buvo labai sunku. Ir, kaip jau minėjau, mus ribojo plotas. Stengėmės, kad būtų ir tapybos, ir grafikos, ir skulptūros, ir vaizdo meno darbų, matytųsi braižų įvairovė.
– Kalbant apie šiuolaikinius menus – kaip jūs paaiškintumėte paprastam žmogui, kad ant kartono priklijuoti blizgučiai yra menas? Turiu omenyje Ričardo Nemeikšio kūrinį "Saulėtekis".
– Tai yra šiuolaikinės dailės reiškinys – tradicinės medžiagos ir tradicinės priemonės tampa nebesvarbios. Su visiškai netradicinėmis, nevertingomis, pigiomis medžiagomis galima sukurti vertingą meno kūrinį. Lygiai taip pat, kaip negalima matuoti kūrinio pagal į jį investuotą laiką. Pablo Picasso galėdavo ir per 20 min. nutapyti darbą, bet dėl to kūrinys netapdavo pigesnis, nekrisdavo jo meninė vertė. Atlikti tą kūrinį jis galbūt ruošėsi 90 savo gyvenimo metų.
R.Nemeikšis – garsus tapytojas, grupės "Angis" atstovas. Tai, ką matome parodoje, yra jo noras atsinaujinti. Bandydamas naudoti netradicines priemones dailininkas nori atsinaujinti. Tradicinės tapybos priemonės jo jau seniai išragautos. O netradicinėmis priemonėmis išgauti tokį patį efektą yra gerokai sudėtingiau.
– Kokią matote kvadrienalės ateitį?
– Norėtųsi, kad paroda taptų tęstinė ir, gavus reikiamą finansavimą, būtų galima parodyti dar didesnį kūrinių spektrą, išlaikant kokybę ir nenuslepiant visos Lietuvos dailės įvairovės.
Arvydas Žalpys:
Kvadrienalės ekspozicijose juntamas provincialumo dvelksmas. Parodoje eksponuojami pastarųjų ketverių metų dailininkų darbai. Ir per tuos ketverius metus, palyginti su praėjusia kvadrienale, naujų posūkių menininkų kūryboje nematyti. Gyvenimas eina į priekį – menininkai turėtų kurti atsižvelgdami į laiko tendencijas. O dabar, apžiūrėjus parodą, atrodo, kad visi esame užsidarę savyje, tapome tą patį, tik siužetas keičiasi.
Esu matęs nemažai tarptautinių meno projektų. Vien su gražiais paveikslais, kad ir su labai profesionaliai nutapytais, mes pasaulinių tendencijų neatitiksime. Menas turėtų būti truputį kitoks šiais laikais, atspindėti aktualias žmonijos, aplinkos, net politikos problemas. Deja, didžioji dalis mūsų menininkų yra nuo to nusišalinę. Atrodo, kad jiems neįdomu tai, kas vyksta visuomenėje. Kaip žaidėme savo kieme, taip ir žaidžiame. Gal čia ir yra mūsų provincialumo bruožas? Pasigendu ir naujų išraiškos priemonių. Tai – nebūtinai vaizdo menai. Toje pačioje tapyboje yra visokių naujovių, o dabar jų nematyti.
Kvadrienalės statistika
Dalyvauja 118 dabartinių Lietuvos menininkų, jų darbai atrinkti iš beveik 400 pretendavusių patekti į parodą dailininkų darbų.
Per dvidešimt parodos dalyvių – kauniečiai.
Eksponuotinus darbus atrinko kuratorės R.Rachlevičiūtė, Danutė Zovienė, Rita Mikučionytė ir specialiai sudarytas dailininkų komitetas.
Darant atranką netaikytas LDS narystės cenzas – parodoje dalyvauja tiek sąjungos nariai, tiek nepriklausomi kūrėjai.
Parodoje eksponuojami ir garsių užsienyje kuriančių lietuvių darbai – Lenkijoje gyvenančio Stasio Eidrigevičiaus, Niujorko menininko Ray Bartkaus fotografijos.
Kas: 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės paroda.
Kur: parodų centre "Litexpo" (Laisvės pr. 5, Vilnius).
Kada: paroda veikia iki spalio 11 d., lankymas – nemokamas.
Naujausi komentarai