Kosta Rikoje ilsimasi tarp beždžionių bei roplių ir geriama kava prieš veikiantį vulkaną

Ryto ramybę Ramiojo vandenyno krante pertraukė klaikus klyksmas. Virš galvos uodegomis įsikabinusios į medžio šakas siaubo filmą primenančius garsus leido beždžionės staugūnai.

Greta gulto besiilsinti pusantro metro spygliuota iguana pakėlė galvą. Kitame medyje tupinti voverė, geltonomis ir juodomis plunksnomis marguojantis tukanas ir danguje ratus sukantys vanagai į tai nekreipė dėmesio.

Nacionalinių parkų šalis

Kreolas gidas Chorche Castro šyptelėjo baltadante šypsena: „Tik pažiūrėkite – jie nuostabūs!“ Tarp suraizgytų medžių šaknų vienas greta kito snaudė penkių litų monetos dydžio juodas ir oranžinis tarantulai. Jų geriau neliesti, nors jie ir ne patys pavojingiausi vorai. Ir tikrai ne mirtinai nuodingi kaip mažytė, vos nykščio nago dydžio, raudonoji varlytė.

Chorche patenkintas: po juokingų, gnomus primenančių baltaveidžių beždžionių, tinginių, šarvuočių ir skruzdėdų, begalės paukščių apžiūrėjimo pavyko pamatyti dar vieną subtropinių ir tropinių miškų gyventoją.

Gidas, kaip ir visi Kosta Rikos gyventojai, didžiuojasi savo šalies flora ir fauna. Rudose akyse, klausiant, ar atvykėliui patinka Kosta Rika, išgirdus neigiamą atsakymą blykstelėtų begalinė nuostaba.

Valstybė, neturinti savo armijos, labai artimai bendraujanti su JAV, garsėja neišpasakyta gamta ir gyvūnija: apie 25 procentai beveik šeštadaliu už Lietuvą mažesnės šalies teritorijos – nacionaliniai parkai. Vienoje šalies dalyje – karšta ir drėgna, kitoje – karšta ir sausa, kalnuose – apie 18–20 laipsnių šilumos. O dar debesyse skendintys šimtaprocentinės drėgmės miškai...

Kaimanas panoro kojos

Du dolerius kainuojančio vietinio „Imperial“ ar amerikietiško „Pilsen“ alaus gurkšnis Karibų jūros pakrantėje atgaivina tik pusvalandžiui. Drėgna, karšta: saulėje – 40 laipsnių.

Po savaitės, praleistos Turtingoje pakrantėje (taip 1502 metais atrastą Kostą Riką pavadino Kristupas Kolumbas), jau įprasta, kad nuolat girdi aplink skraidančių įvairiaspalvių paukščių čiulbesį, matai saulėje besikaitinančias iguanas, vakare išlendančias puodelio ar 20 centų monetos dydžio varles, beždžiones ar nuo medžio besileidžiančius tinginius.

Plaukiodami siaurais Tortuguero nacionalinio parko kanalais ir Rio Serapique upe matėme pavienių kaimanų, netoli Jaco miesto po tiltu knibždančių krokodilų. Ispanams pasisekė labiau: vėlyvos vakarinės išvykos metu jie išvydo keliolika kaimanų.

„Bet kaip jis griebė varlę! – ryte klegėjo biologijos besimokantis Chose. Jis draugiškai rodė „Pentax“ „muilinėje“ įamžintus roplius. – Jį erzinome, varlę aprišę trijų metrų ilgio virve.“

Ispanai vos nenukentėjo nuo kaimano. Įlipus į laivelį netoli viešbučio viena ispanė iškišo koją virš vandens, iš kurio kyšojo kažkas panašaus į rąstą. Staiga „rąstas“ pajudėjo, o suklykusi ispanė vos spėjo pakelti koją.

Naktinių džiunglių paslaptys

„Neliesk rankomis, negalima!“– britas mokslininkas mostelėjo ranka į vieną augalą ir švelniai pakėlė lapus – jie buvo aštrūs kaip skustuvai. Per porą valandų trukusią naktinę išvyką, nuolat griežiant cikadoms ir svirpliams, varvant prakaitui nelengva pastebėti gyvius: ant lapo besiilsinčią nago dydžio nuodingą varlę, geltoną it viščiukas vorą ar rudą, skaudžiai geliantį drugį.

Mintyse dėkodamas už prožektorių bei botus iki kelių, klampoju per purvą, balas, susipynusias šaknis, pavydžiu keliems grupės biologams, pasiremiantiems specialiomis lazdomis, ir stengiuosi nesitverti už įtartinos šakos.

„Apgailestauju, – šypsosi britas nufotografavus dar vieną žalią, su lapu susiliejusią retą varlę. – Šį kartą mums nepavyko. Įprastai pamatome bent trigubai daugiau gyvių.“

Apgailestavo, tačiau jau piktai, ir netekusios klientų sostinės San Chosė gatvėje prie taksi prišokusios dvi merginos. Ryškus makiažas, silikoninių krūtų neslepiančios gilios iškirptės.

„Tuoj jūsų piccolo taps grande…“ – pro pravirus automobilių langus kišdamos rankas vyriškais balsais žadėjo Ispanijoje lyties keitimo operacijas ištvėrusios „gražuolės“.

Slenksčiai – ne Disneilendas

Alfonso Suaresas buvo piktas: „Čia – ne Disneilendas, o ketvirto lygio raftingas!“

Į angliškai nekalbančių turistų plaustą jis įsodino dvi amerikietes. Trijų valandų plaukimas guminiais plaustais besigėrint kalnais ir miškais Pacuare upe prilygo adrenalino bombai.

„Terminatorius“, „Indėno kerštas“, „Raudonoji kalva“: bene 15 iš daugiau nei 30 slenksčių buvo įspūdingi ir tik vieno iš septynių plaustų įgulos nariai tarp didelių akmenų nesitėškė į sraunų putojantį vandenį.

Nemažą adrenalino dozę padovanojo ir tarzaniški pasiskraidymai virš džiunglių. Sky Trek – labai populiarus: kabodamas ant diržo, prikabintas karabinu ir laikydamasis už specialios rankenos skrieji nuo vienos platformos iki kitos ir gėriesi miškais, kalnais ar tolumoje veikiančiu vienu aktyviausių pasaulyje Arenalio vulkanu.

Trasos ilgis – nuo 450 iki 750 metrų, po kojomis – nuo 100 iki 200 metrų. Todėl didelės užuojautos buvo verta mažutė, indėniško kraujo turinti rudaodė mergina. Ji atėjo įveikti aukščio baimės, tačiau jau pirmojo skrydžio metu, pakeitusi kojų padėtį, sulėtino greitį ir užstrigo pusiaukelėje.