Garsus teatro, kino aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Vladas Bagdonas kartais pasvajoja: eina sau skrybėlėtas ir šuniuku vedinas Gedimino prospektu ar Laisvės alėja, ir niekas nerūpi. Tačiau įsisukęs į darbų sūkurį prisipažįsta, kad tam dar ne laikas.

– Peržengėte 60 metų ribą, tačiau tempo nemažinate.

– Man 63-eji. Jau esu pensininkas, ir pirmosiomis dienomis tai skambėjo neįprastai. Tačiau pripratau prie šio statuso, kurį primena kompiuterio ekranas, kai laukiu pervesiant pensiją. Ji nedidelė – apie 1000 litų. Koks nors Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar JAV pensininkas jau ilsėtųsi ir keliautų. Tarybiniais laikais pensininkai ilsėdavosi kolektyviniame sode ar kapstydavosi darže. Tačiau neturiu šių privilegijų, bijau užgerti, tad tenka dirbti (juokiasi).

– Pastaruoju metu daug dirbate Rusijoje. Kodėl? Ryšiai?

– Aš toks pats, kaip tūkstančiai lietuvių. Kas Didžiojoje Britanijoje, kas Airijoje, Škotijoje, JAV ar Norvegijoje. Laimė, Rusijoje galiu dirbti pagal specialybę.

Tiesa, iš pradžių buvo Sankt Peterburgas, kur jau ketverius metus vaidinu trijuose spektakliuose. Rugsėjo 24 ir 25 d. Rygoje numatyta dar vieno, ketvirto, premjera. Per du miestus ir baladojuosi.

– Tačiau pastaruoju metu tvirtai žengiate į kiną.

– Aha, po vaidmens Pavelo Lungino filme "Dirigentas" užvertė scenarijais, turiu agentą, tenka atsisakinėti, vertinti režisierius, rizikuoti, stengtis, kad nepakenktų reputacijai.

– Rusija – dėl ryšių?

– Taip. Be to, švari mano rusų kalba. Žinoma, jiems gal reikėtų baltų akcento, kaip turi Regimantas Adomaitis ar Juozas Budraitis. Akcentu man nepavyksta užkariauti, tad ieškau kitokių būdų. Bet po pensijos prasidėjo naujas etapas.

– Kinas jums vis dar naujovė?

– Taip. Didelė. Trumpai filmavausi tik po to, kai buvo atkurta Nepriklausomybė. Vienas naujausių pasiūlymų buvo suvaidinti pakaruoklį (ironiškai šypteli). Nesutikau. Rusijoje, Baltarusijoje pastaruoju metu atlikau jau aštuonis vaidmenis.

– Kinas, kaip sakėte, reikalauja tikslumo...

– Tai kitokia specifika nei teatras. Reikia ir momentinio atsidavimo. Nors galima perfilmuoti. O teatre kitokios sąlygos, prie kurių esu pripratęs. Kaip ir prie savo vaidmenų stiliaus. Buvau eksploatuojamas kaip dramatiško, tragiško temperamento aktorius.

Naujausio P.Lungino filmo sėkmės nesitikėjome, nes scenarijus kurtas pagal muziką. Maloniai nustebau gavęs geriausio aktoriaus prizą, diplomą Šanchajaus festivalyje.

– Atliekate daug vaidmenų klasikos spektakliuose, kur akcentuojamos amžinosios vertybės ir problemos. Kaip reaguojate, kai aplink mus viskas kinta?

– Labai bijau kalbėti apie amžinąsias vertybes, gyvenimo būdą ar stilių. Tai šiek tiek per skambūs žodžiai. Dirbu, užsiimu veikla, kūryba. Ir bandau save apsaugoti materialiai. Padeda Rusijos teatras ir kinas. To pastaruoju metu, deja, nepadėjo lietuviškasis, jame turėjau mažai veiklos.

– Mūsų vertybe tampa pinigai?

– Deja. Ką nors pakeisti? Galima nueiti į vienuolyną ir duoti įžadus.

– Beje, ten tiktumėte. Dramatiški vaidmenys, sklindanti ramybė, intonacija, pražilusi barzda.

– Dar nenoriu ir, ko gero, to niekada nedarysiu. Kol leis jėgos, ant plauko besilaikantis talentas ir gabumai, dirbsiu.

– Tačiau jūs dirbate labai daug ir nemanau, kad mirtumėte iš bado. Tai – bėgimas nuo vienatvės, noras būti reikalingam, ką nors veikti?

– Darbas žmogų išties gelbsti nuo vienatvės, įvairių sveikatai kenksmingų pagundų, todėl už jo kabinuosi. Kartais norėčiau įsigyti šuniuką, užsidėti skrybėlę ir kokį mėnesį kasdien išeiti pasivaikščioti Gedimino prospektu ar Laisvės alėja. Bet dar ne laikas.

Tiesa, pirmą kartą gyvenime mėginsiu savaitę pailsėti sanatorijoje Druskininkuose. Įdomu, reikės juodo kostiumo? Tikiuosi, nebus raudono takelio ir niekam nereikės mojuoti (juokiasi).

– Jaunoji karta jus atpažįsta?

– Oi, ne. Nebent studentai, kurie stebi teatro gyvenimą. Atpažįsta tik vyresni. Ir benamiai, kurie kapstosi šiukšliadėžėse. Ankstyvą rytą prie šiukšlių dėžių pasveikina: "O, artistas ar dainininkas!"

– Sakoma, kad kuo žmogus geresnis, tuo aplink save mažiau pastebi blogio. Jūs pastebite?

– Ką pavadinti blogiu? Blogai, kai mažai remiama kultūra, bibliotekų veikla, dingsta kaimo kultūros rūmai, mažėja mokyklų. Ir ne patys veržiamės diržus, o veržiame vaikų ateitį.

– Ir kartu auginame primityvesnę, apie materialius dalykus galvojančią kartą?

– Taip. Nuolatinis siekis turėti daug pinigų žmogų menkina. Aš noriu nedaug.

– Kiek jums užtektų?

– Sumokėti už butą, maistą, būtiniausias prekes. Yra įsipareigojimų. Alimentai – padedu dukrai, jos mama turi kažkada mūsų statytą butą. Stengiuosi, kad nereikėtų parduoti ir galėtų gyventi.

– Jus labai atakavo dėl skyrybų su Rūta Vanagaite?

– Oi, ne, ne. Aplink tiek skyrybų, o mes juk nesame didūs žmonės.

– Ši tema jums tabu?

– Nemėgstu tos temos, bet su sūnumi Juozapu puikiai bendraujame. Štai (mosteli ranka į Kauno lėlių teatro, kur vyko jo kūrybos vakaras, darbuotojų kambarėlyje stovinčią gitarą) – sūnus naudojasi mano gitara, vaikšto pas mokytoją ir jau geriau tvarkosi su akordais bei stygomis. Dabar man paskolino gitarą.

– Beje, kam jums dainavimas? Kiti sako: geras aktorius, o ką jis čia kalba dainuodamas?

– Iki Nepriklausomybės atgavimo kaimuose mane geriau žinojo kaip dainininką, bet ne kaip aktorių. Dešimtasis dešimtmetis susietas su dainavimu ir koncertais. Didžiuosius pinigus uždirbau ir butus pasistačiau ne iš aktorystės, o iš dainavimo. Tad nuo jo pabėgti nelengva.

Bet pastaruoju metu nelabai tam turiu laiko, tad nusprendžiau gitarą atiduoti sūnui. Todėl šįkart grosiu skolinta gitara. Bet niekada nesakyk niekada.

– Dainavimas jums – poilsis? Ar tai puikiai dera su vaidyba?

– Net nežinau. Jei nebūtų pakvietę pabrazdenti gitara, būčiau jau pamiršęs.

– Kokia jums Maskva dabar?

– Stovintis, nejudrus miestas. Lėtai važiuoja mašinos, pilna spūsčių. Į Vnukovo oro uostą atsiunčia vairuotoją, o jis kankinasi spūstyse. Prie metro išlipu ir iki studijos atvažiuoju greičiau nei jis.

– Ar dar liko garsiojo rusų nuoširdumo?

– Liko, nors Maskva, Sankt Peterburgas – jau ne Rusija. Dalyvavau žiuri Andrejaus Tarkovskio garbei vykusiame festivalyje. Buvome Ivanove, plaukėme laivu iki Jurjeveco, kur gyveno Tarkovskis, ir viename mažiausių Rusijos miestelių Pliose, kur gyvena apie 10 tūkst. gyventojų.

Štai ten jautėme tą neapsakomą nuoširdumą, rūpestingumą, pagarbą ir didelį dėmesį artistui. Daug senųjų aktorių, kurie turėjo didelę įtaką žmonių gyvenimui, jau išėjo anapilin.

– Sakėte, kad į kiekvieno žiūrovo sielą reikia nutiesti takelį. Kokiu taku žengiame mes, lietuviai?

– Sunku pasakyti, bet įtaką daro ir kitokie dalykai – politikavimas, kyšininkavimas, korupcija. Iš kairės ir dešinės tik ir girdžiu: ak, kaip baisu. Neįsigilinu, bet paskaitau. Kartais ir komentarus – baisūs, minoriniai, šiurkštūs, beviltiški. Jei beviltiškumas mūsų sielos atspindys – blogai.

– Nejaugi mes tikrai amžinai dejuojanti, pesimizmu persismelkusi tauta?

– Lietuviams nuo seno buvo gerai, kad dega kaimyno troba. Pamenu, kiek daug tikėjomės pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais. Kalbėjome, kad gyvensime kaip japonai ar skandinavai, nes esame labai darbštūs, turime didelę širdį. Bet praėjo tiek daug laiko – ir kas? Likome lietuviai su savo pavydu, dantų griežimu, nedraugiškumu vienas kitam. Ir tai išplaukė į paviršių.

– Kai kurie vyresnės kartos žmonės jaučia nostalgiją sovietų laikams. Prisipažinkite, jūs – taip pat?

– Ne. Nors jei kasdien galvočiau apie duonos kąsnį, ką galiu rasti šiukšliadėžėje pavalgyti, neturėčiau darbo – galbūt? Tiesa, dabar aiškėja, kad esame gili ES provincija ir tuo dangstomės.

– Kaip savo vidinį balsą apsaugote nuo išorinės įtakos?

– Esu ramaus charakterio, nesiveliu į įtartinas istorijas, kaip grybus po lietaus augančius judėjimus, sektas, brolijas, draugoves. Kuo žmogus vyresnis, tuo jis ne išmintingesnis, o atsargesnis. Imuosi atsargumo priemonių, praleidžiu pro ausis ar bent nesiginčiju. Politikas iš manęs neišeitų. Be to, man nuobodu ir neįdomu ginčytis. Ir neturėčiau kantrybės.

– Beje, kodėl iš Maskvos dažnai keliaujate traukiniais? Tai turbūt primena geležinkeliečiu dirbusį jūsų tėvą?

– Taip, taip. Traukinys nuo vaikystės yra mano mėgiama transporto priemonė. Be to, man – saugesnė. Lėktuvai krato, bijau sudužti.

– Galbūt kuo tampame vyresni, tuo tampame ne tik išmintingesni, atsargesni, bet ir bailesni?

– Galbūt ir taip. Bet ne kartą prieš skrydžius mačiau jaunų žmonių, kurie žegnojasi ir prašo Dievo palaimos. Kol kas to nedarau, nors ant žemės jaučiuosi saugesnis.

– Sutinkate, kad visi praradimai veda naujų atradimų link?

– Tikriausiai. Niekas vietoje nestovi. Didžiausias mano atradimas – rasti save teatre. Net nesvajojau būti aktoriumi ir nemaniau, kad būsiu reikalingas šioje srityje Lietuvoje, o juolab – svetur.

– Žinau, kad norėjote tapti istoriku ir stojant į universitetą pritrūko tik vieno balo. Jei kaip kompensacija V.Bagdonui būtų suteikta galimybė laiko mašina nukeliauti į kokį nors Lietuvos laikotarpį, grįžtumėte?

– Toli nenorėčiau. Nei į Vytauto Didžiojo, Gedimino ar Žygimanto Augusto laikus. Juolab į laikus, kai prasidėjo mūsų didžiosios valstybės griovimas. Norėčiau pabūti XIX a., abiejuose sukilimuose. Pažiūrėti, kuo užsiimdavo knygnešiai, kaip grąžinamas lietuviškas raštas, pabūti XX a. pradžioje.

– Tikite, kad meilė dar gali išgelbėti pasaulį?

– Tikiu. Taip sakė Kristus. Tikiu, tikiu...

– Sako, yra devyni būdai mylėti. Klausytis, kalbėti, atiduoti, branginti, atsakinėti, dalytis, mėgautis, pasitikėti ir atleisti. Kuris jums brangiausias?

– Klausytis labai svarbu, bet vieno nėra. Svariausias Kristaus žodis – "nebijok".

– O jums nebaisu, kai vienišas grįžtate namo?

– Būna visaip. Vienatvė nėra malonus jausmas. Tiesa, pastaruoju metu prie to pripratau ir tai jau tapo gyvenimo stiliumi.

– Netrukus eisite į sceną. Kaip kažkada sakėte – gydytis?

– Taip kalbama. Ne kartą ir aš vaidinau karščiuodamas, čiaudėdamas. Per spektaklį viskas dingsta. Ir kosulys, ir temperatūra. Paskui, daug vėliau, grįžta, bet tuo metu tu gydaisi.

– Garsus brazilų rašytojas Paulo Coelho pasakė, kad visada viskas baigiasi gerai. Jei tai nesibaigia gerai, tai dar – ne pabaiga...

– Sutinku su tuo. Žmogus prie visko gali priprasti, susitaikyti su įvairia padėtimi ir bet kokioje situacijoje rasti malonumų. Kaip dykumoje gyvena beduinas, kaip benamiai, nors gal tai kartais ir gyvenimo būdas? Bet jie atranda džiaugsmų. Blogiausia tiems, kurie turi labai daug, – jų baimės labai didelės. Prarasti, bankrutuoti, netekti.

– Tuomet jums palinkėti, kad viskas dar nesibaigtų gerai? Nes kitaip tai jau bus pabaiga?

– Ne, geriau palinkėkite, kad man nebūtų blogai.