45 metų Paulius Kovas buvo LNK, bendrovės "MG Baltic Media" generalinis direktorius, jo rankose buvo ne viena jachta, tarp jų pasaulį apiplaukusi "Ambersail". Tačiau patyręs kapitonas dar nemoka vairuoti automobilio.

Laikas mokslams ir kelionėms

Čia viskas parašyta. Pauliaus lūpose žaidžia nežymi šypsena. Pažvelgiu į itin kuklią vizitinę kortelę. Paulius E.Kovas. Mobiliojo ryšio telefonas ir elektroninio pašto adresas. Viskas. Jokių pareigų.

"Čia Nijolės Narmontaitės prodiuseris", – prisimenu prieš keliolika minučių nuklausytą žaismingą prisistatymą, suskambus jo mobiliajam telefonui.

Aktorė N.Narmontaitė, Pauliaus žmona, spektaklio "Selavy" ir scenarijaus autorė, ir režisierė, ir atlikėja. Todėl P.Kovas jai padeda sprendžiant organizacinius reikalus. Ir niekur, palikęs "MG Baltic Media", oficialiai nedirba?

"Pastaruosius dvejus metus skyriau mokslams ir kelionėms. Dar liko septyni egzaminai", – P.Kovas, neseniai baigęs vadovų ICM kursus, šiuo metu veda seminarus.

Pagrindinė paskaitų tema remiasi "Tūkstantmečio odisėjos" pasakojimu. Jūra išmokė patirties. Kapitonas – vadovas. Laivas – firma, kompanija.

"Kapitonas privalo būti ir psichologas, – prisimena situaciją, kai kartą viename lietuvių laive susipyko du įgulos nariai. – Vienas jų pažadėjo, kad kolega nesulauks ryto. Nuotaikos persidavė kitiems įgulos nariams. O kapitonas nesikišo. Negalima problemų nematyti, nespręsti ir nieko nedaryti."

Šansus reikia išnaudoti

Ar Paulius savo gyvenime elgiasi kaip šachmatininkas? Apskaičiuoja kiekvieną partiją daug ėjimų į priekį? Jūra, mokslai, kelionės, aukšti postai prieštarauja vienas kitam.

Žvelgia įdėmiai pro akinius, kalba pasitikėdamas savimi, ramiai. Iš pradžių idėja kyla spontaniškai, impulsyviai. Ir tik užsimanęs ją įgyvendinti, jis pradeda žaisti šachmatų partiją.

"Odisėjos" idėja taip pat kilo spontaniškai, o per pusantrų metų jis apkeliavo šešis žemynus.

"Kai gyvenimas yra svajonė, kiekvienas darbas priartina iki jos, – šyptelėja. – Tuomet puikiai sužaidi visą šachmatų partiją."

Jis net negalvojo, kai mokydamasi trečiame kurse gavo pasiūlymą trims metams važiuoti filmuoti Sibirą: "Kai gyvenimas duoda tokį šansą, negali nepasinaudoti."

Svajonių neatideda

Pinigai jam reikalingi planams realizuoti. Svarbiausi – kelionės ir pasaulio pažinimas.

Ne, jis nenori keliauti kaip koks japonų pensininkas ar sėdėdamas neįgaliųjų vežimėlyje. Ne, jis nėra Paulo Coelho "Alchemiko" herojus, kuris ieškojo savo asmeninės legendos.

"Kai aš noriu įkopti į kalną – to neatidedu, stengiuosi realizuoti savo svajonę dabar. Noriu perplaukti jūrą – viską darau, kad išsipildytų ši svajonė", – kalba tramdydamas aistrą.

Bet čia, pastebiu, jau ne karjeristo kalba. Ne, nesu toks, purto galvą. Karjera, tikina, klostosi tarsi savaime: LNK nupirko Hubertas Grušnys, po to buvo įvairių niuansų, neliko direktorato, jam paskambino ir pasiūlė generalinio direktoriaus postą.

"Taip, – linksi galva, – man reikia iššūkio. Neįdomu, kai štilis. Man reikia audros bendrąja prasme."

Įspūdingos piršlybos

Šešeriais metais vyresnė aktorė Nijolė Narmontaitė – projektas ar spontaniška akimirka?

Susimąsto. "Nijolė – tai mano gyvenimas", – sako.

Kodėl ramus, nors ir valdingas vyras po beveik 9 metų pažinties N.Narmontaitei sugalvojo pasipiršti prezidentų V.Adamkaus ir A.Brazausko akivaizdoje? Viešųjų ryšių akcija, kaip plaka pikti liežuviai?

P.Kovas neįsižeidžia, tik ramiai paaiškina. Tai įvyko apie 100 buriuotojų, su kuriais jie ne tik kolegos, bet ir šeima, akivaizdoje.

Jis primena, kad vestuvės buvo kuklios, o piršlybos – spontaniškos. "Kelionė aplink pasaulį tapo dar vienu gyvenimo universitetu, – pasakoja Paulius. – Ieškojau Nijolei dovanos. Viename Baltijos uostų, plaukdamas "Ambersail", pamačiau žiedą – gintarinę burę, inkrustuotą sidabru. Užplūdo emocijos, o po to ši mintis sukėlė grandininę reakciją..."

Jie niekada nesipyksta

Su aktoriais gyventi labai sunku. Su kapitonais, jūreiviais gyventi labai sunku. Taip neretai teigia antrosios pusės. Kaip gyvena aktorė ir kapitonas?

"Man svarbus ir teatras, kaip Nijolei – ir kelionės, – neveidmainiauja P.Kovas. – Ji keliaudavo ir anksčiau. Tačiau dabar pasikeitė transporto priemonė. Mes keliaujame jachta."

Nijolė, primenu, yra sakiusi, kad iki Pauliaus jos gyvenimas buvo dviejų spalvų – juodos ir baltos. Po to ji atrado šiltų spalvų paletę. O jis?

"Mėlyna, – šypsosi, – pagrindinė spalva. Jūra, dangus, džinsai. Juodos nemėgstu. Namie turiu tik vieną kostiumą ir per vestuves vilkėtą juodą smokingą. O su ja... Žodžiais tai yra nenusakoma. Kaip ir meilė. Nežinai, už ką ir kodėl myli. Tik gera ir ramu. Guluosi ir keliuosi be streso. Mes niekada nesipykstame."

Jis žino, kad poros gyvenime būna kritinių periodų. Bet nebijo: "Laukiame jų, bet jie vis neateina."

Metas išmokti vairuoti

– Vyro gyvenimas, sulaukus 40-ies, dažnai keičiasi. Jums buvo taip pat? – žvelgiu į priešais sėdintį P.Kovą.

– Hm... Jachtą, su kuria galima apiplaukti pasaulį, nusipirkau būdamas kaip tik 40-ies. Mes dirbame, dirbame, dažnai svajones atidedame. Pradėkime jas realizuoti dabar. Nelauksiu, kol sukaks 60 metų.

– O kas bus, kai sulauksite to amžiaus?

– Būsiu daug pamatęs. Nereikės vytis laiko ir gailėtis, kad jau kažkam neturi jėgų ar sveikatos.

– Beje, moteris laive – nelaimė.

– Tai labai senas prietaras. Tačiau kai tai – poilsis, pramoga, emocijos, visame pasaulyje jachtomis keliauja poros. Nesvarbu, ar jachta 50 ar 6 metrų ilgio. Jiems tos erdvės būna nei per daug, nei per mažai. Nes ten telpa visas pasaulis.

– Jums, prisipažinote, reikia iššūkių. Koks dabar, po mokslų, projektas Pauliaus mintyse?

– Plaukti pasroviui – neįdomu. Yra numatyta ir kelionių, ir projektų. Kol kas nenoriu viešinti, kad tai nesubyrėtų kaip kortų namelis.

– Beje, Pauliau, kodėl jūs nevairuojate?

– Štai... – juokiasi. – ... ir prisikasėte iki kito mano projekto.