"Lietuvos dailės istorijoje įrėžėme nemenką randą", – prisipažįsta lietuviškojo neoavangardo klasikais tituluojamos menininkų grupės "Post Ars" nariai.
Skulptorius Robertas Antinis, tapytojai Aleksas Andriuškevičius ir Česlovas Lukenskas ir fotomenininkas Gintaras Zinkevičius grupės dvidešimtmetį pasitiko lyg ir solidesni, be šokiruojamų akcijų.
Per grupės gyvavimo istoriją šie Kauno menininkai išbandė daug ką. Meno proceso dalyviais jie buvo pavertę savo kūnus – juos buvo užkasę, išmetę į gatvę, apgyvendinę tarp žemės gyvių. Kūryboje jie naudojo gendančią mėsą ir kitas atstumiančias medžiagas. Apie "Post Ars" pradžių pradžią, meno ribas ir ateities meną kalbėjomės su trimis iki šiol aktyviai kuriančiais grupės nariais.
– 1989-ieji, "Post Ars" pradžių pradžia. Kokia ji buvo?
R.Antinis (R.A.): "Mes siekėme būti kitokie. Pirmosios mūsų akcijos visuomenei atrodė labai akiplėšiškos. Į meno istoriją įėjo pirmoji instaliacijos paroda Lietuvoje – tuomet pirmą kartą Marijos žemėje buvo pavartotas žodis "instaliacija". Tai buvo smūgis mūsų visuomenei.
Kai Aleksas prikalė prie sienos duonos kepalą, o Česlovas eksponavo nupjautas kiaulių galvas, buvome apšaukti šarlatanais. Patys dailininkai rinko parašus, kad būtume išmesti iš parodų salių. Mus palaikęs dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius "Šiaurės Atėnuose" išspausdino straipsnį, kuriame aiškino, kad veiksmas parodų salėje tampa kažkuo kitu nei tas pats veiksmas socialiniame gyvenime. Tai buvo pirmas viešas atsakas į bandymus išmesti mus iš parodų salių.
Aš, kaip skulptorius, ieškojau naujų medžiagų kūrybai – atsisakydamas įprastų kūrinių iš bronzos, akmens, juos pradėjau kurti iš žemių, stiklo, vatos ir kitų efemeriškų dalykų. Dabar jau pripažįstama, kad visos medžiagos kūryboje yra priimtinos. Dabar net juokinga apie tai kalbėti, o tuo metu buvo įteisintos ir neįteisintos medžiagos. Atsiprašau, bet net ir š... gali tapti kūrybine medžiaga. Prieš metus vienoje Vakarų valstybių įsteigtas net š... muziejus. Juokinga yra kažką slėpti ar kažko gėdytis. Stabdžių mene neturi būti."
Č.Lukenskas (Č.L.): "Lietuvos dailės istorijoje įrėžėme nemenką randą. Visuomenės virsmo laikotarpiu mes nesėdėjome rankų sudėję – dirbome kaip bepročiai, negalėdami nei jėgų, nei pinigų. Mūsų veikla oponavo tam, kaip netgi didžioji menininkų dalis suprato meną. Mes nesiekėme persidažyti – tuo, ką darėme, norėjome atskleisti bendrus pasaulinius meno pokyčius.
Mes įsivaizdavome, kad laisvę suprantame kaip tam tikrą universalią duotybę, kuria vadovaujasi visi normalūs pasaulio žmonės. Kita menininkų dalis, labai troškusi visuomeninių pokyčių, linko į tautinių aspektų plėtojimą mene. O mes siekėme platesnio požiūrio, tarptautinio konteksto, o ne vystyti nacionalinį dailės paveldą."
A.Andriuškevičius (A.A.): "Įgyvendinome neįtikimų projektų. Vienam žmogui tai padaryti būtų sudėtinga, keliese – tai jau įmanoma."
– Tačiau tas europinių vėjų nešimas į Lietuvą sukeldavo audringas neigiamas tautiečių reakcijas...
Č.L.: "Jei prisiminsime dailės istoriją – visi pokyčiai sukeldavo audringas visuomenės reakcijas. Jų buvo galima tikėtis. Tačiau nesitikėjome tokio aktyvaus pasipriešinimo iš tų pačių menininkų pusės. Buvome apkaltinti kosmopolitizmu. Tai buvo smūgis. Socialinio realizmo laikais dėl kosmopolitizmo keikdavo modernistus: toks "niekinis" menas neturėjo nei komunistinių minčių, nei tautiškų šaknų. Ir staiga sovietizmą statę žmonės, persidažę naujom spalvom, pakilo ir ėmė kaltinti Lietuvai gresiančią meno raidą kosmopolitizmu. Tai buvo nesuvokiama."
A.A.: "Pikta publikos reakcija – labai geras dalykas. Kaip briliantą menininką nušlifuoja. Pažiūrėkim, kiek parodų vyksta šiais laikais. Ir jos nesukelia jokių minčių, jokio postūmio ar reakcijos. Mūsų menas visada buvo šiek tiek rizikingas, bet jis skatino mąstyti, sulaukdavo reakcijos."
– Kas jus, grupės narius, vienija? Panašus meninis mąstymas?
R.A.: "Jei būtume identiški, būtų prastai. Svarbu sujungti mūsų kitoniškumą, surasti reikiamas jungčių priemones. Kuriant akciją ar performansą mūsų kitoniški mąstymai susijungia į bendrą viziją. Kurdamas aš ieškau neregių, protinę negalią turinčių žmonių – taip pat ieškau jungčių. Skirtumai ir panašumai, galima sakyti, yra visos žmonijos pagrindas.
Menas vertingas tiek, kiek aš, kaip menininkas, galiu susikalbėti su kitais. Svarbiausia yra suvokėjas – kaip jis suvoks, pajaus tą objektą. Šūkis "Menas – menui" yra atgyvena."
A.A.: "Mes jautėme malonumą kartu įgyvendinti idėjas, kurios visuomenėje sulaukdavo įvairių reakcijų. Kažkieno supratimo apie meną neatitikome, kažkam neįtikome – tai normalu."
– Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo pirmųjų didžiulio rezonanso sulaukusių jūsų akcijų, prieš metus surengėte performansą su viščiukais. Ir vėl sukėlėte visuomenės reakciją – gyvūnų globėjai įžvelgė nederamą elgesį su gyvūnais, netyčinį jų kankinimą."
Č.L.: "Tai buvo skandalas, išpūstas iš straipsnio spaudoje, iš kurio nelabai galima suprasti, kas galerijoje iš tiesų vyko."
R.A.: "Visuomenės reakcija dar kartą parodo, koks mažas yra mūsų visuomenės ėjimas į priekį, tam tikras atsilikimas. Esame normalūs žmonės, kankinti gyvūnus mes niekada nesiekėme. Mes žinome žaidimo taisykles mene."
– Ir kokios gi žaidimo taisyklės?
R.A.: "Tolerancija, pakantumas kitokiems. Mene yra dar vienas aspektas – čia galimas įvairių taisyklių laužymas. Tačiau mes tik priartėjame prie tam tikrų normų laužymo.
Po performanso su viščiukais, dėl dviejų kaltinimų buvome paduoti į teismą: dėl nederamo elgesio su gyvūnais ir dėl to, kad, vaidinant gyvūnams, reikia gauti tam tikrus leidimus, kurių mes neturėjome. Mums buvo skirta bauda, bet, padedant Vytauto Didžiojo universiteto teisininkams, įrodėme, kad baudos mokėti neprivalome.
Kankinti viščiukus nebuvo mūsų tikslas, mes prie tų paukščiukų net neprisilietėme. Nors yra menininkų, kurie, kaip Evaldas Jasas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, yra pasirengę žiūrovų akivaizdoje skersti gyvūnus. Mes neturime tokio tikslo. Bet, net nepradėjus šito daryti, publika jau buvo pasišiaušusi."
– Ko nepadarytumėte dėl meno?
Č.L.: "Aš nepadaryčiau to, kas peržengtų žmogaus orumo ribas – niekada neprisiliesčiau prie jo per prievartą. Žmogaus teisių laikausi ir niekada nekankinu gyvūnų. Bet niekada nesakau, kad gyvūnas negali dalyvauti meno procese – juk cirke gyvūnai vaidina, šunis mes taip pat dresuojame. Klausimas, kas yra kankinimas?
Visur – socialinės sutartys. Kai daiktų laužymu, pjaustymu užsiima antrinių žaliavų supirkimo punktas, visi galvoja, kad tai – normalu. O jei inžinierius savo biure kūju daužo kompiuterį, tai sakome, kad jis – arba beprotis, arba sabotažininkas, arba tyčia kenkia firmos įvaizdžiui. Tai – taip pat socialinės sutartys.
Žmogus, gadinantis dažus ir drobes, piešdamas infantilias nesąmones ir jas kabinantis ant sienos, yra menininkas ar drobių gadintojas, socialinio infantilumo daugintojas? Mane apima siaubas, kai parodoje pamatau nutapytą arkliuką su ramune ausy. Tačiau tai, kad aš tų darbų autorių ir jis mane vadina menininku, yra socialinės sutartys.
Konceptualistai padarė tokių dalykų, iš kurių prieš 100 ar net 50 metų žmonės juokėsi kaip iš visiškos nesąmonės – surengė dramblių, beždžionių ar delfinų tapybos parodas. Tai, ką darome mes, yra ne-sąmonės. Tai yra mes suvokiame, kad tai yra kažkas šalia sąmonės, kažkas, esančio už nubrėžtų rėmų."
A.A.: "Meninių, estetinių ribų mene neturi būti. Kai kurių etinių ribų taip pat gali nepaisyti – priklausomai nuo kūrinio idėjos. Yra vienas tabu – dėl meno žudyti negalima – net gyvūnų. Žinoma, jei karą pavadinsime pasauliniu performansu – ten žudyti galima. Tokios yra normos."
– Ar grupinė veikla šiuolaikiniame mene aktuali?
R.A.: "Bendravimas mene nori nenori yra būtinas. Taip atsiranda daugiau galimybių. Gal pasikartosiu, bet aš visko esmę matau jungtyse. Mene, kaip ir gyvenime, svarbu ieškoti bendrų taškų, suprasti vieniems kitus."
– O su tautodailininku, rūpintojėlių drožėju taip pat kūryboje bendradarbiautumėte?
R.A.: "Net ir tai yra įmanoma. Klausimas, kaip mes galėtume bendradarbiauti. Mene galima panaudoti ir banalybę, ir nešvankumą. Gražu – vienintelis žodis, kurio nevartoju kalbėdamas apie meną."
– Česlovai, jūs dėstote Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto studentams. Ar jiems grupinė veikla yra suvokiama? Galbūt jie kurs "Post Post Ars"?
Č.L.: "Studentai yra labai nevienodai pasirengę menininko keliui. Tie, kurie pasirenka būti ne viską realiai išgyvenančiais, o meno dizaineriais, – jie nekurs meno. Jie kurs tik daiktus, prekes ir paslaugas. Tie, kurie yra pasirengę dėl meno mirti ir nieko nebijo, – tokių tikrai mažiau. Šiais laikais mirti už idėją – nepopuliaru."
– Grupei "Post Ars" – dvidešimt. Kas toliau?
R.A.: "Ir toliau ieškosime jungčių. Kaip, kokiu būdu prilipsime vienas prie kito, ką darysime – neaišku. Bet kad darysime – akivaizdu."
A.A.: "Grupė spontaniškai susikūrė, spontaniškai plėtojama ir jos veikla. Gyvename, kuriame, susibėgame bendriems darbams ir vėl kas sau kuriame. Prognozuoti, kaip bus ateityje, nesiimčiau.
Iš "Post Ars" istorijos:
"Post Ars" – viena pirmųjų menininkų grupių nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Grupės nariai tapo "naujojo meno" formų kūrėjais ir propaguotojais. Jų surengtoje parodoje pirmą kartą Lietuvoje oficialiai buvo pavartotas "instaliacijos" terminas. Instaliacijos, akcijos, performansai, hepeningai, kūno meno projektai – tai menininkų grupės kūrybos barai, dažnai jų veiklos neleidžiantys sutalpinti į jokias teorines kategorijas. Efemeriškumas, provokacija, akibrokštas, netikėtumas, laikinumas, savo kūnų ar neįprastų medžiagų naudojimas – žemės, vandens, ugnies, stiklo, šiukšlių – jų kūrybos skiriamieji bruožai."
Grafikas, buvęs Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Egidijus Rudinskas:
"Kad geriau suprastume laikotarpį, kai "Post Ars" gimė – įvykis iš menininkų gyvenimo 1988 m. Sulaukę skambučio iš saugumo, turėjome apsvarstyti keramiko Gedimino Šibonio elgesį, kuris dalyvavo garsiajame Sąjūdžio mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Kolegą apsvarstėme formaliai, kad nepersistengtume, rašto KGB nerašėme – tiesiog paskambinome, kad G.Šibonio elgesys jau apsvarstytas. Toks buvo "Post Ars" gimimo kontekstas – tokia tuo metu buvo viena iš dailininkų sąjungos veiklų."
Dailės istorikė Linara Dovydaitytė:
"Atgimimo laikotarpiu "Post Ars" kūryba itin stipriai siejosi su visuomenės gyvenimo reiškiniais. Tai, kad "Post Ars" kūryboje derinamos tiek egzistencinės, tiek politinės reikšmės, išskyrė ją Atgimimo laikotarpio lietuvių dailėje, kuri linko arba į savo pačios apmąstymus, arba į mitologiją. Grupės menininkų pasirodymai nuo pat pradžių iki šių dienų sulaukia aštrios ir nevienaprasmės visuomenės reakcijos. Prieš pirmąją "Post Ars" parodą protestavo tradicines meno ir visuomenės vertybes gynę menininkai. Po beveik dvidešimties metų "Post Ars" pasirodymas atidarant naują galeriją Kaune sukėlė audringų viešų diskusijų apie meną ir bioetiką. Maža to, abu šiuos veiksmus lydėjo realios institucijų draudimo ir bausmės priemonės, iškėlusios Lietuvoje retai kylantį meno teisėtumo klausimą. Taigi, visuomeninio paveikumo požiūriu, "Post Ars" yra tikra neoavangardo grupė, į Lietuvos dailės gyvenimą įnešusi ne tik naujų formų, bet ir ne kartą peržengusi meno ir gyvenimo ribas."
Kas: retrospektyvinė paroda "POST ARS_20_KONTEKSTAI".
Kur: VDU menų galerijoje "101" (Laisvės al. 53).
Kada: paroda veiks iki spalio 16 d. Galerija veikia I–V 12–18 val.
Naujausi komentarai