Sakoma, kad nėra vyriškų ir moteriškų darbų. Kaip moteris gali ruošti pietus, išmaudyti vaikus, taip tą patį darbą gali atlikti ir vyras. O ar yra vyriškų ir moteriškų profesijų? Pabandėme tai išsiaiškinti.
Du mitų griovėjai
Kai neseniai Orestas Procas tapo kiokušin karatė pasaulio čempionu ir pelnė aukso medalį, o salė griaudėjo nuo ovacijų, ne visi jam plojusieji žinojo, kad jo trenerė nuo aštuonerių metų buvo moteris – kaunietė Vilija Korsakovienė. Tą dieną 53-ejų metų trenerė jautėsi lyg devintame danguje.
"Orestas jau užaugo. Iškėlęs galvą jis drąsiai gali sakyti, kad yra tikras pasaulio čempionas", – kalbėjo V.Korsakovienė apie savo auklėtinio pergalę.
Kai tėvai pagal skelbimus ieško auklės, suradę vyro kontaktus, tiesiog nustėrsta: "Čia kažkas ne taip..." Bet kai tokia auklė suvaldo namus siaubiantį paauglį ir su juo suranda bendrą kalbą, gimdytojai į ją pažvelgia jau kitaip.
Aukle nepabūgęs dirbti 19 metų Aivaras Juocevičius patyrė, kad vaikų būna įvairiausių. "Dažnai paperki juos saldainiu, ir viskas gerai", – sakė vaikinas.
Ne darbas, o pašaukimas
Kiokušin karatė trenere V.Korsakovienė dirbo daugiau kaip 20 metų ir buvo vienintelė šios sporto šakos trenerė Kaune. Vilija neslepia, kad į ją skersakiuodavo treneriai vyrai ir ilgai jos nepripažino sava. Moters nuopelnus jie įvertino tik tada, kai jos auklėtiniai pradėjo skinti laurus Europos čempionatuose.
Šį vyrišką darbą ji pasirinko neatsitiktinai. Nuo pat mažens Vilija – sportininkė, yra baidarių-kanojų irklavimo sporto meistrė.
Savo veiklos darbu V.Korsakovienė nevadina. Esą, jei tai būtų buvęs darbas, daugiau kaip 20 metų vienintelė tarp vyrų nebūtų ištvėrusi. Ji net nejautė, kad dirbo.
"Anais laikais kiek varžybų žiūrėdavau, vis pagalvodavau: "Kaip norėčiau būti kiokušin karatė trenerė. Trenerių moterų tada nebuvo", – pasakojo Vilija.
Sportuoti turi norėti pats
Iš pradžių V.Korsakovienė pradėjo treniruoti merginas. Vaikinų sporto salėje atsirado vėliau. Ir kartą ji pajuto, kad jai tiesiog sekasi. Norinčiųjų sportuoti daugėjo, o svarbiausia, kad jie likdavo – neišsilakstydavo. 1991 m. Kaune ji įkūrė kiokušin karatė klubą.
"Net sunku išvardyti, kiek išugdžiau Europos čempionų jaunių – merginų ir vaikinų. Šviežiausias laureatas – O.Procas, kurį treniravau nuo pirmųjų žingsnių. Jei visus Europos prizininkus, čempionus suskaičiuočiau, būtų turbūt apie 15 žmonių", – neslėpė pasididžiavimo V.Korsakovienė.
Anot jos, svarbiausia yra tai, kad vaikas pats turi norėti užsiimti tuo sportu. Yra buvę, kad tėvai atveda savo atžalą į klubą ir sako, kad norėtų, jog jis užsiimtų kiokušin karatė. Trenerė pasižiūri į vaiką ir klausia: "Ar nori sportuoti?" "Ne-e-e", – numykia vaikas. Vadinasi, patys tėvai turėtų sportuoti.
"Jeigu šiai sporto šakai nebūčiau atidavusi širdies, tai ar būčiau galėjusi ko nors pati pasiekti ir kitiems duoti?" – klausė trenerė.
Savų priemonių arsenalas
Kai A.Juocevičius pranešė tėvams, jog planuoja užsidirbti pinigų prižiūrėdamas vaikus, mama labai juokėsi, o tėvas jį negražiai pavadino. Bet Aivarui tai sukėlė tik juoką. Aukle dirba ir jo draugė Laura.
"Aš dirbu ir dėl malonumo, – man patinka vaikai. Gerąja prasme", – šypsojosi Aivaras. J.Graičiūno aukštojoje vadybos mokykloje jis mokosi verslo vadybos, o aukle dirba nuo 16-os metų.
Aukle dirbantis devyniolikametis patyrė, kad ne visi vaikai šilkiniai – būna, kad ir neklauso, ir kaprizus rodo, ir užsispiria.
Aivaras žino, kad yra įvairių būdų, kaip su jais susitvarkyti. Vienas – labai paprastas. "Tiesiog paperki saldainiu, ir viskas gerai", – nesutarimų gesinimo priemonę įvardijo A.Juocevičius. – Bet būna tokių momentų, kad nežinai, ką daryti. Tenka improvizuoti."
Improvizuoja jis įvairiai. Pavyzdžiui, įjungia televizorių, o šis rodo kokį filmuką. "Ir vaikas pamiršta, dėl ko pykomės. Staiga susidomi tuo filmuku", – sakė Aivaras.
Tenka vykti ir į keliones
Devyniolikamečio darbo grafikas – įvairus. Neseniai dirbo vienoje šeimoje, kur reikėjo prižiūrėti tris vaikus visą savaitę nuo ryto iki vakaro, kone gyventi su jais. Būna, kad vaiką tenka prižiūrėti vieną dieną nuo 9 iki 18 val., kartais – tik porą valandų. O kartais su visa šeima tenka vykti į kelionę.
"Kol tėvai pramogauja, aš turiu prižiūrėti vaikus, – paaiškino auklė A.Juocevičius. – Teko vykti į Klaipėdą, Uteną."
Vaikiną dažniausiai samdo kelios šeimos. Dažnai jį rekomenduoja, o ieškantieji auklės pasitiki tais, kurie rekomenduoja.
"Yra ir tokių, kurie labai įtartinai į mane žiūri pirmą kartą apsilankę mano interneto svetainėje, – neslėpė Aivaras. – Tada puola kitų klausinėti, kas aš toks."
Savo darbo valandos kainą A.Juocevičius įvertino 10 litų. Jei per dieną reikia vaiką prižiūrėti 5–6 valandas, tada ir būna toks atlygis. Jei šeimoje dirba savaitę, atlygis mažesnis. Jei su šeima kartu vyksta į kelionę – didesnis. Be to, tėvai apmoka visas kelionės išlaidas.
Vaikinas dažniausiai dirba kiekvieną dieną. Kaip tokiu atveju lankyti paskaitas? "Kaip išeina", – skėstelėjo rankomis Aivaras.
Tramdė 13 metų paauglį
Vaikai, kuriuos jis prižiūri, – įvairaus amžiaus: metukų, dvejų, pasitaiko net 12–14 metų paauglių.
"Kūdikius atsisakau prižiūrėti – nenoriu rizikuoti. Neduok Dieve dar atsitiks kas nors. Stengiuosi, kad vaikas būtų bent vienų metukų. Bet teko prižiūrėti ir labai kaprizingą 13 metų paauglį. Tėvai liepė jį tramdyti, kad nedaužytų visko iš eilės, nesiautėtų po namus", – pasakojo Aivaras.
Auklei nieko kito neliko, kaip su paaugliu ieškoti kontakto. "Pradėjau aiškintis, kuo jis domisi. Bendravom, bendravom, ir paaiškėjo, kad jis domisi kompiuteriniais žaidimais, futbolu. Teko pačiam pasiskaityti. Kitą dieną atėjau – ir bendra kalba yra", – džiaugėsi Aivaras.
Didesniems vaikams jis turi ir valgyti paruošti. Tėvai pasako, ką jie mėgsta, tada auklė pasiraitoja rankoves.
Kartą dėl maisto teko susibarti su vienos mergaitės tėvais. Šie netiksliai paaiškino, ką jai galima duoti ir ko ne. Ir kai vaikinas ją pamaitino mėsa, tėvai labai supyko. Pasirodo, trejų metų mergaitė jau pratinama būti vegetare.
"Aišku, likau kaltas. O iš kur šaldytuve ta mėsa? Atrodo, tėvas nebuvo vegetaras. Visokių būna tėvų, visokių įdomių įvykių", – neslėpė auklė.
Naujausi komentarai