Iš gamtos – ant asfalto
Šiandien plačiajai auditorijai Eglė bene labiausiai pažįstama Kamilės vaidmeniu televizijos seriale „Prakeikti“. O gyvenime ji – dvejų metų dukrytės mama ir tiesiog laimingas žmogus, kasdien besidžiaugiantis darna su savo aplinka ir gamta.
Pašnekovė svarsto – veikiausiai tos meilės gamtai, žemei sėkla joje buvo pasėta dar vaikystėje, laigant šlaitais ir karstantis medžiais. Būsimoji aktorė augo Kauno pakraštyje, netoli kraštovaizdžio draustinio. Kaip sako pati Eglė, čia vešėjo beveik visa Raudonoji knyga, o mokytis ją skaityti visokeriopai skatino ir klasės auklėtoja – biologijos mokytoja.
„Mano vaikystė, mokyklos pradžia buvo labai surištos su gamta, tačiau paauglystėje nusprendžiau, kad noriu išsiveržti iš čia. Gyvenimas pasikeitė kontrastingai – paauglystė Kaune buvo visiškai miestietiška, urbanistiška, prasidėjo pankrokas, vakarėliai ir tada norėjau kuo greičiau išsiveržti į dar didesnį miestą, į Vilnių“, – prisimena pašnekovė.
Vis dėlto ilgainiui didmiesčio kasdienybė ėmė nebedžiuginti, ir po 10 metų sostinės centre teko sau pripažinti: „Pradėjau nebematyti prasmės, viskas pabodo, aš nebegyvenau miestiečio gyvenimo, nesilankiau nei kavinėse, nei vakarėliuose. Su miestu buvo susiję darbas, renginiai, bet ne laisvalaikis“.
Būties ribos išsiplėtė
Kaip pasakoja Eglė, naujakurystė, o galiausiai taip įtraukusio daržininkavimo, sodininkavimo startas sutapo būtent su griežčiausių suvaržymų metu.
„Lyg nujausdami, porą mėnesių prieš karantiną su dabartiniu vyru iš gyvenimo mažame bute Užupyje staiga išsikraustėme į Kauno pakraštį – parsivežėme savo katiną, pasiėmėme savo pirmą šunį iš prieglaudos. Buvome tokie laimingi. Kai nebuvo galima net vaikščioti atvirose erdvėse, mes turėjome savo kiemą, į kurį galėjome išeiti kiekvieną dieną“, – šypteli pašnekovė.
Tad galimybė suleisti rankas į žemę tuo metu taip pat pirmiausia įgijo emocinę prasmę – šiek tiek įsižeminti, užmirštant tuo metu tvyrojusį nerimą ir nežinią.
Būtent prieš pat įsisiautėjant pandemijai priimtą sprendimą pašnekovė vadina vienu geriausiu gyvenimo žingsnių. Šiandien savo namuose Pakaunėje šeima kuria ne šiaip jaukią ramybės oazę – vos 12 arų valdose pūpso ir du šiltnamiai, noksta įvairiausios daržovės, vaisiai bei tarpsta šimtai dekoratyvinių augalų.
Kaip sako Eglė, žmogaus su meile ir išmintimi puoselėjami augalai teikia naudą ir mikro-, ir makrolygiu.
„Pirmiausia – tai tavo paties sveikata, nes tu judi, sportuoji, gauni sveiką, įvairų maistą, tuo pačiu tai ir psichologinė sveikata, užuot sėdėjęs socialinėse medijose, lieti tikrą gyvenimą, tikrą žemę. Makrolygiu vėlgi galime kalbėti apie tą prasmės jausmą, kad kiekvienas mūsų, kuris kažką auginame sąmoningai ir be jokių sintetinių trąšų, prisidedame prie gamtos bioįvairovės. Kiekvienas augalas vilioja polinatorius, kurie dabar yra šiek tiek rizikos zonoje. Augindami tokių vabzdžių populiaciją, geriname ir visą mūsų aplinkos sveikatą“, – aiškina pašnekovė.
Derlius: menininkei įdomi nestandartinė daržininkystė. / E. Valadkevičiūtės-Marcinkevičienės asmeninio archyvo nuotr.
Violetinių žirnių klasta
Kaip juokauja Eglė, pati, vos pradėjusi daržininkauti, iš širdies spaudė „gazą dugną“.
„Iki nėštumo mano ūkis buvo įspūdingas. Rekordas – 20 skirtingų veislių pomidorų, nuo žalių iki dryžuotų, juodų ar violetinių. Ir mama, ir močiutė augino daržą. Man tos žinios buvo visiškai natūralus dalykas, bet vis norėjosi kažkaip kitaip. Bandžiau auginti ir violetines morkas, žirnius. Žinoma, ne viskas pasiteisino. Supratau, kad tie patys violetiniai žirniai atrodo gražiai, bet jų skonis kaip pašarinių. Tad kartais verta prisiminti, kokias veisles augindavo tavo močiutė“, – šypteli pašnekovė.
Tarp kitų aktorės auginamų retesnių daržovių – ir Graikijoje, Italijoje populiarios ybiškės, kurios ne tik labai maistingos, teikia daug naudos žarnynui, bet ir yra itin dekoratyvios. Vis dėlto bene didžiausias daržininkės pasididžiavimas egzotikos tema – arbūzai, o vienas jų svėrė net 9 kg.
„Tų arbūzų buvo ir geltonų, ir geltonu minkštimu, ir apvalių, ir pailgų, žinoma, su visais jais yra reikalų. Jiems reikia daugiau erdvės ir pasiruošimo prieš sodinant į žemę. Be abejo, ir žinių. Augintojų grupėse galima rasti labai geros informacijos, taip pat žmonės dalijasi įvairių retų veislių sėklomis. Nustebino, kad yra ir lietuvių veisėjų išveistų arbūzų veislių, kurios labai tinkamos mūsų klimatui“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Kai esi arčiau žemės, stipriau jauti gamtos nubudimą, matai smulkiausius niuansus, stebi visus procesus.
Kukurūzą – į gėlyną
Eglė sutinka – šiandien kasdienybe tampa vis daugiau kadaise egzotiškais atrodžiusių dalykų.
„Mačiau, žmonės šiltnamiuose išsivedžioja šildymo sistemas ir netgi augina figmedžius. Tik tokia veikla jau reikalauja labai didelių resursų ir pačių šiltnamių. Nors man tą erdvę, kurioje tilptų 10 pomidorų, būtų šiek tiek gaila paaukoti vienam tokiam medžiui, – aiškina pašnekovė. – Žinoma, keičiasi ir klimatas. Ir labai drastiškai. O su ta kaita ateina ne tik pliusai. Taip, galėsime auginti daugiau lepesnių augalų, bet daugėja ir įvairių kenkėjų, su kuriais mūsų gamta dar nėra pasiruošusi kovoti.“
Aktorės akimis, jos pačios ūkininkavimo savitumas veikiau labiausiai pasireiškia per įvairius eksperimentus.
„Pavyzdžiui, gėlyne pradėjau auginti kukurūzus, nes tai nuostabaus grožio augalai. Kai jie užauga, pasidaro šiek tiek panašūs į bananmedžius. Ir tuo pačiu gauni derlių. Porus irgi puikiai galima auginti gėlyne, nes vasaros pabaigoje jie sukrauna nuostabiai gražius – baltus, pūkuotus žiedus. Tokiems eksperimentavimams mane įkvepia vaikystės draugė, kuri yra viena geriausių Lietuvos apželdintojų, besidominti tokia natūralistine apželdinimo forma“, – pasakoja kūrėja.
Prioritetas: pirmagimę auginanti pora stengiasi, kad jų stalą pasiektų kuo švaresnis, naudingesnis maista. / E. Valadkevičiūtės-Marcinkevičienės asmeninio archyvo nuotr.
Sveiko maisto privilegija
Eksperimentinis daržininkavimas Eglę neretai pradžiugina smagiais netikėtumais.
„Tie patys porai pas mane tapo daugiamečiais augalais. Kadangi leidžiu jiems žydėti, nes man tai gražu, jie patys pasisėja ir vėl auga. Netgi dabar, jei noriu kažkokio žalumyno, galiu nueiti į daržą ir pasiskabyti tų mažų poriukų“, – pasakoja daržininkė.
Be to, visokie bandymai, ieškojimai, ypač kalbant apie augalų derinimą, – taip pat tam tikra kūrybinė išraiška, pripažįsta menininkė.
„Tačiau taisykles gali laužyti tada, kai jas žinai. Tai yra turi žinoti kompozicijos dėsnius, taip pat augalų suderinamumo principus ir panašiai, kad ėmęs eksperimentuoti nepatirtum visiško fiasko“, – pastebi pašnekovė.
Eglės žodžiais, intensyvų daržininkavimą šiek tiek pristabdžius motinystei kol kas į šoną teko pastūmėti ir visas ekstravagantiškas idėjas.
„Tiesiog noriu pasižiūrėti, ką paprasčiausia auginti ir galbūt tai daryti kažkaip dar išmoningiau, naudingiau, kad iš to būtų kuo didesnė grąža, – sako aktorė. – Turint vaiką dar labiau norisi, kad maistas būtų kuo švaresnis, naudingesnis. Todėl mes su vyru nenaudojame jokių sintetinių trąšų ir stengiamės, kad mūsų žemė ir ūkis būtų visiškai draugiški tiek bioįvairovei, tiek mūsų organizmams.“
Didžiulių plėšinių nereikia
Pašnekovė solidarizuojasi turbūt su daugeliu daržininkų, teigdama, jog savame ūkyje sunokusio derliaus skoniui neprilygs jokia parduotuvių lentynų daržovė ar vaisius. Aktorė iki šiol pamena iškalbingą kolegės veido išraišką, kai šią pavaišino savo augintais pomidoriukais.
„Tų pačių arbūzų skonis – nebesinori jų iš prekybcentrio nė už ką. O kalbant apie pomidorus, išvis atskira istorija – vien iš jų skirtingų veislių gali susikurti įvairiaspalves ir įvairių skonių salotas“, – žavisi Eglė.
Kadangi į daržininkystę pora žvelgia ne vien atsakingai, bet ir racionaliai, tad ir sąlygiškai nedideliame ūkyje užaugintas derlius pakankamai ilgam patenkina šeimos poreikius.
„Tai tik dar kartą įrodo, kad tam nereikia daug vietos, jei ją protingai išplanuoji. Mes savo pomidorus šiemet valgėme iki pat lapkričio. Nekalbant apie cukinijas, moliūgus, kurie irgi gali labai ilgai stovėti. Žinoma, nemažai dalykų šaldau, tad gal šiek tiek labiau reikėtų dar pasistengti ties visais konservavimo, raugimo dalykais“, – svarsto pašnekovė.
Paklausta, koks daržininkavo bei sodininkavimo etapas jai pats mieliausias, aktorė šypteli: kiekvienas, bet, žinoma, skanauti – smagiausia. Todėl, kaip ir kasmet, pamažu, bet nenumaldomai žengiantis pavasaris vis labiau kaitina azartą.
„Kai esi arčiau žemės, stipriau jauti gamtos nubudimą, matai smulkiausius niuansus, stebi visus procesus. Kas kada sukrauna kokį pumpurėlį, kada jis sprogsta, kada parskrenda kokie paukščiai, nubunda boružėlės, atskrenda drugeliai. Tiesiog esi susisinchronizavęs su gamta. Atėjus pavasariui, visi mes, sodininkai ir daržininkai, kaip tie pumpurai irgi sprogsime iš vidaus“, – šypteli menininkė.
Formos: šeimos valdose akį džiugina ir įvairūs dekoratyvūs akcentai. / E. Valadkevičiūtės-Marcinkevičienės asmeninio archyvo nuotr.
Natūralios trąšos – it auksas
Kaip prisipažįsta Eglė, informacijos ar patirties ji neretai semiasi socialinėje erdvėje – įvairiuose bendraminčių augintojų forumuose.
„Iš tiesų nesu labai aktyvi dalyvė, bet jei kyla kažkoks klausimas arba matau klausimą, į kurį žinau atsakymą, parašau. Smagu, kad daržininkystė yra tokia vienijanti. Vien tai, kad tuo užsiimi tu ir tavo kaimynai, jau sukuria savotišką bendrystę – žmonės pasitaria tarpusavyje, dalijasi sodinukais. Tai tarsi atskira subkultūra, visi, kas yra daržininkai, sodininkai, žino kažką tokio, ko nežino kiti“, – šypteli pašnekovė.
Kiekvienas mūsų, ką nors auginantis sąmoningai ir be jokių sintetinių trąšų, prisideda prie gamtos bioįvairovės.
O kokiais patarimais ji norėtų pasidalyti su kitais?
„Yra labai gera frazė, kurią sakydavo mano scenos kalbos dėstytoja: „Kiekvienai daržovei – savas laikas“. Ji puikiai pritaikoma tiek vidiniam menininko atsiskleidimui, tiek sodininkui. Nes iš tiesų reikia tos kantrybės neskubėti, stebėti gamtos ciklus. Turbūt su tuo susijusios ir mano didžiausios klaidos. O pagrindinis patarimas būtų pasirūpinti savo žeme, kad ji būtų sveika, kompostinga ir maistinga augalams, tada jie gaus gerą startą. Todėl dar vienas ne tiek patarimas, kiek linkėjimas – kompostuokite, nes kompostavimas yra tiesiog auksas, mums nereikia jokių papildomų trąšų ir tai išsprendžia daug ekologinių problemų“, – primena pašnekovė.
Eglė rekomenduoja ir dar vieną pamėgtą natūralaus tręšimo būdą: „Jei matau, kad auga dilgėlės, tikrai nesijaudinu, nors daug kas baiminasi piktžolių. Iš tikrųjų tai yra nuostabus augalas. Mes jas užraugiame, šiek tiek palaikome ir tuo smardžiu vandenuku laistome – augalams nėra nieko maistingiau!“
Taip pat ji pataria kartkartėmis nebijoti tiesiog paleisti vadeles, ir kai kurie dalykai pradeda formuotis savaime: „Pavyzdžiui, nenuskink, neišrauk visų salotų, leisk joms žydėti, tada jos išbarstys sėklas ir anksčiau, negu ateis pavasaris, savo šiltnamyje kaip siurprizą rasi pridygusių salotų. Tas pats ir su porais. Gamtoje gyvybė visada randa kelią, tiesiog kartais jai reikia tik netrukdyti, nebūti visur tokiems steriliems“.
Eglės teigimu, kartais mes patys neįvertiname, kaip galime padėti kurtis visai ekosistemai vien savo mažu prisilietimu.
„Daug kas išsikrausto iš miestų į užmiesčius, tačiau savo sklypus užsisėja vien veja. Realiai bioįvairovei tokia pat nauda, kaip tas žmogus būtų likęs gyventi bute. O kai pradėsite auginti įvarius augalus, pamatysite, kiek vertės sukursite visokiausiems vabaliukams, paukščiams. Jei duosite gamtai, ji tikrai atsidėkos ir apdovanos už tai“, – įsitikinusi kūrėja.
Naujausi komentarai