Nuo 22 metų su senatve kovojantį vyrą paliko žmona, bet jo širdyje prabudo jausmas kitai moteriai

Jiezno gyventojas Alvydas Gudeliauskas nevengia veidrodžių, nors jie galbūt niekada netaps jo draugais. Dėl keisto organizmo sutrikimo išgarsėjęs vyras jau priprato prie savo ne pagal amžių raukšlėto veido. Bet 34 metų A.Gudeliauskui vis dar kaip rykštės kirčiai į nugarą sminga vaikų ir suaugusiųjų sviedžiamas žodis: „Senis!“

Auksinės rankos

„Laba diena, Alvydai“, - Jiezne sveikinasi kiekvienas sutiktasis. Apie 3000 gyventojų turinčiame miestelyje nėra žmogaus, kuris nepažinotų A.Gudeliausko. Kas iš tiesų jų mintyse? Alvydas tik gūžtelėja. Iš pažiūros – šaltai ir abejingai. Tik pripažįsta, kad anksčiau, dar prieš ištikusią nelaimę, jis būdavo vakarėlių siela, linksmas, atviras, net vaikiškai nuoširdus.

Dabar A.Gudeliauskas dirba Jiezno kultūros namų pagalbininku, arba, kaip anksčiau vadinta, ūkvedžiu. Lipdamas laiptais į Kultūros namus jaunas vyras parodo betonuotą takelį. „Neseniai lipdamas laiptais paslydau, lūžo du šonkauliai“, - atsidusęs prisimena.

„Ką nors sutvarkau, pataisau, dirbu elektriku, santechniku, garso operatoriumi“, - žmonės kalba, kad jis turi auksines rankas. Niekada nenorėjęs gyventi Jiezne 1992-aisiais Alvydas vis dėlto buvo priverstas vykti ne į gimtąjį Balbieriškį, bet ten, kur iš pradžių nenorėjo važiuoti.

Košmariškas sapnas

Visada atviras ir mėgęs juokelius A.Gudeliauskas pagyvėja prisiminęs šachmatus – mokykloje buvo vienas geriausių žaidėjų ir prie medinės lentos atkakliai konkuravo tik su fizinės kultūros mokytoju.

„Ir gyvenime, kaip šachmatuose, mėgau daug ką planuoti, tačiau viskas gali lūžti ir pasikeisti“, – konstatuoja gniauždamas emocijas, tarsi kalbėtų apie pralaimėtą šachmatų partiją.

Po kelių sunkių plaučių uždegimo atvejų, klaidinančio septynerių metų gydymo nuo tuberkuliozės, vaistų pažeistų kepenų gydymo jam diagnozavo autoimuninį hepatitą. Staiga prasidėjo stulbinamai greitas senėjimo procesas. A.Gudeliauskas nekart savęs klausė: „Už ką?! Kodėl man? Gal aš prakeiktas?!“

Jis netiki pasakomis, tačiau vis dar prisimena naktį, kai sapnavo neįtikimą košmarą. Po to lyg tyčia prasidėjo nelaimės.

Draugai nedrįso paduoti rankos

Naujų senatvės raukšlių veide pasirodydavo kasdien. Netrukus pastebėjo draugai, pažįstami. Kai Alvydas prisimena 1993-iuosius, jis regi save pavargusį, išsekusį, apimtą nevilties.

Iš pradžių žiūrėdamas į veidrodį save ramino. Vėliau - jau apgaudinėdavo.

Dar ir dabar jis kaltina kai kuriuos medikus: įsitikinęs, kad įtarus kepenų cirozę jam pakenkė jų išrašyti hormoniniai vaistai. „Pradėjo smarkiai riebaluotis veidas. Muilu nusiprausdavau tik po penkto karto, - A.Gudeliauskas prisimena, kai išsekintas vaistų vos vilkdavo kojas, šimtą metrų jis nueidavo per valandą. - Po kelerių metų man liepė pakartoti tų vaistų kursą.

Vėl pasikartojo organizmo reakcija – iš veido porų sunkte sunkėsi riebalai.“

1997-aisiais jam diagnozavo Wernerio sindromą – ligą, sukeliančią ankstyvą senatvę. Dvidešimt kelerių metų vaikinas atrodė tarsi trisdešimtmetis, netrukus – keturiasdešimtmetis, šešiasdešimtmetis, nors biologinis A.Gudeliausko amžius ir dabar atitinka tikrąjį. Sparčiai keitėsi tik išvaizda. „Dauguma net nesisveikino, nedrįso paduoti rankos“, - Alvydas prisimena jį palikusius draugus. „Kaip turėjau jaustis, išgirdęs iš medikų - ateik po metų, jei dar būsi gyvas?“ - paklausia.

Su žmona prasilenkia

A.Gudeliauskas po skyrybų nenori prisiminti jį palikusios žmonos. Tačiau nudžiunga, paklaustas apie dukrą Brigitą: „Ji – puiki, dažnai matomės, kalbamės.“ Tuo tarpu buvę sutuoktiniai prasilenkia gatvėje net nesisveikindami.

Alvydą apstulbino vienos pažįstamos frazė, kad ji pasielgtų lygiai taip, kaip ir jo žmona, – paliktų. „Vadinasi, jei artimas žmogus paklius į avariją, susižeis, taps invalidu, jis mums jau nereikalingas?!“ – stebisi A.Gudeliauskas.

Senatvė jaunystėje ir skyrybos su mylimos dukters mama Alvydą palaužė. Taip, gėrė, taip, buvo sunku – dvejus metus jis gyveno kaip pragare.

„Pardaviau butą“, - pasakoja prisiminęs dienas, kai nenorėdavo grįžti į namus, iki vėlyvo vakaro užsibūdavo biliardinėje, bare, nes kiekvienas buto kampelis priminė žmoną ir dukrą. Persikėlė gyventi pas mamą ir brolį. „Laimė, išsikapsčiau, atidaviau skolas, turiu planų, turiu siekių“, - kalba šiandien.

Pasirašydavo ir ant krūtų

Po rašinių spaudoje bei televizijos laidų A.Gudeliauskas išgarsėjo ir Rusijoje. Daug kančių, devynias narkozes patyręs vyras lyg nuotykį prisimena apsilankymą Maskvoje - milžiniškoje gerontologijos klinikoje, kur lyg kosmonautui buvo atlikti specialūs tyrimai naujausia aparatūra. Po to laukė tyrimai ir testai keliuose institutuose bei laboratorijose.

Jis šyptelėja, kai po televizijos laidų Rusijoje pasijuto žvaigžde: per dieną gaudavo po 50 laiškų, šimtai žmonių, ypač daug jaunų merginų, norėjo gauti lietuvio autografą, jį paliesti ar net permiegoti su savotiška įžymybe. Lietuvis pasirašydavo ne tik ant laikraščių ar žurnalų su jo nuotrauka, bet ir ant rankų, kojų, net apnuogintų krūtų.

„Rusaitės ir į viešbutį brovėsi, ir siūlėsi. Net apsaugos prireikė. Neabejoju, kad viešbučio kambaryje buvo įrengtos slaptos kameros. Nenorėjau būti stebimas kaip bandomasis triušis“, - užsimanęs patirti nuotykį Alvydas išsinuomodavo kitą viešbučio kambarį. Lietuvis lankėsi ir pas žiniuonius, ekstrasensus, jam siūlė vartoti įvairių užpilų, žolelių, net skystį iš popo mumijos: „Jei viską būčiau naudojęs – seniai būčiau pakratęs kojas.“

Reikėtų dar vienos operacijos

Plastinė operacija? Pirmoji padėjo, antroji – ne, nes veido oda buvo pernelyg įtempta ir ištekėjo iš pilvo išsiurbti ir į veidą implantuoti riebalai. Nepavyko taip, kaip buvo tikėtasi, tačiau į Lietuvą grįžo pastebimai atjaunėjęs. Tačiau po ketverių penkerių metų veido oda vėl suglebo, vėl išryškėjo raukšlės. Reikėtų dar vienos plastinės operacijos. „Man per brangu“, - Alvydas nugręžia akis.

Kalbėdamasis jis atidžiai stebi, tarsi klausia akimis: na, pasakykite, koks mano amžius, kaip aš atrodau? Kai A.Gudeliauskas patiki, kad atrodo ne vyresnis nei 40-ies, svetimų žmonių spėlionės apie jo amžių gelia labai skaudžiai. Jam iš pažiūros duoda ir 55, ir 68 metus.

Į gyvenimą pasibeldė moteris

Skambtelėja telefonas: atėjo SMS. Šviesiai mėlynos Alvydo akys nušvinta. Moteris? Jis linktelėja galvą: „Ji… Oi, kiek kartų per dieną mes susirašome žinutėmis, pasikalbame… Puiki moteris…“

Tarsi išsigandęs, kad jausmas gali dužti kaip trapus stiklas, nutyla. Akys išduoda – Alvydas bijo, kad tai liks tik svajone.

„Ji toli, kitame Lietuvos gale, apie 300 kilometrų nuo manęs, - kalba rinkdamas žodžius. – Susipažinome labai įdomiai, ilgai bendravome telefonu. Nusiunčiau savo nuotrauką. Iš pradžių jaunesnio, po to, kai tapau toks… Na… Jos nešokiravo. Ji taip pat iš vieno televizijos projekto.“

Prisimindamas pasimatymą laimingas nusišypso. Labai patiko. Pranoko lūkesčius. Įdomi. Neieškanti žodžio kišenėje. Žavesnė nei nuotraukose.

Ir liekna, nors iš pradžių manė, kad ji daug moteriškesnio sudėjimo.

Ašaros jaunose akys

Persibraukia ranka trumpai kirptus plaukus. Taip atrodo jaunatviškiau. Kirpykloje ir mašinoje Alvydas priverstas žiūrėti į savo veidą. Nejauku. Kirpėjos pastebėjo, kad jis jau pražilo. Jis jau įprato, kai paaugliai į jį kreipiasi: „Dėde! Dėde!“ Pažiūri į akis: „Koks aš dėdė?“ A.Gudeliauskas nutylėjo, kad kai kurie žodį “dėdė” pakeičia skaudesniu – „senis“. Vargingai gyvenęs nuo vaikystės, namuose miegojęs ant aslos, kažkada Alvydas svajojo įsigyti gerą garso aparatūrą. Norėdamas užsidirbti jai pinigų ketino pirkti lauką auginti runkeliams.

Dabar svajonės didesnės. Jose ir ji? Jis linktelėja galva. Labai nori šeimos. Tačiau pripažįsta: „Baisu. Gal išties aš sergu? Gal tai moteriai suteiksiu tik kančią, nes man tikrai teliko gyventi tik metai?“

Skaisčiai mėlynose jaunose akyse sužvilga ašaros.