Vidurvasario pokalbis su žmogumi, gyvenančiu mūsų „vasaros sostinėje" ir turėtų prasidėti nuo atostogų. Tačiau poilsiautojai dažniausiai važiuoja į Palangą ne tam, kad susitiktų su unikalaus talento rašytoju Rolandu Rastausku (išskyrus kelis išrinktuosius), o jo iš ten irgi neiškrapštysi.

Į laikraštį jį norėjosi atsigabenti nors ir surištą, bet, ačiū Dievui, to neprireikė.

- Esi pakankamai laisvas, tarnybų ne itin įkalintas žmogus. Ar tau dar egzistuoja atostogų sąvoka, ar gali jas pasiskirti kada tinkamas bei praleisti kaip nori?

- Bijau, kad ne. Laisvę kuo toliau, tuo labiau laikau vidinės harmonijos ir ramybės pajauta, kuri vaikystėje visiškai natūrali, jaunystėje - nuolat kvestionuojama, o pasiekus brandą - įtartinai sujaukta. Ir tai joks paradoksas - staiga paaiškėja, kad nei kelionės, nei pinigai (be jų, beje, pirmosios sunkiai įmanomos), nei už juos perkami malonumai nėra jokios laisvės išraiškos.

Esu rimtai įklimpęs dėstytojavime (ką dažnai užmiršta mano skaitytojai, įskaitant tamstą), tad atostogos dažniausiai ir suteikia vienintelę galimybę pasivyti savo studentus: perskaityti ir pamatyti įvairiuose ekranuose ar scenose šį bei tą daugiau už juos.

- Savotišką „mažąjį atostogų momentą" turi kiekviena diena. Imi ir suvoki, jog štai dabar dirbti ar kitaip „budėti" užtenka, reikia užsidėti mėgstamą diską, išsitiesti ant sofos ir įsipilti vyno. Ką darai, gelbėdamasis nuo kasdienos monotonijos?

- Štai tą ir darau, apie ką tamsta kalbi. Užsidedu mėgstamą diską (Keitho Jarretto „Standards" arba „At the Blue Note"), išsitiesiu ant sofos verandoje... Tik vyną įsipilu ir išgeriu anksčiau, nes gulėdamas gerti nemoku. Vienas, beje, gerti irgi dar neišmokau.

- Ar turi kokį nors „įkvėpimo ceremonialą", padedantį kurti?

- Rašau (čia ne apie eilėraščus kalba) rytais tuščiu skrandžiu, dideliais kiekiais gerdamas arbatą arba kavą. Nerūkau. Kartais prieš rašydamas mėgstu perskaityti gerą esė ar porą eilėraščių - dažniausiai svetimom kalbom. Tai neblogas smegenų apšilimas.

- Ką reiškia gyventi Palangoje? Kokie sezoniniai tokio gyvenimo ypatumai? Ar J.Basanavičiaus gatve išdrįsti vaikščioti tik sausio vidury?

- Dabartinės Basanavičiaus gatvės nemėgstu visais metų laikais, tasai svetimkūnis - didžiulis mūsų, vietinių, pralaimėjimas. Džiaugiuosi, kad tokios brangios nesąmonės nepadaryta su Birutės alėja, kuri išties puikiai tvarkoma.

Pagrindinis gyvenimo Palangoje ypatumas - tai nuolatinis buvimas gamtos gaivalų apsuptyje. Vasarotojų, o tiksliau savaitgalių lėbautojų, apsuptį atlaikyti sunkiau, iš jų pagaliau išsilaiko miestelis, kurio klestėjimu esu suinteresuotas kaip ir kiekvienas čia gyvenantis.

- Palanga sparčiai vystosi, kaip manai - kur link? Kokie čia didžiausi praradimai bei atradimai?

- Palanga sparčiai ir itin neprognozuojamai urbanizuojasi, užmirštant, kad namas mieste ir namas tokiam trapiam kurorte - skirtingi namai. Visiškai palaidota miesto-parko vizija.

Dar keleri metai, ir Palangoje, it magnetas traukdavusioje savo jaukiu ir subtiliai kukliu grožiu, visai nebeliks medinės architektūros. Neliks paveldo kaip tokio! Tad nereikia stebėtis, kad šita „akropolinė" aplinka ima traukti ir panašią publiką, kurios skonį geriausiai nusako rusiškas popsas jau minėtame trakte.

Sykiu atsirado keletas įstabių statinių (ypač vertinu palangiškio architekto Donato Rakausko darbus), kurie galėtų tapti svariu atskaitos tašku mąstant apie kurorto (jeigu, kartoju, tai vis dar kurortas) plėtrą.

- Gal galėtum atpasakoti, kad ir kiek stilizuotai, tipišką savo dieną. Tikiu, kad neini tekant saulei prie jūros atlikinėti tai-či pratimų, bet gal nerimstanti dvasia čia reiškiasi kokiom kitom įdomiom formom?

- Septintą ryto vokiečių jagdterjerė (turiu atsiprašyti „kačių profsąjungos" už perbėgimą į priešininkų stovyklą) Mira išveda mane tyrinėti ančių populiacijos augimo tempų vaikystės upės, vardu Rąžė, prieigose.

Su antimis viskas „čiki piki", kaip sakydavo velionis Kernagis: štai ir šį rytą mačiau, kaip penki antinai it plūdurai apsupę saugo patelę su trylika (!) ančiukų. Su Rąže jau blogiau - apmaurojęs stovintis vanduo, surakintas tūkstančio pražydusių lelijų, išlaikančių tuščius butelius ir kitą šlamštą. Po pusryčių tenka sėstis prie klaviatūros - aiman, ne fortepijono. Visada jaučiau, kad laikas pajūryje teka lėčiau, tad darbo ir mąstymo pusiausvyrą kartais visai sėkmingai pavyksta išlaikyti.

- Ar egzistuoja kažkas panašaus į Palangos bohemą ar paprasčiausią laisvesnių žmonių ratą, su kuriuo kartais pabendrauji?

- Tas ratas ilgus metus rinkdavosi „Anapilio" klube, kurio netektis pajūrio bohemai sudavė mirtiną smūgį. Vasarą savo dieną dažniausiai pabaigdavau medinėje vilos terasoje po radauskiška akacija, čia galėdavai sutikti tuos, kurių Palangoje jau nebesutinki. Įtariu, kad dėl „Anapilio" šurmulio kai kurie tik ir atvažiuodavo pajūrin.

O laisvesnių žmonių tikrai esama - visada su malonumu bendrauju su dailininkais K.Balčikoniu, R.Jurgeliu ir G.Skudžinsku, muziku bei baldų restauratoriumi L.Žulkumi. Retsykiais apsilanko draugai iš sostinių - tikrųjų ir laikinųjų. Tarkime, mano seni bičiuliai režisieriai E.Nekrošius ir V.Balsys - jau pusiau palangiškiai.

- Visa tavo asmenybės struktūra tarsi rodytų, kad esi teatro žmogus. Ar negalvoji vėl grįžti į jį su pjesėmis? Ir - kaip vertini šiandieninį lietuvių teatrą?

- Nieko nevyniodamas į vatą pasakysiu, kad teatras nūnai yra labiausiai pasimetusi mūsų meninės tikrovės dalis. Tradiciniai modeliai nebeveikia, o pramoga lietuvių scenoje bei ekrane prigyja sunkiai ir iškreiptomis formomis.

Naujos mados iš Vakarų tarsi stumia jaunuosius mėgdžioti gyvenimą ir atsiverti sociumui, tačiau ta kryptis kol kas irgi negali pasigirti niekuo, išskyrus nuobodį. Atotrūkis tarp trijų keturių gyvųjų režisūros klasikų ir likusiųjų - didžiulis, šitam kontekste vienintelis M.Ivaškevičius deramai gina dramaturgų gildijos garbę. Ir padėk jam Dieve. Manęs šitos lenktynės netraukia.

- Logiška būtų prisiminti ir kitus žanrus, kurie be tavęs neapsieina. Tarkim, eseistika bei poezija, skaitymo performansai? Klesti ar stagnuoja?

- Šiuo metu baigiu naują projektą - skaitymo performansą pagal I.Vyrypajevo pjesę „Deguonis". Jo premjera įvyks festivalyje „PLArTFORMA" Klaipėdos kruizinių laivų terminale. Ten prieš porą metų rodėme ir „Berlynalijas", kurių pagrindu visai neseniai su fotografu R.Treigiu išleidome albumą.

Eseistika persikraustė į „Verslo klasės" atvartą - jau treji metai rašau skiltį „Privati teritorija". Taip turbūt pavadinsiu ir naująją knygą. Poezijos baruose laukia naujas projektas su nuolatiniu partneriu perskusininku A.Gotesmanu ir kompozitoriumi Š.Naku: skirtingose Lietuvos vietose žadame įrašinėti CD, o gal ir DVD. Taip pat rašau libretą M.Urbaičio pirmajai operai. Regis, netrukus to paties iš manęs pareikalaus ir A.Kaušpėdas, užsimojęs „Anties" dainų pagrindu sukurti miuziklą. Ką tik mano eilėraščiai pasirodė antologijoje „Baltijos kvintetas", kurią išleido anglosaksų pasaulyje garsi poezijos leidykla "Wolsak and Wynn" Kanadoje.

- Esi keliautojas (nepasakyti: klajūnas). Kur tavo širdies šalys ir miestai? Ar jie dar tebedaro tokį įspūdį kaip prieš penkiolika-dvidešimt metų?

- Keliautoją dažniausiai gena noras pabėgti nuo stereotipinių nuomonių apie save ir atsidurti ten, kur į jį žvelgiama kaip į paslaptį ar į egzotišką salą žmogiškųjų santykių vandenyne. Mano širdies miestai - Niujorkas, Peterburgas ir (tik nesijuokite) - Varšuva. Iš neseniai aplankytų - Stambulas ir Antverpenas. Su nostalgija prisimenu naktinę Lisaboną ir saulės nudrengtą Londoną. Visada su malonumu sugrįžtu į Berlyną. Vis svetimesnis jaučiuosi Vilniuje.