ŠAMANAI SAPNE GALI ATLIKTI IR CHIRURGINĘ OPERACIJĄ
Haliucinogenai ir apeigos, gydymas sapnuose, gyvenimas su dviem moterimis, šamano našta ir prognozė apie pasaulinį karą. Pirmą kartą Lietuvoje viešėję šamanai iš Rusijos Elvilis Čelbiir-Kam (Olardas Diksonas) ir Šončalaj Chovenmej (Viktorija Šalgynova) pasakojo ir apie sunkiai įtikimus dalykus.
Šamanizmo tyrinėtojas, rašytojas, keliautojas ir Tuvos Respublikos šamanų organizacijos "Dungur" (liet. būgnas) narys karelas Elvilis ant minkštasuolio įsitaisė lotoso poza.
Tatuiruotas, ilgaplaukis, vešliais ūsais, pagal seną karelų tradiciją susisegęs vešlią ilgą barzdelę. Greta jo prigludo mažutė juodaplaukė tatuiruota žmona – gerklinio dainavimo specialistė šamanė Šončalaj Chovenmej.
– Ką jus čia uždegėte? – paklausiau Elvilio, kuris prieš pokalbį uždegė ant padėkliuko padėtą ir po akimirkos rūkti pradėjusią medžio šakelę.
– Tai kalnų kedras iš Tuvos. Nė viena šamanų apeiga ir geras pokalbis nevyksta be uždegtos kedro šakelės. Kedras valo aplinką, turi ir fiziologinį poveikį – puikus antiseptikas, priklauso alkoloidų grupei.
– Išvalo kirminus iš pūvančio kaulo, žudo parazitus, mikrobus. Susirgai – pakvėpuok kedro. Vienas seniausių vaistinių augalų, apie kurį kalbama istoriniuose šaltiniuose, – įsiterpė už vyrą daug mažiau kalbėjusi Šončalaj.
– Jūs kilusi iš senos šamanų giminės... – pasisuku į Šončalaj, tačiau pirmasis suskubo atsakyti jos vyras.
– Ji chakasų senosios šamanų giminės Ach Chascha (Baltasis kaulas) ir tuviečių šamanų giminės Baikara (Didysis juodasis) palikuonė. Ach Chascha, arba Baltasis kaulas, minimas dar XII a. Pasakojama, kad ši giminė atvyko prekiauti iš Kinijos.
Šončalaj senelė Arbuš – garsi šamanė. Netrukus vyks dokumentinio filmo "Stebuklingoji žolė kanapė" premjera, kuriame daug pasakojama apie senelę Arbuš ir kaip senovėje vykdavo apeigos, naudojant kanapes.
Šončalaj Chovenmej senelis iš senosios Baikara giminės, pirmasis Tuvos fantastas, 1944 m. vyko pasirašyti sutarties į Maskvą dėl Tuvos Respublikos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Chovenmej reiškia "minkštas".
– Pusę gyvenimo prisistatydavau Chakasijoje pagal močiutės, mamos liniją, dabar – pagal senelio, tėvo. Patogu ar ne? – šyptelėjo šamanė.
– Jūs – vyras ir žmona?
– Įdomi mūsų istorija, – tarė Elvilis. – Buvau vedęs kitą moterį. Tyrinėjau koriakus, čiukčius, Tolimųjų Rytų tautas, jų papročius, tradicijas. Ten galima turėti dvi žmonas. Sutikau Šončalaj ir daugiau nei pusmetį Maskvoje gyvenome trise. Vėliau pirmoji žmona nusprendė eiti savo keliu.
– Ji šaunuolė. Stipri moteris. Sulaukusi 40 metų pradėjo lankyti karatė ir sulaukusi 45-erių tapo Maskvos karatė čempione, teatro direktore, – tęsė Šončalaj pasakojimą apie pirmąją vyro žmoną. – Bet tai buvo labai seniai. O mūsų vestuvės vyko pagal chakasų papročius. Reikėjo mane pavogti, išpirkti už du litrinius butelius degtinės. Mane išvežė į tolimą, atokų kaimą pas močiutes. Elviliui močiutės rovė plaukus ir pynė juos į mano kasas, maitino dvasias. Vyro plaukai – kaip šarvai, apsauga moteriai. Plaukus buvau susipynusi į mažas plonas kaseles ir dvi storas kasas, kur įpynė Elvilio plaukų. Pirmą naktį miegojau neišsipindama kasų. Kitą dieną tolimame Kazylo kaime vyko šaraz apeiga – reikėjo išpirkti mane iš tėvų.
– Elvili, bet jūs negimėte šamanu?
– Sunkus klausimas. Pirmasis mano įšventinimas į šamanus vyko dar vakarinėje Baltarusijoje, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, atkampiame Savičių kaime, Černobylio atominės elektrinės katastrofos veikimo zonoje. Senelė atliko senas apeigas su varlėmis. Man, atrodo, buvo šešeri. Darže, tarp augalų, pamačiau milžinišką rupūžę, kuri norėjo mane praryti. Toks matymas – labai senas. Nuo senų laikų raganiai, šamanai Vakarų Baltarusijoje ir kitose vietose turėjo būti praryjami rupūžių ir išlįsti pro kitą galą. Senelė pirtyje atliko apeigas kviesdama septynias dvasias už septynių šulinių. Pamenu tamsą. Vėliau vyko daugiau apeigų.
Simbolinės apeigos nėra svarbiausia. Šamanai patiria ypatingą būseną – nenustatomą ligą, ekstatišką mirtį. Man staiga pakilo temperatūra – iki 41 laipsnio. Niekas nenustatė diagnozės. Patyriau daugybę matymų, mačiau dvasias. Tai tęsėsi dvi savaites. Po to atgimiau. Tokią ligą šamanai patiria ne vieną kartą per gyvenimą. Ja gali susirgti staiga.
Deja, karelai jau neišsaugojo šamanizmo sakrališkumo. Tai, ką metame į laužą, deginame, šokame, mušame būgną – tik išorinė apeigų dalis. Todėl vykau į tolimąsias Sibiro vietas, mokiausi pas šamanus. Tuvoje tapau 1993 m. pirmosios Rusijoje įkurtos šamanų asociacijos "Dungur" narys. Įšventinti į šamanus dar kartą ir tapti "Dungur" nariu mane rekomendavo vienas garsiausių dar gyvų šamanų – Didysis Keninas Lopsana Mongušas, kuriam balandžio mėnesį sukako 91 metai. Garsaus antropologo, rašytojo įkurtas Šamanizmo tyrinėjimo centras Keninui Lopsanai Mongušui suteikė Šamanizmo brangenybės titulą. Didysis šamanas – vienas iš nedaugelio dar likusių senųjų galingųjų šamanų. Kaip ir jau mirusi senelė Arbuš. Šamanai, kuriems mažiau nei 70 metų, jau kitos kartos.
– Ar kiekvienas gali būti šamanu?
– Niekas nenori tapti šamanu. Juo tampi arba miršti, taip ir nepasveikdamas po nežinomos ligos, ekstatiškos mirties būsenos. Niekas nenori tabu, o šamanai negali daryti daugelio žemiškų dalykų. Turi eiti vienu, šamanizmo, keliu. Negali dirbti vieno ar kito darbo. Nevartoju alkoholio jau 25 metus. Šamanizmas – didelė našta.
Negali pats savęs vadinti šamanu – taip turi tave vadinti žmonės. Priklausai kažkokiam šamanų klanui, giminei – Tuvos, Buriatijos, Chakasijos ir t.t. Tavęs visada klaus, kas už tavo nugaros? Giminės, klanai turi šimtus, tūkstančius metų. Tu tampi stiprus, dar stipresnis, nes už tavo nugaros kitų tavo giminės, klano šamanų jėga. Tarkim, mane veda Keninas Lopsana Mongušas.
Yra ir šiuolaikinių šamanų, kurie gyvena megapoliuose, dirba, o savaitgaliais muša būgną, konsultuoja, padeda ir šie šiuolaikiniai šamanai suteikia psichologinę pagalbą, o tai taip pat yra gerai.
– O man šamanas yra ir bet koks meno žmogus. Dailininkas, muzikantas, šokėjas, architektas... Tas, kuris kuria meną, kuris gydo žmones. O kurti padeda meno dvasios. O kur dvasios – netoli ir šamanizmas, – įsiterpė Šončalaj.
– Kas vyksta šiuo metu pasaulyje? Kur mes einame?
– Mes einame į skirtingas puses. Rusija – į vieną, Lietuva – į kitą pusę. Turbūt tai priklauso nuo teritorijos, taško, kur einame.
Beje, 1830–1924 m. Olchono saloje gyvenęs garsus šamanas aiškiaregis buriatas Barnashki Baltahanovas pranašavo, kad 2016–2026 m. vyks karas. Buriatijos Nostradamu vadinamo Barnashki pranašystės pildosi. Jis numatė Antrąjį pasaulinį karą, jo pabaigą, įspėjo, kad bus numestos atominės bombos ant Hirosimos ir Nagasakio. Žinoma, tiesiogiai jis neminėjo žodžių "atominė bomba", bet kalbėjo apie ugninį viesulą, kuris pražudys daugybę žmonių.
Anot jo, nuo 2016 iki 2026 m. pasaulį užgrius globalios permainos, užgrius ir ugninis viesulas. Žus begalė žmonių. Ir tik po to įsivyraus taika. O karas prasidės Pietryčių Azijoje. Kas tai – gal Šiaurės Korėja? Galima tuo tikėti ar ne, tačiau politinė situacija pasaulyje rimta ir vieniems ar kitiems gali neišlaikyti nervai.
– Ką daryti žmonėms, kurie bejėgiai prieš baisius galingųjų žaidimus?
– Viskas vyks taip, kaip turi būti. Jei kris stogas – pakelsi rankas? Jis kris, jei turės nukristi. Šamanas nepriima pasaulio kaip kažko stabilaus, nesikeičiančio. Jei pradėsime saugotis, nebūtinai apsisaugosime nuo kokių nors veiksmų ir reakcijų. Vikingai, kai likdavo nakvoti miške, neprisidengdavo. Kodėl? Jiems padėdavo karo ir išminties vyriausiasis dievas Odinas. O jei Odinas padeda, kam saugotis? Šamanizmui būdinga nuostata – įvyks tai, kas turi įvykti. Na, bus karas? Jei jis bus, tada ir veiksime.
– O aš patarčiau žmonėms maksimaliai išsaugoti savo energiją, – sako Šončalaj. – Reikia pasitelkiant kūną ir greitį sukaupti vidinę energiją. Reikia judėti viduje, dvasiškai. Globalizacijos greitis labai didelis, tvyro chaosas ir žmonės, to veikiami, viduje jaučiasi tušti, išsunkti. Jiems trūksta ramsčio, vidinės jėgos. Jie eina ieškoti tos ramybės, terapijos kitur. Bet ne savo namuose. Išnyko šeimos terapija! Žmonėms reikia vidinės energijos, todėl didelė dalis ieško savo šaknų – atsigręžė į gamtą, žemę, vandenį, medžius, ugnį, kurie yra daug stipresni už žmogų. Šios stichijos gali dalytis, vyksta mainai. Kai mes pajusime harmoniją su gamta, pasijusime harmoningi, atrasime ir vidinę energiją.
– Lietuvoje labai daug savižudybių – esame vieni pasaulio juodojo sąrašo lyderių.
– Nežinojome šio fakto. Chakasija kažkada pagal savižudybių skaičių buvo pirmoje vietoje Rusijoje. Tačiau Chakasijos Askizkio rajone buvo daug mažiau savižudybių. Pradėjo tyrinėti, paaiškėjo, kad ten gyveno garsi šamanė močiutė Sargo – viena paskutiniųjų senosios kartos Chakasijos šamanių. Ji saugojo savo teritoriją nuo savižudybių. Kai mes nesulaukiame artimųjų, kitų žmonių palaikymo, kai mums trūksta vidinio ramsčio, dvasingumo, sutrinkame, neretai baigiame gyvenimą savižudybe, – pasakojo Elvilis. – Labai priklauso ir dėl ko žudomasi. Dėl meilės, nelaimių ar minčių ir balsų galvoje, kažko nematomo, kai žmogus neskiria realybės nuo haliucinacijų.
– Reikia stebėti žmones, kaip jie elgiasi, bendrauja, – tęsė Šončalaj. – Blogai, kai tėvai tampo vaikus pas psichologus, šie taiko įvairius metodus, bet dvasios nenurims, todėl vaikui tie metodai nepadės. Reikia aiškinti vaikui, kad nėra blogai, jei esi jautresnis, matai kitus dalykus, nuvesti pas šamaną, nuraminti vaiką, o ne įvairiais drastiškais būdais bandyti jį pakeisti. Mano mokinė nencė pasakojo, kad pas jos tėvą lankėsi dvasios. Jis nuėjo krikštytis, nepadėjo. Tuomet tėvas pradėjo vartoti alkoholį ir 42 metų mirė. Jis nenorėjo priimti to, kas neišvengiama, kad mato ir jaučia daugiau nei kiti.
– Kodėl vyrai žudosi dažniau nei moterys? Jie silpnesni?
– Tai sunki tema. Kažkokia prasme savižudybė – žmogaus pasirinkimo laisvė. Mes negalime uždrausti išeiti į kitą pasaulį, jei tai daro brandus žmogus. Senovėje ir dar XIX a., kad ir Sibire, buvo daug daugiau savižudybių. Įvairių papročių turėjo daugelis tautų. Evenkų kultūroje, sulaukus atitinkamo amžiaus, tėvas paimdavo arkaną – kilpą gaudyti laukiniams gyvūnams, užsinerdavo ant kaklo ir jam išeiti į kitą pasaulį, įtempdami tą kilpą, turėdavo padėti du artimiausi žmonės. Pirmiausia – sūnūs. Toks paprotys gyvavo dar iki XX a. Papročių, kai žmonės pasirinkdavo išeiti į kitą pasaulį, buvo ir kitose tautose. Todėl, kalbėdami apie savižudybę, turime būti atsargūs – koks tai žmogus, kokie papročiai, kokia religija? Krikščionims tai atrodo labai blogai, kitur tai gali būti nesmerktina ir normalu.
– Mes pramiegame turbūt trečdalį savo gyvenimo. Kas šamanams yra sapnai, kuriems jie skiria daug dėmesio? Koks tai pasaulis?
– Šamanizme yra labai daug praktikų, kaip suvokti save sapnuojant. Yra ypatingų praktikų, kai miegantysis žino, kad sapnuoja, ir išlieka sąmoningas. Šamanas sapnuose randa atsakymus, juose netgi gydo. Pavyzdžiui, susirgote – šamanas patars apsilankyti po trijų dienų. Naudodamas įvairias technikas jis pasiekia sąmoningą būseną sapnuose. Jis sapne suvokia, kad sapnuoja, bet gali elgtis sąmoningai, kontroliuoti save.
Ieškodamas sapne to žmogaus, šamanas gali gydyti ir atlikti net chirurginę operaciją. Taip pat prašyti dvasių pagalbos, sužinoti, kokia liga jus užpuolė, kokių reikia vaistų. Po to, pagaminęs vaistų, gali vėl grįžti į sapną ir jus išgydyti.
Sapnų reikšmei šamanai neskiria didelio dėmesio. Svarbu, ar sapne esate sąmoningas, nes kitaip nieko negali kontroliuoti. Globalus šamano tikslas – praktika sapnuose, išlaisvinti, išgryninti sąmoningumą. Kai ateis paskutinioji valanda – o ji ateis greitai visiems, šamanas ją pajaus, supras. Ir jis bus sąmoningas, kai ateis mirtis, ir suvoks savo paskutines valandas.
– Paaiškinkite, ką turite galvoje prasitardamas, kad mums nedaug liko gyventi?
– Gyvenimas labai trumpas. Kas yra kelios dešimtys metų visatos mastu? Lašelis, dulkė, atokvėpis, – šyptelėjo Šončalaj.
– Niekis, spjūvis, – linktelėjo galva Elvilis. – Visi mes stovėsime ant mirties slenksčio. Nebūdami sąmoningi, nesuvoksime savęs, arba būdami sąmoningi, tęsime ciklą, pereisime į kitą būseną. Šamanai išsaugo tą būseną ir sapno viduje. Būseną, kai pereiname į mirtį, šamanai lygina su sąmoningu sapnavimu. Jie lieka samsaroje, nekeliauja nirvanos link kaip budistai. Lieka sapne, norėdami padėti ir gydyti gyvus žmones.
Sapnuose gydžiau ir žmones, ir gyvulius. Ir savo katiną. Paaiškėjo, kad jam reikėjo raudonosios musmirės. Mano katinas sirgo vėžiu, bet pamažu jam į maistą įdėdavau šiek tiek raudonosios musmirės. Jis pragyveno dar šešerius metus.
Sapnuose galima gydyti daug sutrikimų. Ir vienas nuostabiausių dalykų sutikti savo organus – širdį, kepenis, plaučius. Žinoma, netiesiogiai, bet simboliškai. Jie bendrauja su tavimi. Ech, žinotumėte, kaip mūsų organai mus myli! Ekstazė! Su personifikuotais organais šamanas gali bendrauti – jie patars, ko trūksta, kokių vaistų reikia. Atminkime, mes nesame kūnas. Mes atskiri, todėl tariamės su savo kūnu.
– Sapnai gali būti pavojingi?
– Priklauso nuo žmogaus. Jei esi blogas žmogus, maniakas, žudikas, įvaldęs sąmoningo sapnavimo technikas, gali pridaryti blogio. Viskas priklauso nuo mūsų: šaukšteliu galime nužudyti ir galime maišyti arbatą puodelyje. Jei žmogus laimę suvokia kaip blogį kitam, jis peržengia ribą. Jam vis lengviau daryti blogį, bet jis kenkia ir sau. Tačiau žmogus su normalia psichika nekels grėsmės ir sąmoningas sapnavimas jam nekenks. Pavojingiau nesuvokti savo sapnų, nes sapnuose mes panašūs į šizofrenikus. Juose nebūna pradžios, pabaigos, darome tai, ko gyvenime nedarytume, po to stebimės: kaip tai įmanoma? Sąmoningo sapnavimo metu mes tai valdome ir sapnuose nesielgiame šizofreniškai, nes darome tai, ką numatėme.
– Sapnuose mes ir esame savimi?
– Tiksliai, – nusijuokė Šončalaj. – Mes kalbamės ir bendraujame su savimi, nes esame savyje. Ten ryškiau, tarsi iliuzija, bet sapnas nėra iliuzija.
– Šamanai tiki sielos egzistavimu, grįžimu į kitą kūną?
– Įprastai po mirties šamanai lieka medžiuose, vėjyje, akmenyse, kalne. Priklausomai, iš kokių dvasių jie kilę, – aiškino Šončalaj. – Senuose raštuose aiškinama, kad šamanas kurį laiką gyvens kažkur kitur, bet po to vėl grįš į savo giminę.
– Kodėl kai kurie žmones bijo dvasių?
– Kuboje tyrinėjau babalao šamanų lukumi jorubos genties papročius. Jų teigimu, dvasių nėra. Areša – dvasia – yra pasąmonė. Lukumi joruba teigia, kad jei nėra žmogaus, nėra ir dvasios, o mes bijome ne dvasių, bet patys savęs. Viskas priklauso nuo mūsų būsenos, ji gali būti meilė ir dievybė mumyse. Jei kažko išsigąstame savyje, sakome, kad tai ne mes, tai dvasios. Bet kur mūsų nėra, ten nėra ir dvasių.
Mes negalime būti tik geri, mes – skirtingi, įvairūs. Mumyse yra ir blogis, ir gėris, todėl šamanai atlieka valymo apeigas. Buriatų šamanai teigia, kad žmogus yra iš kaulo ir kraujo, todėl sako dvasioms: nepykite ant mūsų, nes mes susiję su kūno impulsais.
– Daugeliui šamanai asocijuojasi su narkotikais ir haliucinogenais, kuriuos vartodami jie pasiekia transą.
– Neteisybė! Haliucinogenai susiję su šamanizmu, bet jie tik dalelė šamanizmo. Be vedlio giesmės, kuri žmogų nuvestų į kitą pasaulį, nieko nepavyks! Haliucinogenai – tik pagalbiniai dalykai, – pirmoji į šį klausimą atsakė Šončalaj.
– Yra tautų, kurių šamanai naudoja haliucinogenus, yra, kur jie nenaudojami. Kai kur Azijoje ar ugrofinų tautos, norėdamos pasiekti ypatingą būseną, naudoja raudonąsias musmires, tolimose Šiaurės tautelėse yra net raudonųjų musmirių kultas. Ir kai suvalgai jų, patenki į raudonosios musmirės erdves.
Šipido-kanibo indėnai naudoja ajahuaską – haliucinogeninį gėrimą, gaminamą iš svaigiojo kvaitulio lianos ir kitų psichoaktyvių savybių turinčių augalų. Ajahuaską nuo seno vartoja Andų pašlaitėse gyvenantys Amazonijos indėnai. Labai svarbu tai, kad ajahuaskos negalima naudoti ne ritualiniais tikslais! Nes tik patirsite psichodelinę kelionę, jus kamuos vaizdiniai – toks yra narkomanų tikslas. Jiems nesvarbu, kokiu būdu pasiekti tokią būseną – naudojant raudonąsias musmires, kanapes, ajahuaską. Jie keičia vertybes. Šamanui svarbiausia šviesa, o ne psichodeliniai vaizdai. Ir haliucinogenai – tik priemonės pasiekti šviesą. Pakeliui matomi vaizdai – tamsos dalis. Todėl būtinai reikia lydinčio šamano vedlio, kuris atlieka šios kelionės giesmę. Šipibo šamanai vadinami mraja – tas, kuris eina į šviesą. Chaosas, tamsa tave puola, vedlys šamanas tave saugo ir veda taku.
Pirmąją praktiką būsimieji šipibo šamanai pradeda sulaukę vos dvylikos metų. Iki to laiko, net pusantro mėnesio, jie naudoja tik tabaką arba žuvį, susuktą į tabaką. Berniukus vimdo, jų organizmas prasivalo ir tuomet pirmą kartą naudoja ajahuaską, ilgai praleidžia džiunglėse. Ir taip – kas antrą dieną. Tai gyvenimo dieta, ir tik sulaukus 60 metų, maždaug po 50 metų praktikos, jis tampa mrajo – šamanu, kuris gali vesti žmones į kitą pasaulį.
Deja, šamanų-vedlių Europoje, Rusijoje liko labai nedaug – suskaičiuosi ant rankų pirštų. O narkomanų daugėja. Prarandame kultūrą ir tradicijas – tai civilizacijos bėdos. Žmonės visko nori iškart, dabar ir greitai. Šamanai vedliai mokosi apie 50 metų, o dabartinė vartojimo kultūra – greitasis maistas, greitas seksas, greiti pusryčiai.
– Kas jums yra kūnas ir siela?
– Stebuklingas klausimas, – nušvito Šončalaj. – Pasakysiu, bet ar jus patikėsite? Siela, kai savo viduje jautiesi tašku. Kartą patekau į mūsų orbitą. Iš ten žiūrėjau į žemę, nemačiau savo rankų, kojų, kūno. Aplink mane nieko nebuvo. Buvau taškas. Suvokiau tą akimirką. Tai buvo atsiskyrimas nuo kūno. Siela – tai taškas, o kūnas yra tik kūnas. Kaulai, mėsa kraujas, vanduo.
– Mes laikinai sudarėme sąjungą su kūnu. Ir galime būti skirtinguose kūnuose, sapnuose – ir moterimi, ir vyru. Keičiamės. Dabar – tokios formos, po to – kitokios. Sapnuojame bent septynis kartus per naktį ir keičiame būseną, – tęsė šamanas. – Siela – tik terminas, kadaise jo nebuvo. Ji išorinio pasaulio atspindys. Panašiai kaip kompiuteris – perkrauname, pakeičiame programas, pravalome. Kompiuteris lieka kompiuteriu. Taip ir mes keičiamės savo viduje, turime blogį, gėrį, o šamanas tave išvalo. Jis tarsi padeda atnaujinti ir išvalyti tavo kompiuterį.
– Ant jūsų kūno daug tatuiruočių – jos neatsitiktinės?
– 1956 m. senelė Ambuš piešė ornamentų eskizus, kuriuos siuvinėdavo ant suknelių. Kiekvienos chakasės suknelė ar kailiniai buvo su ornamentais, kurie simbolizuodavo priklausomybę vienai ar kitai giminei ir buvo apsauga. Šončalaj ant savo nugaros, rankų išsitatuiravo senelės Ambuš pieštus ornamentus, – šamanas pasisuko į žmoną.
– Kai žmonės dar neturėjo drabužių, tatuiruotės buvo kaip apsauga, – parodžiusi tatuiruotę tęsė Šončalaj. – Mano vienas petys tatuiruotės prašėsi dvejus metus.
– Tatuiruotės pradėtos daryti labai seniai, – pasakojo šamanas – kai kurios net prieš pustrečio tūkstančio metų. Inkai, majai, Sibiro tautos, Altajaus kraštas... Viskas užmiršta, bet dabar grįžta. Man dvasines tatuiruotes atlieka mano mokytojas Tailande, budistų šventykloje. Tatuiruojant giedamos mantros, tatuiruotės atliekamos ilga plienine adata. Tai užtrunka kelias valandas. Jaučiant stiprų skausmą, girdint mantras patenki į ypatingą būseną. Meistras, darydamas tatuiruotę, perduoda dalį savęs, savo energijos. Jei jis blogas žmogus, dalį savęs perduos per tatuiruotę, jei tyras, švarus – pasidalys gera energija.
– Kas jums yra šviesa?
– Viso ko pradžia. Šviesa – mūsų kokybė, mūsų sąmonės dalis. Ir ji priklauso nuo mūsų, nuo įdiegtų programų.
Didysis žmogus – Egipto faraonas Echnatonas pirmasis žmonėms pasiūlė globalinę laisvę – pajusti Dievą. Pasak jo, Dievas nėra saulė, Ra, kaip buvo teigiama tais laikais. Dievas – tai saulės šviesa. Ir kai žvelgi į apšviestą ranką, žiūri į Dievą, jauti jį ir esi Dievo viduje! Kad ir kur būtum, Dievas su tavimi. Tai buvo globalinis proveržis, nes žmogui pirmą kartą istorijoje buvo duotas Dievas.
Mes gyvename šviesos pasaulyje – dienos šviesa, šviestuvai, žvakės. Bet yra ir vidinė šviesa mumyse. Kaip mes galime matyti šviesą, kai užmerkiame akis, kai miegame? Tai šviesa mumyse, viso ko pradžia, traukos dėsnis. Kas gali eiti į tamsą? Tik nežinantis, kažko nesuvokiantis, nesąmoningas, pasiklydęs vertybėse ir sutrikęs žmogus. Tik toks žmogus gali linkėti blogio sau, kitam, pasauliui. Visi einame į šviesą, ir nesutikau tikro šamano, kuris manytų kitaip. Visos religijos veda į šviesą. Nesvarbu, tu krikščionis ar budistas, – vis dar sėdėdamas lotoso poza kalbėjo šamanas Elvilis Čelbiir-Kam.
– Gudrus klausimas, – šyptelėjo Šončalaj Chovenmej. – Norint kalbėti apie šviesą, reikia ją matyti. Kol šviesos nepamatysi, visos kalbos apie ją tebus tuščias garsas.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
5 komentarai -
0 komentarai -
DMN inf.5 komentarai
trintukas10@gmail.com