Dvi Viduržemio jūros salos – itališkoji Sardinija ir prancūziškoji Korsika skiriasi nuo Italijos ir Prancūzijos. Gal todėl kelionė į šias salas, skurdesnes nei žemynas, neabejotinai įdomi. Bet ir nepigi.

Ne prancūzai – korsikiečiai

"Mes – ne prancūzai, o korsikiečiai!" – išdidžiai tikina temperamentingi Korsikos gyventojai, o jų žodžius tarsi patvirtina uždažyti prancūziški informacinių ženklų pavadinimai. Ant automobilių numerių raidę F (pranc. France – Prancūzija) išdidūs korsikiečiai užklijuoja lipduku su juoda juostele galva apsirišusiu mauru. Tai – Korsikos vėliava.

"Jie kalba apie nepriklausomybę, vadina save korsikiečiais, bet ne prancūzais, – po kelionės Viduržemio jūros salomis su grupe architektų ir verslininkų pastebėjo Žemaitkiemio, dar kitaip vadinamo Babtynu, dvaro šeimininkas Mindaugas Šventoraitis. – Tačiau būti nepriklausomi korsikiečiai nenori. Kitaip Korsikos nepriklausomybę žadanti radikali partija nesurinktų vos po kelis procentus balsų. Ir tai kartojasi kasmet."

"Korsikiečiai šiek tiek tamsesnio gymio, bet atskirti jų nuo prancūzų beveik neįmanoma", – pastebėjo M.Šventoraitis.

Moterys nesegi juodų ilgų (kaip kartais dar pasitaiko Sicilijoje) sijonų, o rengiasi europietiškai, vairuoja automobilius. Vis dėlto dauguma Korsikos kavinių klientų – vyrai.

Napoleonas be kepurės

Vilkintis tunika, su raštu rankoje ir be įprastos karvedžio kepurės. Korsikiečiai didžiuojasi, kad Napoleonas Bonapartas gimė jų saloje, tačiau garsųjį imperatorių net ir jo gimtojo Ajačio miestelio paminkluose įamžino kaip diplomatą, bet ne karį.

"Tik vienoje vietoje matėme jį su kepure", – stebėjosi M.Šventoraitis.

Garsioji korsikietiška vendeta, tikino lietuvius gidas, šiais laikais jau beveik neegzistuoja, nors kadaise, paklusdamos negailestingoms kraujo keršto taisyklėms, vienos korsikiečių šeimos žudydavo kitas.

Šimtmečiais istoriją skaičiuojantis piečiausias Korsikos miestas Bonifačis stūkso ant 60 m aukščio uolos ir ilgą laiką buvo niekam neprieinamas tarsi tvirtovė. Seni namai, siauros gatvelės, kuriose neprasilenks du žmonės, atvykėlį nukelia į tolimą praeitį.

Vienoje iš Bonifačio miestelio gatvių lietuviai pamatė aukštielninką, letenomis į viršų gulintį šunelį.

"Jis šildėsi saulėje, – nusijuokė Mindaugas, prisiminęs spontaniškai kilusią improvizaciją: mėgdžiodamas atsipalaidavusį šunelį juokaudamas tokia poza atsigulė architektas Algimantas Kančas. – O aš ant žemės padėjau kepurę ir per kelias minutes, draugiškai juokiantis praeiviams, surinkome pinigų bokalui alaus – apie 6 eurus."

Sardinija išsiskiria vynuogynais

Įprasta Pietų šalims siesta mėgaujasi ir Korsikos, ir Sardinijos gyventojai. Nepaisant pasibaigusio turistinio sezono ir fakto, kad gatvėse beveik nėra atvykėlių, o apie 21–22 val. žmonių – nė gyvos dvasios.

"Nuo 14 iki 18, kai kur – iki 20 val. pavalgyti gali tikėtis gauti tik sausainių, vaisių, kavos ir kitų gėrimų, – M.Šventoraitis juokiasi, prisiminęs vidurdienio dietą. – Išalkusį šiaurietį kartais tai gali išvesti iš kantrybės."

Korsikos ir Sardinijos salose lietuvis dvarininkas pamėgo kavą – papprastai italai geria espresso mažais puodeliais, kurią vakarais neretai užgeria vynuogių degtine – grapa.

Kalvotoje Korsikoje, priešingai negu didesnėje ir mažiau kalnuotoje Sardinijoje, – daug mažiau vynuogynų ir, žinoma, mažesnis vynų pasirinkimas.

Kaip ir Italijoje, salose mažai Lietuvoje įprastų sunkiųjų motociklų – čioperių, tačiau daugybė lengvų ir patogių enduro – turistinių motociklų ir motorolerių.

Gimtadienis: išsigelbėjimas ir dovana

Dar Antikos poeto Homero aprašytų ir, anot legendų, iš žvaigždžių nusileidusių milžinų Sardinijoje lietuviai nesutiko, tačiau aplankė prieš 1500–400 m. pr. Kr. datuojamas keistas nupjauto kūgio formos konstrukcijas, kurių paskirtis nežinoma iki šiol.

Abejose salose neįprastai daug pastatų ar jų griuvėsių, kurių amžius siekia kelis tūkstančius metų prieš Kristaus gimimą.

"Bet didesnį įspūdį nei archajiški griuvėsiai paliko fantastiško grožio bažnytėlės, – neslėpė M.Šventoraitis. – Jos įstabios viskuo, kiekviena detale – grindimis, formomis, spalvomis."

Sardinijos saloje savo 50 metų jubiliejų pažymėjo žinomas architektas Gediminas Jurevičius. Gurmaniška vakarienė vyko specialiai lietuviams atidarytame restorane.

Buriavimui ir jūrai didelę aistrą jaučiančiam architektui kolegos ir draugai padovanojo tiesioginę ir simbolinę prasmę turintį gelbėjimo ratą.

"Neįsivaizduojate, kaip jūs pataikėte... – gimtadienio vakarėlio svečiams prisipažino architektas. – Šiandien rytą aš maudžiausi jūroje. Didelės bangos pradėjo nešti gilyn į atvirus vandenis. Man pavyko išsigelbėti tik paskutinę akimirką."

Į salas – lėktuvu, automobiliu, keltu

Į Korsiką ir Sardiniją pigiausia skristi "Ryanair" kompanijos lėktuvais: nuo Kauno iki Milano pirmyn ir atgal bilietas kainuos apie 300 litų.

Nuo Milano geriausiai išsinuomoti automobilį. Iki kelto, plaukiančio iki Sardinijos, – apie 2 val. kelio. Po to – apie 4 val. keltu.

Korsika ir Sardinija skiria apie 12 km. Keltas plaukia apie valandą.

Ir Korsikoje, ir Sardinijoje 1 l benzino – 5 Lt, dyzelino – 4 Lt.

Viešbučių kainos šiuo metu svyruoja nuo 103,5 iki 345 Lt.

Picų kainos – nuo 20,7 iki 51,75 Lt.

Makaronų, lazanijų kaina – apie 10, jūrų gėrybių kaina nuo 51,75 iki 86,25, kepsnių nuo 8,55 iki 86,25 Lt.

Vyno kaina nuo 3,45 Lt. Gana gero vyno butelis nuo 6,90 iki 17,25 Lt.

Alaus, vandens kaina nuo 3,45 iki 10,35 Lt.

Lankytinų objektų kainos – nuo 2 iki 12, populiariausia kaina – 17,25 Lt.

Vidutinis atlyginimas salose apie 4140–5175 Lt.