Lietuviai pamažu atranda Lenkijos pajūrio perlą

Dabar madinga poilsiui rinktis tolimuosius ar tiesiog šiltuosius kraštus. Tačiau lietuviai ima atrasti ir mielą kaimyninės šalies kampelį, vasarą pulsuojantį atostogų dvasia – šiaurinėje Lenkijos dalyje nusidriekusią Baltijos jūros įlanką. Vienas šalia kito išsidėstę trys nedideli, tačiau turtingos istorijos miestai – Gdanskas, Sopotas ir Gdynė šiandien vilioja ir turistus, ir poilsiautojus iš visos Europos ar net pasaulio. Iš Lietuvos – šešios septynios valandos automobiliu, ir tu jau Lenkijos pajūry.

Poilsiautojai už viską moka

Monte Cassino alėja – pagrindine Sopoto arterija gali nukeliauti tiesiai į ilgiausią Europoje, net 511 metrų, molą. Greitai nenukeliausi – nori nenori eisi palengva, nes neprasibrausi pro minią turistų. Niekas neskuba, nes būtent čia, šioje alėjoje, labiausiai jaučiasi senovinė, prieškario Vokietijos kurorto dvasia. Čia Sopoto širdis – su savo mažomis kavinukėmis, gatvės muzikantais, pramogomis ir istorija. Lenkų kurortas, kaip ir dauguma šios valstybės miestų, patyrė Antrojo pasaulinio karo išbandymus – Vokietija pirmiausia užpuolė Lenkiją. 1939-ųjų rudenį, žygiuodamas su savo kariuomene į Varšuvą, čia buvo savaitei apsistojęs Adolfas Hitleris.

Sopotas nestebina ypač išskirtine savo architektūra, tačiau čia labai jauku, vakarietiška. Tiesa, panašiai kaip Palangoje, gražuolės gotikos stiliaus bažnyčios šventoriaus sienos įrėmintos parduodamais kičiniais paveikslais. Keli dailininkai piešia šaržus ir poilsiautojų portretus – įsitikino, kad šis vasaros verslas atneš daugiau pelno nei paveikslai.

Monte Cassino alėja – puiki vieta prasimanyti pinigų ir patiems poilsiautojams. Du skrybėlėti vyrukai ir šeši jų baltavilniai šunys su prieš juos padėtomis aukų dėžutėmis. Užrašas: „Mes jau seniai ėdėme„. Poilsiautojai moka už jų grožį ir galimybę greta nusifotografuoti. Netoliese įsitaiso kelios merginos, taip pat ant grindinio pasistato kartono kortelę: „Mes ką nors padainuosime, jei paaukosite maistui„. Dar toliau – grupė vaikinų, šokančių neaukšto lygio breiką, bet vis tiek pritraukiančių tinginiaujančių poilsiautojų dėmesį. Jie renka pinigus į skrybėlę. Kaip ir štai ten vyrukas, barškinantis kažką gitara, ar balto marmuro „statula“, nusišypsanti barkštelėjus pinigui į jos aukų dėžutę.

Ir poilsiautojai aukoja. Neaukotų, jeigu elgetos vaikščiotų aplink viena prie kitos susispaudusias bulvaro kavines ir tiesiog ištiesę rankas trukdytų pietus ar pasiplepėjimus prie kavos. Kurortas kažkaip išsprendė elgetaujančiųjų problemą.

Smagu ir lyjant

Sopote gali sau leisti išgerti kavinėje kavos ar pavalgyti – tai nebus brangiau nei Lietuvos kurortuose. Tik bėda, kad nedažna lenkų padavėja kalba angliškai ar vokiškai, o rusiškai nekalba nė viena – nemoka ar nenori.

Visas Monte Cassino bulvaras ir jo kavinės – prirūkytos, tad prakiurus dangui net nesinori slėptis jų viduje. Tada įvertini naują draudimą Lietuvos kavinėse nerūkyti. Prie gretimo staliuko sėdi močiutė su kelerių metų anūku ir pučia vaikui į veidą dūmus. Šis pasirauko, bet kemša picą, kurios, kaip ir visame pasaulyje, Sopote turbūt populiariausias maistas. Žinoma, neskaitant įvairiausių dydžių karštų sumuštinių ar keptų bulvyčių su pomidorų padažu, kurios yra pagrindinis Molo kavinukių siūlomas patiekalas.

Bulvaras mus atvedė į garsųjį molą, į kurį įžengęs negali neaikčioti. Pusapvalė kavinių, suvenyrų promenada, iš dviejų pusių tankiai apsodinta medžiais, teikia atgaivą karštomis dienomis, o lyjant - tiesiog gera pastogė. Tiesa, lietaus čia gali sulaukti, kaip ir Lietuvoje, bet kada. Čia ne Ispanija, ir niekas negarantuoja gero oro. Tačiau smagu ir lyjant. Kiek blogiau, jei tuo metu tarp molo rožynų įrengtoje estradoje turi prasidėti koncertas – Lenkijos žvaigždės neaplenkia Sopoto. O į vasaros pabaigoje „Miško operos“ estradoje po atviru dangumi vykstantį tarptautinį dainų festivalį susirenka ir pasaulio garsenybės.

Molas kvepia cinamonu, nes čia pat kepamos bandelės, kurios vilioja tikrai labiau nei ganėtinai prastas kavinukių maistas. Jose negausi geros žuvies – jos eik į brangų restoraną. Čia daugiausiai vadinamasis greitas maistas – kas antras poilsiautojas praeina kimšdamas sūriu užkeptą batoną ar traškindamas bulvytes iš popierinio indelio.

Uždarbiauja ir vaikai

Jei nori užlipti į molo švyturį ir pasigrožėti Sopotu beveik iš paukščio skrydžio – mokėk keturis zlotus. Už pasivaikščiojimą ilgu ir plačiu tiltu į jūrą klok 3,80 zloto. Brangu? Bet čia verda gyvenimas. Nejučia prisimeni Palangos tiltą, kuris, lyginant su Sopoto, yra tiesiog siaurukas, siūlantis kur kas mažiau pramogų.

Tiltas – kelių lygių, su nemažu restoranu viduryje, su suoleliais ir tilto kraštus apsėdusiais (ir apgulusiais) poilsiautojais. Daugiausia jaunimas, kuris naktį šėlsta, o dieną ateina čia išsimiegoti. Taip sutaupoma nakvynei, kuri šiame kurorte yra pakankamai brangi, jei gera, arba nepasiekiama, jei pigi. Neužsisakęs viešbučio ar net privataus kambarėlio prieš kelis mėnesius, vėliau jo tikrai negausi. Nebent Gdanske ar Gdynėje, kuriuose vasarą gali tikėtis tik likusių laisvų vietų brangesniuose viešbučiuose, kurių kainos – europinės. Tačiau visus tris miestus jungiantis traukinukas ištirpdo atstumus – dvidešimt minučių, ir tu jau Sopote.

Visas tiltas aplipęs grojimu uždarbiaujančiais vaikais ir pramogomis: poilsiautojai kviečiami plaukti laivu į apžvalginę ekskursiją, ekstremalių pojūčių patirti greitu ir kone vilkiuku besisukančiu motorlaiviu ir kt. Tilto restorane brangu – pavyzdžiui, pieno kokteilis su vaisiais kainuoja 25 zlotus, kava – 12, maždaug tiek - ir alus. Brangu, bet nedažnai patiri tokį malonumą ošiant jūrai.

Nuo tilto atsiskleidžia paplūdimio vaizdas – besilepinančiųjų saule daug, o besimaudančiųjų – mažai. Vanduo šaltas, o ant kranto nėra taip karšta, kad po maudynių greitai sušiltum. Nori pasiteškenti – eik į Sopoto vandens parką.

Už paplūdimio atsiveria miestelio vaizdas. Sopotas – nedidelis kurortas, tačiau virš pastatų kyšo statybinių kranų strėlės – kurortas, matyt, plėsis, išgražės. Kol kas statybvietes juosiančių tvorų čia gausu. Jos kiek gadina Sopoto vaizdą, bet nejučia pamąstai: gal kitais metais, kai vėl atvažiuosime, čia bus dar gražiau.