TEATRO LEGENDA K. KAZLAUSKAITĖ: NORIU, KAD SCENOJE KVEPĖTŲ PUDRA (INTERVIU)

„Manote, kad aristokratai negėrė? Nesidraskė dėl žemės? Nesigviešė svetimo turto? Neapkalbinėjo vienas kito? Viskas yra taip pat, aplinkybės žmones gal ir keičia, tačiau jų aistros ir silpnybės lieka tokios pat“, – įsitikinusi Lietuvos teatro ir televizijos legenda Kristina Kazlauskaitė.

Žiemos viduryje pristačiusi savo režisuotą komediją „Principas“ ji su nerimu laukė žiūrovų įvertinimų. Karantinas spektaklio kelionei pakišo koją, štai kodėl šį savaitgalį Anykščiuose prasidedantis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ vis dar kviečia žiūrovus į spektaklio premjerą. Komedija, kurioje vaidmenis sukūrė Andrius Kaniava, Redita Dominaitytė ir Gediminas Storpirštis, Anykščių kultūros centre bus parodyta rugpjūčio 22 dieną, šeštadienį.

– Režisūra, rodos, ne jūsų arkliukas... Kaip nutiko, kad pradėjote ne vaidinti, o režisuoti?

– Gal ir tikrai, kišu nosį ten, kur man nederėtų. Bijau, drebu, bet kišu. Tai nėra pirmasis mano mėginimas režisuoti spektaklį pagal humoristines rusų klasiko Antono Čechovo noveles. Aš nesiimu sunkiosios Čechovo artilerijos, jos neįkanda net genialūs režisieriai. Vienu metu buvau pradėjusi repetuoti spektaklį pagal humoristines noveles „Meška“ ir „Piršlybos“, tačiau tuomet spektakliui, matyt, nebuvo atėjęs laikas. O ir dabar, maniau, sukursim linksmą komediją, kolegos turės darbo, pavažinėsime po Lietuvą, bet viskas pasirodė kur kas sudėtingiau. Prieš kiekvieną spektaklį vis dar dreba kojos.

S. Barsos nuotr.

Tai – ne pirmasis mano režisūros bandymas, Jaunimo teatre režisavau „Senamiesčio pasaką“. Mūsų spektaklis buvo rodomas dvejus metus, o paskui viskas griuvo, ir aš pati iš teatro išėjau. Nesu aš režisierė. Labai bijojau, ką pasakys aktoriai: kas čia dabar? Buvo aktorė, išėjo į pensiją, pasidarė režisierė! Bet kodėl nepamėginus, juk tiek metų mintį nešiojausi.

Labiausiai už viską norėjau sukurti spektaklį žmonėms, pasiilgusiems paprasto, vaidybinio teatro. Tai Vilniuje mes visokių eksperimentų prisižiūrime, o Lietuvoje žmonės paprastesni. Jiems patinka komedija, paryškinti charakteriai, o man patinka, kad scenoje kvepia pudra.

Mėgstu Antono Čechovo kūrybą, daugybę kartų esu jo kūrinius perskaičiusi. Labai tikiuosi, kad spektaklio situacijose žmonės lengvai atpažins save, savo ydas, tuščias ambicijas ir kvailų principų susikirtimą su tikrove.

Ar jums atrodo, kad gyvenimas pasikeitė? Keičiasi sistemos, technologijos, bet žmogus myli, nekenčia, juokiasi ir verkia lygiai taip pat. Manote, aristokratai anksčiau negėrė, nesidraskė dėl žemės, nepavydėjo vienas kitam? Aplinkybės keičia žmogų, bet esmė lieka ta pati, o teatras į gyvenimo situacijas mums leidžia pažvelgti aštriau, ironiškiau.

– Pasiilgstate senojo teatro?

– Jei atvirai, seniai teatre buvau. Aktorius šiandien dažnai tampa režisieriaus sumanymo įgyvendintoju, o juk kiekvienas aktorius turi kur kas daugiau spalvų. Aš pasiilgau vaidybos teatre, neabejoju, kad žmonės to irgi pasiilgę. Todėl mes kartu su Andriumi Kaniava, R. Dominaityte ir G. Storpirščiu drauge ir duodamės. Gal žmonės pralinksmės, atpažins save. Mūsų spektaklis – lyg veidrodis, lyg TV pagalba, – sluoksnis kitas, o problemos – tos pačios. Na, jau ne, nepaminsiu savo principų, neatiduosiu to dešimties centimetrų žemės. Ir skolos nesumokėsiu dėl to paties principo.

– Principai mums dažnai kiša koją, tiesa?

– Yra šventas principas ir yra bukas. Viskas aplink griūna, o tu vis tiek – principai.

– Ar pati kada esate atsidūrusi tokioje situacijoje?

– Kai tik pajuntu, kad prasidės principai, stengiuosi nešti muilą, man tokie dalykai smirda. Geriau jau pasakyti savo nuomonę ir pasitraukti.

– Galbūt kada nors jums teko kovoti dėl gero vaidmens?

– Ką paskirdavo, tą vaidindavau. Kartais jausdavau, kad už nugaros kažkas vyksta – šonkauliai vartosi, oda svyla. Seniai teatre nebedirbu, o ir prisiminti nenoriu.

– Ar kada buvo kilusi minti – gal ne tą profesiją pasirinkote?

– Nuo darželio staipiausi, mokykloje irgi. Geriau mokytis reikėjo, kad tapčiau gydytoja ar mokytoja. Esu tas, kas esu, viskas vyksta, kaip turi vykti. Iš teatro išėjau laiku, supratusi, kad savęs neapgausiu. Kolegos man sakė: grįši, keliais paršliauši, tu scenai esi sutverta, o aš kad nors kartelį būčiau pasigailėjusi. Nebegalėjau daugiau, nebenorėjau. O vaidinti, kai nesinori... Kitas gal dėl to vaidmens pasirengęs numirti! Tai, kam jis man, tas vaidmuo? Kodėl turėčiau kito vietą užimti? Viskas paprasta – nemulkink savęs, neapgaudinėk. Kiek kartų kvietė vaidinti, bet aš žinau – tai baigėsi, kažkas manyje nutrūko, nenoriu priešpremjerinių stresų. Kino kamera man irgi svetimas daiktas atrodo, veikia kažkaip, nemoku su ja bendrauti, man reikia gyvų akių, reikia partnerio.

Mano atsakomybės jausmas pernelyg stiprus. Štai, prieš interviu, spaudimas pakilo.

– Turbūt, dvidešimties dėl to nesukote sau galvos?

– Visą gyvenimą tokia buvau, mane nuo mažų dienų auklėjo – pareiga, atsakomybė, turi viską atlikti tik labai gerai arba išvis nieko nedaryk. Niekada nebuvo, ai, gal – kaip nors. Atsakomybė, kaip religija, kaip meilė. Yra arba nėra, neįpūsi. Išauklėti atsakingą žmogų galima, tačiau tiesiog treptelėti koja, prašom jausti atsakomybę – niekaip.

H. Balandžio nuotr.

– Kai kas pamanytų, ak, toji linksmuolė Kristina tikrai perdeda...

– Na, taip, tiek metų laksčiau su fakelu užpakalyje. Kas stovėjo šalia – žino, o žiūrovams ir nereikia žinoti, jiems užtenka to, kas vyksta scenoje. Tik tas, kuris nedrąsus, žino, kiek kainuoja baimė.

– Vis užsimenate apie savo šių dienų būseną – pensininkė. Ką reiškia ja būti?

– Na, pensiją gaudamas Lietuvoje toli nenuvažiuosi. Todėl kartais vedu renginius, dalyvauju susitikimuose. Negriebiu visko, kas pasitaiko, tai anksčiau visi mes bėgdavome, kur kviesdavo – reikėjo vaikus maitinti. Ką veikiu, klausiate... Gyvenu, džiaugiuosi, kad nereikia skubėti, kad neprivalau bėgti iš taško A į tašką B, o iš ten – į C. Sumaištis mane iškerta, aš jos nenoriu, nemoku vienu metu keleto darbų dirbti.

– Dėl to iš miesto ir pabėgote?

– Nuvažiuoju į miestą, sutvarkau reikalus, apsisuku ir stačia galva – atgal. Nenoriu skubėti, nenoriu drebėti, aiškintis, atsiprašinėti, atsisakinėti, noriu sėdėti namie, skaityti knygas, žiūrėti filmus, tvarkytis kieme. Jaučiuosi pavargusi nuo tuštybių mugės.

– Jos buvo daug jūsų gyvenime?

– Visko buvo, buvo rimtų dalykų, buvo tuščių. Kol vežei, tol vežėsi, o paskui nebesinori. Aš kaifuoju savo namuose, visada randu, ką veikti. Su daržais seniai baigta, daržovių kaimynai atneša, noriu ramiai skaityti, siurbti išmintį.

– Ką skaitote?

– Antono Čechovo apsakymus – skersai išilgai. Norisi nerti giliau, kiek tik įmanoma. Esama autorių, kurie rašė kur kas daugiau nei žodį. Čechovas – vienas iš jų.

K. Kazlauskaitės režisuojamo spektaklio pagal A. Čechovo noveles „Principas“ premjeros spektakliai nuo rugpjūčio 22 dienos – Anykščiuose, rugsėjo 16 – VDU didžiojoje salėje Kaune, 20 dieną – Klaipėdos koncertų salėje, 27 dieną – Vilniaus universiteto teatro salėje, 29 dieną – Telšių Žemaitės dramos teatre, 30 dieną – Rokiškio kultūros centre, spalio 13 dieną – Jonavos kultūros centre, 22 dieną – Šiaulių kultūros centre, lapkričio 24 dieną – Raudondvario kultūros centre.