Viena geriausių Lietuvos tinklininkių Viltė Makauskaitė gyvenime sukasi taip pat vikriai, kaip ir aikštelėje. 22-ejų kaunietė, padėjusi gimtojo miesto komandai "Heksa-ASU" iškovoti šalies čempionato aukso medalius, švęsti neturi kada – didžiąją jos laiko užima studijos iškart net dviejuose universitetuose.

Kauno "Heksa-ASU" praėjusį savaitgalį po dramatiškos kovos Lietuvos čempionato finale palaužė Jonavos ekipą. V.Makauskaitei, išrinktai geriausia čempionių žaidėja, pergalė legendinėje sporto halėje tapo ir šeimos švente.

Tinklininkės sesuo Eglė žaidžia toje pat "Heksa-ASU" ekipoje, kurią treniruoja jų mama Vida, o tėtis Vidas yra šio klubo vadovas. Be to, V.Makauskienė treniruoja ir jaunąsias Kauno tinklininkes, V.Makauskas – Lietuvos vyrų ir moterų rinktinių vadovas. Unikali tinklininkų dinastija!

Paklausta, kaip nutiko, kad visa šeima gyvena viena sporto šaka, V.Makauskaitė prisiminė: "Viskas prasidėjo nuo mamos. Ji buvo tinklininkė. Tėtis žaidė krepšinį ir man siūlė pamėginti, tačiau man iškart patiko tinklinis. Ėmiau lankyti treniruotes, vėliau prisidėjo ir sesė. Tada ir tėčiui nebeliko kitos išeities –  pamažu įsitraukė ir jis. Užtat dabar, kai išvažiuojame į varžybas,  tai iškart visi drauge."

Viena tokių išvykų į Estiją neseniai baigėsi netikėtu pasiekimu: kaunietės, toli gražu ne turnyro favoritės, tapo ir Baltijos lygos pirmenybių prizininkėmis.

– Vilte, ar nenustebino toks sėkmingas jūsų klubo sezonas? – paklausėme V.Makauskaitės.

– Nustebino. Juolab kad pirmoji jo dalis buvo sunki. Susibūrė nauja komanda, susilipdėme – kas iš Jonavos, kas iš vietinių, kelios merginos važinėjo iš Vilniaus, buvo ir legionierių. Ukrainietė Oksana Rusnačenko žaidė visą laiką, o Julija Molodcova Lietuvos čempionate atstovavo Alytui, mums padėdavo tik Baltijos lygoje. Užtruko, kol suradome bendrą kalbą, susižaidėme.

– Lietuvos čempionate pergales skynėte vieną po kitos. Kodėl finalas buvo ypač atkaklus?

– Mes ir nesitikėjome lengvo pasivaikščiojimo. Juk viską lemia tik dvejos rungtynės, tad visko gali nutikti. Žinojome, kad jonavietės titulo lengvai neatiduos.

– Tau asmeniškai šis sezonas taip pat nebuvo rožėmis klotas.

– Neblizgėjau nei Baltijos čempionate, nei Lietuvos pirmenybėse. Šiemet man asmeniniai rodikliai buvo antraeiliai, pirmiausia – komandos tikslai, kolektyvo suvienijimas. Tam įtakos turėjo ir trauma. Dėl kelio raiščių sužeidimo porai mėnesių buvau iškritusi iš rikiuotės.

– Vis dėlto sulaukei ne vieno individualaus įvertinimo. Kokie tavo, kaip žaidėjos, pranašumai ir trūkumai?

– Sunku apie save kalbėti. Viena vertus, esu kolektyvo žaidėja. Ne veltui šiemet taip sėkmingai surentėme savo komandinį namuką. Esu kovinga, ypač atkakliai kaunuosi lemiamais momentais, labai nemėgstu pralaimėti svarbiausių taškų. Esu gana techniška – tai trenerės Jolitos Virbickienės nuopelnas. O tobulėti turiu visur. Be to, nesu labai aukšta: 184 cm ūgis tinkliniui nėra daug.

– Lietuvos čempionate nuolat patenki tarp geriausiųjų. Ar ne laikas kelti sparnus į užsienį?

– Jau buvau išvykusi į Belgijos klubą peržiūrai. Sekėsi gerai, mane pagyrė už gerą žaidimo techniką. Praėjusio sezono pradžioje taip pat buvo reali galimybė išvažiuoti svetur. Kolegė Indrė Sorokaitė padėjo surasti klubą Prancūzijos aukščiausioje lygoje. Vis dėlto planų teko atsisakyti. Nespėjau suderinti savo mokslų. Esu stipriai prie jų pririšta. Reikia pabaigti studijas, tada bus galima galvoti apie legionierės karjerą.

– Su kuo labiau sieji ateitį: su sportu ar mokslu?

– Labai noriu pažaisti užsienyje, išmėginti jėgas aukštu lygiu. Tačiau studijuoju dviejose aukštosiose mokyklose – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir Aleksandro Stulginskio universitete (ASU). VDU siekiu rinkodaros bakalauro diplomo, o ASU – logistikos.

– Kaip suspėji derinti intensyvias treniruotes ir paskaitas?

– Treniruotės vyksta vakarais, studijos – rytais ir dieną. Žinoma, vis tiek tenka rinktis tik svarbiausias paskaitas. Dėstytojai kartais atsižvelgia į tai, kad esu sportininkė. O ir pati stengiuosi nepiktnaudžiauti jų gerumu. Tikiuosi, kad dar metus atlaikysiu pašėlusį ritmą.

– Rungtyniauji ir Lietuvos moterų rinktinėje. Ar seniai patekai į nacionalinę komandą?

– Suaugusiųjų rinktinei atstovauju nuo pat jos subūrimo. Moterų ekipa buvo atgaivinta, atrodo, prieš trejus metus, po maždaug dešimtmečio pertraukos. Man labai patinka žaisti rinktinėje, puikiai sutariame su trenere Daiva Simokaitiene. Su daugeliu tinklininkių kartu žaidėme jaunių ir jaunimo komandose.

– Gegužės mėnesį Alytuje moterų rinktinė kovos Europos čempionato atrankos turnyre. Ar realu peršokti kvalifikacinį barjerą?

– Lengva nebus, bet viskas įmanoma. Kausimės su Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos bei Norvegijos rinktinėmis. Bosnes ir juodkalnietes prieš kelerius metus įveikėme. Su norvegėmis žaidėme draugiškas rungtynes, tai gera, greitą tinklinį propaguojanti komanda, tačiau tikrai galime jai pasipriešinti.

– Rinktinėje bus daugiau vietinių žaidėjų ar legionierių?

– Iš legionierių turėtų būti Erika Kliokmanaitė, rungtyniaujanti Belgijoje, Neringa Grikštaitė – iš Prancūzijos, Valdonė Petrauskaitė – iš Rumunijos, Monika Šalkutė – iš JAV. Gaila, kad rinktinei nebeatstovauja Švedijoje šeimą sukūrusi ir šios šalies pilietybę priėmusi Agnė Zakarauskaitė-Landin.

– Pastaraisiais metais Lietuvoje kur kas populiaresnis ne salės, o paplūdimio tinklinis. Ievos Dumbauskaitės ir Monikos Povilaitytės duetas – vienas stipriausių Europoje ir turi galimybių netgi patekti į olimpines žaidynes. Ar tavęs nevilioja ši tinklinio šaka?

– Dalyvauju ir paplūdimio tinklinio varžybose. Ypač atšilus orams labai traukia į lauką. Su savo porininke Ieva Kazuraityte esame Lietuvos paplūdimio tinklinio vicečempionės. Praėjusį rudenį Vilniuje sėkmingai pasirodėme tarptautiniame Kontinentinės taurės turnyre.

– Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi vien iš tinklinio?

– Nelygu, kaip gyvensi ir kokiam klubui atstovausi. Tačiau bet kuriuo atveju vien sportuodama šeimos neišlaikysi. Tai ne krepšinis. Tinklininkėms būtina ir papildoma veikla ar profesija.