TREČIAS ČEPINSKIŲ SMUIKAS

Prieš kelias dienas dvejų metų Herbertas Čepinskis paėmė į rankas mažą vaikišką smuikelį ir pagrojo savo dainelę „Čiuku čiuku“.

Beveik tuo pat metu jo mama, 32 metų smuikininkė Indrė Čepinskienė, stalčiuje rado dėžutę su meilės laiškais. „Tai laiškai, kuriuos man rašė Vilhelmas ir kuriuos jam rašiau aš, kai dar tik draugavome. Jis mokėsi JAV, gal todėl laiškuose tiek ilgesio“, – svarstė Indrė. Šiandien ji gali užtikrinti: meilė trunka gerokai ilgiau nei trejus metus. „Taip, ilgiau. Mokslas įrodė“, – šyptelėjo 31 m. Vilhelmas Čepinskis.

Smičius geriau už plaktuką

Kaune su šeima gyvenantis smuikininkas ir orkestro „Camerata Klaipėda“ vadovas V.Čepinskis per šešerius vedybinio gyvenimo metus patyrė, kad muziko, orkestro vadovo darbas ir buitis yra sunkiai suderinami dalykai. Bet tai nėra neįveikiama.

Jis nemoka daugelio tradicinių vyriškų buities darbų, jo ranka smuiko smičių laiko kur kas labiau užtikrintai nei plaktuką, bet, Vilhelmo manymu, tai – ne problema. „Kiekvienas turi dirbti savo darbą, – kalbėjo V.Čepinskis. – Jau nebe tie laikai, kai vyras privalėjo sugebėti sutaisyti ir sugedusį čiaupą, ir radijo imtuvą. Reikia daryti tai, ką sugebi. O ką sugebi – tą turi daryti.“

V.Čepinskis įsitikinęs, kad baisiau už buitį yra rutina. „Ji nužudo bet kokius jausmus, – tarė smuikininkas. – Tu įeini į jos ritmą ir nuzombėji. Daug ko imi paprasčiausiai nepastebėti.“

„Niujorko metro stebėdavau žmones, – pasakojo Vilhelmas. – Jų žvilgsniai numirę, veidai – mediniai. Supratau: juos užgraužė rutina. Ji vienodai pavojinga ir mene, ir šeimos gyvenime.“

Rutinai nėra laiko

Ar Vilhelmas ir Indrė turi savo ginklą, kuriuo kovoja su rutina? „Mums nereikia su ja kovoti, nes rutinos mūsų šeimyniniame gyvenime nebuvo nuo pat pradžių, – paaiškino V.Čepinskis. – Iki Herberto gimimo Indrės namuose nebūdavo pusmetį. Su „Kremerata Baltica“ – orkestru, kuriame groja, ji nuolat išvykdavo į ilgas gastroles. Mano koncertinė veikla irgi buvo intensyvi, kaip ir dabar.“

Kartais I. Ir V.Čepinskiai susitikdavo Ispanijoje, Austrijoje, Vokietijoje – vyras ir žmona skirdavo vienas kitam pasimatymus svetimuose miestuose.

Gimus sūnui I.Čepinskienė tapo prišvartuota prie namų. O V.Čepinskis tempo nelėtino: repeticijos – Vilniuje, koncertai – visame pasaulyje.

Dabar, paūgėjus Herbertui, I.Čepinskienė vis dažniau ištrūksta iš savo buto Kauno centre. Sūnų patikėjusi vyrui ir seneliams, smuikininkė išvyksta į ne itin ilgas gastroles.

„Kai Indrė parvažiuoja, buitis ir vaiko priežiūra užgula jos pečius. Aš namie praleidžiu tik 60 procentų viso savo laiko, – apytikriai suskaičiavo V.Čepinskis. – Kiek gi mes būname kartu? Rutinai įsisukti nėra kada.“

Šeimoje – trečias muzikas

„Bumt! Ir nugriuvo dėdė. Ten buvo zuikis!“ – džiūgaudamas papasakojo mažasis Herbertas apie spektaklį, kurį ką tik žiūrėjo su mama. I. Ir V. Čepinskių vienturtis kalbėti pradėjo anksti, bet dar anksčiau jis ėmė demonstruoti savo muzikinius sugebėjimus.

„Prisimenu, ateina Vilhelmas ir sako: „Siaubas“. Pasirodo, Herbertas kartu dainavo lopšinę. O dar nevaikščiojo, gulėjo lovelėje“, – pasakojo I.Čepinskienė.

„Tėčio smuiko stygomis pirštais jis grojo sulaukęs pusantrų metų“, – kalbėjo Indrė apie sūnų. „Išlaikydamas visas pauzes, idealiai jausdamas ritmą“, – patikslino Vilhelmas.

Bet sūnaus jie nevadina vunderkindu. Tik stebi. „Dabar, kai Herbertas ėmė groti mažu smuikeliu, turiu galimybę supažindinti jį su tikru instrumentu, – sakė V.Čepinskis. – Bet aš nežinau, ar mano sūnus bus smuikininkas. Tai nėra svarbiausia. Jei jis rodys – o Herbertas rodo – polinkį muzikai, jei matysiu, kad tas polinkis perauga į meilę ir didelį norą, aš jam bandysiu padėti. Nebūtinai tapti profesionalu. Tiesiog manau, jei žmogus bent kiek susipažįsta su muzika, ji jam labai padeda gyvenime. Jo erudicijai, asmenybės vystimuisi.“

Jausmus atskleidė išsiskyrimas

I. ir V. Čepinskių meilė išaugo iš draugystės. Kai jiems buvo po 15-16 metų, laiką leisdavo trise: Indrė, Vilhelmas ir Arūnas.

„Arūnas – mano vaikystės draugas. Ir dabar susiskambiname, jis visada perduoda Indrei linkėjimų“, – sakė Vilhelmas.

„Indrė buvo labai linksma ir guvi mergaitė. Labai žavi, – prisiminė V.Čepinskis. – Mano draugiškumas pradėjo augti į kažką daugiau. Kai 1994-aisiais turėjau vykti mokytis į JAV, kai supratau, kad Indrės nematysiu ne savaitę, ne mėnesį... Tada labai aiškiai supratau, ką ji man reiškia.“

„Vilhelmo laukiau šešerius metus, kol jis su pertraukomis mokėsi Amerikoje, – pasakojo Indrė. – Kai dabar paskaičiau, kokius jis man rašė laiškus... Ranka, senoviškai. Nuostabūs laiškai. Jis apskritai buvo toks klasikinis kavalierius. Į pasimatymus ateidavo su gėlėmis, su staigmenomis. Vesdavosi mane į teatrus ir koncertus.“

Gandai tik linksmino

Vilhelmui sugrįžus į Lietuvą, netrukus jis ir Indrė praėjo gyventi kartu. „Kažkaip natūraliai viskas išėjo. Kitaip savo gyvenimo net neįsivaizdavome, – kalbėjo I.Čepinskienė. – Ir vestuvės įvyko be jokių ypatingų apsisprendimų ir pasiryžimų. Galėjome dar šimtą metų gyventi nesusituokę, bet ir tėvams, ir mums patiems pasidarė neaišku – jei yra bendri namai, bendra buitis, ko čia tempti?“

Iki vestuvių Indrę juokino gandai, kad Vilhelmo mergina yra jam akompanuojanti Guoda Gedvilaitė. „Stovime su Vilhelmu. Prieina žurnalistai ir kreipiasi į mane: labas, Guoda, kaip sekasi?“ – prunkštelėjo I.Čepinskienė.

„Jei skirtingų lyčių žmonės kartu groja, tai visiems kažkodėl atrodo, kad jie privalo būti pora. O iš tikrųjų Vilhelmas ir Guoda groja 15 metų, jiems puikiai sekasi, o Guoda dabar gyvena Vokietijoje, ištekėjusi, augina sūnų“, – paaiškino Indrė.

Tai, kas neafišuojama

„Nežinau, ar egzistuoja sėkmingo poros gyvenimo formulė, – tarė V.Čepinskis. – Sunku pasakyti. Būna, gyvena žmonės kartu daug metų, ir, regis, laimingai, o paskui išsiskiria ir tampa dar laimingesni. Sutinka kitus žmones...“

„Bet jau patyriau vieną dalyką: kai žmogus ilgai yra šalia tavęs, tu jį pradedi priimti kaip dalį savęs“, – kalbėjo smuikininkas.

Ar tai, kad Vilhelmas ir Indrė šalia daugiau nei 15 metų, reiškia, jog jie jaučiasi vienas kito dalimi? „Nekalbėsiu apie jausmus, – nusišypsojo V.Čepinskis. – Kai žmonės viešai prisipažįsta mylį, kai afišuoja savo laimę ir santykius, man visada pakvimpa vaidyba.“

Vilhelmo atradimai apie Indrę

Ji pakankamai žemiška ir reali. Gal tai genai? Nes jos tėvas – fizikas, mama – buhalterė. Dažnai būna, kad aš susižaviu kažkokia idėja, o Indrė mane nuleidžia ant žemės. Ir paaiškėja, kad ji buvo teisi.

Ji labai rūpestinga ir tvarkinga. Mes nesamdome jokios namų tvarkytojos – Indrė viską mėgsta tvarkyti pati. Jei nerandu kokio savo daikto, Indrė žino, kur jis.

Ji labai gera mama.

Pasitikiu jos skoniu: kai reikia kur nors išeiti, ji man pataria, ką prie ko derinti.

Ji sukrauna man lagaminą.

Rūpinasi, kad mes su Herbertu maitintumėmės sveikai.

Ji labai savarankiška. Niekada nevaidina, kaip kai kurios moterys, smilgelės, kuri, pūstelėjus vėjeliui, tuoj nulinks.

Net nesitikėjau, kad ji tokia stipri.

Indrės atradimai apie Vilhelmą

Jis atsakingas.

Vilhelmas – puikus tėvas. Net nebūčiau pagalvojusi. Atrodė, kur jau ten, juk meno žmogus, su dideliu talentu... O kai susirgo sūnus, Vilhelmas taip jį slaugė, taip rūpinosi, kad apstulbau. Viską jis mokėjo, visus vaiko priežiūrai reikalingus darbus.

Jis prieraišus. Vilhelmas prisirišęs prie mūsų – savo šeimos, namų.

Labai jautrus.

Pilnas vidinės stiprybės, tikėjimo.

Jis paprastas, nuoširdus.

Jis – mano geriausias draugas.

Jis – tas mielas šiltas berniukas, kuris mano akyse išaugo didele asmenybe, neprarasdamas visų gerųjų savo savybių.