Lūšnynai ir išmaldos prašantys juodaodžiai – Ugandos stereotipas. Nepaisant jo, du mėnesius šioje šalyje praleidęs kaunietis Aurelijus Majauskas įsitikinęs, kad po 10–15 metų ji Lietuvą pralenks keliolika kartų. Žinoma, jei vystysis taip sparčiai kaip dabar.

Teko apsimesti pastoriumi

"Pavėlavai penkias minutes! Kitą kartą atsiųsti transportą?" – rytiniame "NISSAN Motorcare Uganda Ltd." susirinkime griežtai paklausė ugandietis 27 metų A.Majausko, kuris, laimėjęs tarptautinį konkursą, ten dirbo kelis mėnesius.

Atsainus juodaodžių požiūris į darbą – europiečių sukurtas stereotipas. "Nissan" atstovybės vadovai dirbo Japonijoje, Europoje. Uganda, kaip ir kitos Afrikos šalys, turi didelį potencialą, plačią rinką, todėl čia koją kelia daugelio šalių kompanijos.

Lietuvis į darbą Ugandoje daugiau nevėlavo, nors pirmosiomis dienomis nelengva buvo priprasti prie šios šalies eismo sąlygų. Gatvės čia siauros, duobėtos, daugybė "boda boda" – motociklų, perėjų nėra, vietoj dviejų eismo juostų – net penkios, kiekviena gatvė – ištisa garso signalų simfonija. Beje, tik kovo mėnesį Ugandos sostinėje Kampaloje pradėjo važinėti viešasis transportas – autobusai.

"Ir dar reikia žiūrėti, kad iš už staigaus posūkio neįvažiuotum į dviejų metrų aukščio termityną, kurių čia galybė net viduryje miesto, – Aurelijus prisimena linksmą situaciją, kai jį sustabdė policija. – Neva nesustojau prie nematomo brūkšnio, nors nežinia kada buvo paskutinį kartą ženklintos gatvės. Žinoma, norėjo kyšio, o aš neturėjau pinigų. Pamelavau, kad esu pastorius. Policininkai palinkėjo gero kelio ir iškart paleido."

Saugiau nei pas mus

Mitas, kad maliarija kerta tik baltuosius. Vietiniai gyventojai jai neturi imuniteto, jie taip pat miršta.

"Skiepų nėra, o jei nesigydai, padariniai baisūs ir baltiesiems, ir vietiniams, – pasakojo Aurelijus, bet labiau nei šis pavojus jį šokiravo lūšnynai. – Išsigandau, kai pirmosiomis dienomis apsigyvenau kompanijos išnuomotame lūšnyne."

Ten vietiniai gyvena iš lentų arba plūkto molio suręstose "banda" – trobelėse šiaudiniais stogais be langų, bet su įrengtais vandens rezervuarais.

"Žmonės linksmi, draugiški, o po žiaurios Idi Amino diktatūros išsiilgę taikos ir ramybės, – pasakojo A.Majauskas. – Ugandoje keliolika kartų saugiau nei Lietuvoje, netgi naktį lūšnynuose. Nusikalstamumo lygis – beveik nulinis. Tiesa, už homoseksualizmą gresia mirties bausmė – sušaudymas."

Turguje, žvelgdami it katino akimis, prekeiviai kruopščiai perskaičiuodavo grąžą. Kartą prie Aurelijaus priėjo vaikinas ir perspėjo, kad jis pamiršo užsisegti kuprinę, iš kurios kyšojo piniginė.

Už 100 g serbentų – 15 litų

"Atvažiavau į Ugandą pasisemti šios šalies gyvenimo patirties, susipažinti su jų kultūra, todėl stengiausi patirti autentiškus įspūdžius", – A.Majauskas maistą pirko ne prekybos centruose, bet iš vietinių, net lūšnynų, pardavėjų.

Tiesa, iš pradžių A.Majauską šokiravo, kai mėsos pardavėja peilį galąsdavo į geležinkelio bėgius.

Lūšnyne daug pigiau kainavo ne tik mėsa: daugeliui mūsų neįprastai skanaus bananų kekė – 1–2 litai, ananasas – litas, mangas – pusė lito.

Ugandiečiai vertina tai, ko neturi: obuolius, braškes ir raudonuosius serbentus, kurių 100 g kainuoja... 15 litų!

"Afrikiečiai viską neša ant galvos: ir rankines, ir 50 kg sveriančias bananų kekes, – išimčių, pasak Aurelijaus, nedarė nei vyrai, nei moterys, nei mažos mergaitės. – Kartą mačiau vos dūzgiantį motorolerį su vietiniu, kuris ant galvos vežėsi bene pusantro šimto kilogramų sveriančią kiaulę."

Įbruko nuotrauką ir numerį

"Ar moterys medžioja baltuosius? – nusijuokė A.Majauskas. – Yra ir tokių merginų kategorija. Ypač klubuose, kur gestais viena kitai rodo, kuris vyras laisvas. Vis dėlto vietiniai neigiamai vertina, kai maišosi skirtingų tautų kraujas."

Jau pirmosiomis dienomis lietuvį lūšnyne užkalbino ugandietė. Po niekuo neįpareigojančio pokalbio ji įbruko nuotrauką su savo telefono numeriu.

Aurelijus pabrėždavo, kad nėra vienišas, tačiau sužinojo, kad jo, išsikėlusio iš lūšnyno, ta moteris dar ilgai ieškojo.

Ugandoje reikėdavo įprasti ir prie dėmesio. Lietuvį akimis rydavo ir kiekvieną judesį sekdavo netgi vaikai. Ir tūkstančius kartų angliškai klausdavo: “How do you do, muzungu?“ – "Kaip laikaisi, baltasis?"

Prie dėmesio reikėjo įprasti ir kirpykloje, kai lietuvis šokiravo ugandietį, atėjęs kirptis ne ten, kur kerpasi baltaodžiai.

"Niekada negalvojau, kad su mašinėle galima taip puikiai pasidarbuoti per penkias minutes", – patenkintas Aurelijus sumokėjo 2 000 Ugandos šilingų – 2 litus.

Jaučio kraujas su pienu

Daugiau egzotikos Ugandos šiaurėje, kur gyvena daugiau įvairių genčių. Ten dar galioja vienas iš papročių, kad suaugę vyrai turi išgerti su pienu maišyto jaučio kraujo.

"Kitaip senolis jausis nevisavertis ir jo niekas negerbs", – pasakojo sostinės gyventojai.

Net ir Kampaloje gyva vudu religija. Aurelijus dalyvavo rituale, kai mergina senolei guodėsi, kad ją supykdė vaikinas, o ši po įvairių užkalbėjimų adatomis badė iš anksto padarytą figūrėlę.

"Jaučiausi kaip filme, bet tai buvo realybė, – juokėsi A.Majauskas. – Vietinius gąsdina ir duris praveriantis skersvėjis, nes tai, anot jų, tai ramybės neduoda mirusiųjų vėlės."

Pats gražiausias vaizdas Ugandoje – saulėtekis prie Viktorijos ežero arba Nilo ištakų. Tos pačios upės, kur Idi Amino įsakymu krokodilams buvo suversti keli šimtai tūkstančių žmonių.

"Ir, žinoma, Ugandos vaikai. Jei parduos didelį nuostabaus skonio pomidorą, žinok, jis tikrai vertas 10 centų, – šyptelėjo Aurelijus. – Jie labai nuoširdūs, draugiški, kuklūs. Ir žaidžia ne kaip mūsų išlepę vaikai "straikus" ar "kveikus", bet išsidrožia pagaliuką ir laimingi ritinėja padangą..."

Ugandoje – nebrangu

Butelis vietinio alaus – 2,5 lito.

Pusantro litro butelis vandens – 1,5 lito (Aurelijus, nepaisydamas perspėjimų, gėrė vandenį iš čiaupo).

Ananasas – 1,5–2 litai, 15 bananų kekė – 2 litai, mangas – 50 centų.

Sotūs pietūs – gėrimas, didelis karštas patiekalas su mėsa, plantanais (ne saldieji bananai), iš krakmolo gaminamo "bošo", bananų miltų, riešutų padažo, saldžiųjų bulvių, daržovių – kainuoja 3–4 litus.

Litras benzino – 3,5 lito, dyzelino – 3,2 lito.

Tarpmiestinis autobusas: 40 km – 2 litai, 200 km – 15 litų; maršrutinis taksi-mikroautobusas – 1,5 lito už kelionę per pusę sostinės.

Lėktuvo bilietas iš Europos miesto pirmyn ir atgal į Ugandą – apie 2 000 litų. Geriausiai skristi Kataro arba Egipto avialinijų lėktuvais.