V. JAVTOKIENĖ: MYLIU NE KREPŠININKĄ, BET ŽMOGŲ

Kadaise juokavusi apie vienuolystę, Kauno "Žalgirio" krepšininko Roberto Javtoko žmona Vilma iš draugių būrio ištekėjo pirma. Dabar ji šypsosi prisimindama praeitį ir prisipažįsta, kad bijo atbaidyti laimę, nes jos gyvenimas pranoko lūkesčius.

Kadaise juokavusi apie vienuolystę, Kauno "Žalgirio" krepšininko Roberto Javtoko žmona Vilma iš draugių būrio ištekėjo pirma. Dabar ji šypsosi prisimindama praeitį ir prisipažįsta, kad bijo atbaidyti laimę, nes jos gyvenimas pranoko lūkesčius.

– Regis, vengiate duoti interviu. Pastaraisiais metais žiniasklaidoje nebuvo nė vieno pokalbio su jumis. Kodėl? – paklausėme V.Javtokienės.

– Yra daug įdomesnių, vertesnių žmonių, kurie gyvenime pasiekė kažko prasmingo ir didingo. Aš nesiskiriu nuo tūkstančių mamų. Darau tai, ką ir jos. Reikia rašyti apie puikius, talentingus žmones, kurie atliko naudingus, gerus darbus. Ir skleisti tai. Todėl esu linkusi likti ramybėje.

– Būti mama nėra prasmingas darbas?

– Labai prasmingas. Bet jis nesiskiria nuo daugybės mamų darbo. Nuvežiau penkerių metų sūnų Simą į darželį, septynerių metų Greta – anglų kalbos stovykloje, jai dabar rudens atostogos. Taip, mamos darbas sudėtingas, 24 valandos per parą. Bet ar verta sureikšminti?

– Tuomet kaip jūs reaguojate į nuo scenos savo noru nenulipančius etatinius vakarėlių veikėjus ir veikėjas, galinčias sublizgėti žurnaluose tik iškirptėmis, naujomis krūtimis, batais žudikais, suknelėmis?

– Tuos žurnalus tik praverčiu, neskaitau. Ypač apie tokius visur lendančius, spaudos eksploatuojamus žmones. Gyvenime ir taip užtenka tuštybės, plepalų apie nieką. Geriau sužinoti kažką vertingo, kaip kas nors išgyveno sunkmetį ir nepalūžo, kaip pasiekė savo tikslą. Suprantu, kad Lietuva maža, nelengva rasti naujų veidų, bet tikrai nereikia pasakoti apie naujus batus ar vartojamą kosmetiką. Vengiu to, tai nėra mano gyvenimo tikslas. Nemėgstu išsišokti ir lįsti žmonėms į akis.

– Jūs – kukli moteris? – pasiūliusi susitikti viename lengvai randamame Vilniaus restorane Gedimino pr., Vilma įsitaisė pačiame kamputyje, atokiau nuo žmonių akių.

– Labai tikiuosi.

– Kas jums yra vertybė?

– Pati didžiausia mano vertybė – šeima. Su tuo sudariau savotišką kontraktą, – juokiasi. – Stengiuosi elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Labai svarbu pagarba. Vaikus užauginti gerais, sąžiningais žmonėmis, kurie siektų savo tikslų, atrastų save gyvenimo kelyje ir nuveiktų jame kažką prasmingo.

– Kalbamės pirmą kartą. Ką pasakytumėte apie save man ir kitiems jūsų nepažįstantiems žmonėms. Kokia yra Vilma?

– Sunku vertinti save. Labai tikiuosi, kad esu šiltas, kuklus ir paprastas žmogus. Tai gal ir būtų tiksliausias įvertinimas?

– Kaip reaguojate, kai jus vadina ne Vilma, bet Javtoko žmona?

– Nesureikšminu to. Kita vertus, juk aš ir esu Javtoko žmona. Labai džiaugiuosi dėl savo vyro, kad jam pavyko daug pasiekti mėgstamoje srityje.

– Žinau, kad vyrui skirtumėte begalę komplimentų. Bet jei reikėtų, kokios trys jo savybės, užkariaujant jūsų širdį, prilygo tarsi kamuolio dėjimui į krepšį iš viršaus?

– Kartais namie apie tai mąstau. Savybių labai daug. Pirmiausia jis labai atsakingas, teisingas, tikras šeimos žmogus. Nors galėčiau dar vardyti ir vardyti – dėmesingas, mylintis, geras.

– Turbūt praeitis dabar atrodo kaip nespalvotas filmas? Krepšininkas, šokėja...

– Oi, tai buvo labai seniai, nors atrodo – tarsi prieš keliolika dienų.

– O jau birželio 10 d. minėsite savo vestuvių dešimties metų jubiliejų...

– Taip! O draugaujame jau beveik keturiolika metų. Visada smagu  prisiminti pradžią. Tai įvyko jo darbo vietoje – krepšinio aikštelėje. Jis labai sunkiai, tik iš kitų, gavo mano telefono numerį. Susitikome tik po pusmečio. Mūsų draugystė bent metus vystėsi labai lėtai. Iki tos jo avarijos...

– Tos? Kai 2002 m. gegužės 1 d., važiuodamas motociklu, rėžėsi į automobilį, o atlikti visas reikalingas operacijas prireikė net dešimt mėnesių. Daktarams teko tarsi iš naujo sulipdyti Roberto koją, kelį ir petį, o jis nežaidė krepšinio beveik pusantrų metų?

– Taip. Pradėję draugauti nepuolėme iškart vienas pas kitą. Viskas vyko pamažu, o būtent tas nelaimingas įvykis mus suartino.

– Kokia dabar Vilmai Javtokienei atrodo Vilma Barauskaitė, kai jai dar buvo septyniolika metų?

– O jetau... – šypsosi. – Vaikas, naivuolė. Mane labai saugojo tėvai, visur vežiojo. Tuomet baigiau sportinę karjerą.

– Lankėte gimnastiką.

– Taip. Aš daug ko nemačiau ir nepatyriau, ką dabar išgyvena šiuolaikis jaunimas. Mano vaikystė ir jaunystė praėjo sporto salėse. O šokdama, sportuodama nesitikėjau nieko sutikti. Bet labai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė taip natūraliai, nuoširdžiai.

– Bet netapote nei Dalia Kutkaite, nei Nadia Comaneci.

– Ne. Sportavau, kiek sugebėjau. Pasaulinio lygio aukštumų nepasiekiau. Nei kaip Dalia, nei juo labiau kaip Nadia. Tačiau Lietuvoje sekėsi labai gerai. Tiesa, meninė gimnastika mūsų šalyje nėra itin populiari. Nėra tradicijų, finansavimo, kitokios sąlygos.

– Ar tai, kad Robertas – krepšininkas, jums buvo papildomas stimulas? Na, kaip šiuolaikinėms merginoms – it valerijono lašai katėms?

– Ne, tikrai ne. Tai nėra privalumas! Krepšininko karjera – laikina. Bet kokią akimirką jis gali patirti traumą ir jo karjera subyrės. Ir kas tada? Visų pirma, jis – žmogus. Kaip ir visi kiti. Svarbu, koks jis žmogus. Myli žmogų, o ne jo profesiją. Jei požiūris kitoks, ilgai kartu neišbūsi.

– Tačiau dabar žinote, kad nėra lengva susieti gyvenimą su sportininku. Gali keistis miestai ir valstybės, jie gali nebūti greta net ir svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis.

– Buvau sportininkė, todėl man lengviau. Irgi sportavau du kartus per dieną. Todėl Robertą lengvai suprantu.  Pas mus viskas gerai, džiaugiuosi, kad jis vis dar sportuoja. Labai malonu nuvažiuoti į varžybas, krepšinį labai mėgstu. Tačiau ateis diena, kai visą laiką būsime kartu ne tik per atostogas.

– Laukiate tos dienos?

– Negalvoju apie tai, nes nuoširdžiai džiaugiuosi, kad vyras daro tai, ką moka ir mėgsta. Kiekvienos varžybos – kaip šventė. Ateis ir kitas etapas – tikiuosi, jis bus taip pat geras.

– Nejaučiate apmaudo, kad tiek daug metų skyrėte vaikams, paaukojote galimą karjerą, nes baigėte ISM vadybos ir ekonomikos mokslus?

– Paskutiniame kurse pagimdžiau Gretą ir dirbti neteko. Taip, veiklos norisi. Šią mintį dabar ištariau garsiai, todėl tikiuosi, kad ji išsipildys. Galvoju apie tai vis dažniau, vaikai paaugo,  laikas kažką nuveikti. Ir jei bus galimybė, būtinai taip padarysiu. Mane palaiko ir Robertas.

– O kol kas besikaupiančią veiklos energiją realizuojate tapydama paveikslus?

– Iš kur žinote? Bandžiau. Tiesa, dabar šiek tiek apleidau. Bet visą energiją atiduodu vaikams. Juos reikia visur vedžioti, pavalgydinti, žaisti, ką nors nupirkti, sutvarkyti, nuvesti į sporto užsiėmimą, mokyklą.

– Baigėsi mažieji vargai, prasidės didieji. Ateis ir jų pereinamasis amžius.

– To bijau kaip ir visos mamos. Noriu, kad save realizuotų, turėtų mėgstamos veiklos. Sūnus lanko futbolą. Dukra – baseiną, lauko tenisą, mokosi groti pianinu. Labai noriu, kad jie sportuotų ir ne gatvėse išlietų energiją. Bijau gatvės pagundų. Neduok, Dieve, alkoholis, narkotikai. O sportas smarkiai atitolina nuo tų dalykų.

Svarbu, kad jie darytų, ko geidžia širdis. Jei norės lankyti dailę – prašau. Jei nėra talento, nejaučia potraukio, negalima versti.

Būtų labai baisu, jei kas nors jiems nutiktų.

– Beje, o ką jūs tapote? Psichologas turbūt daug pasakytų apie žmogų pagal jo piešinius, spalvas.

– Dominuoja tik pastelinės spalvos. Kaip ir mano aprangoje. Esu romantikė.

– Sakote, ištarėte garsiai mintį apie veiklą. Tai bus susiję su laikrodžiais, nes jūsų tėtis – laikrodininkas?

– Oho, žinote apie tėtį? Bet ne, neplanuoju veiklos, susijusios su laikrodžiais.

– Kas jums yra laikas?

– Draugas. Džiaugiuosi gyvenimu. Šia diena. Reikia laiką priimti teigiamai, viską patirti savu laiku, nebijoti senatvės, nes nieko nėra amžino.

– Sako, laimingi žmonės laiko neskaičiuoja ir laikrodžių nenešioja...

– (Žvilgtelėja į savo laikrodį ir nusijuokia) Ai, kad maniškis rodo pieno riebumą. Išties per daug neskaičiuoju laiko. Laikrodis man greičiau kaip aksesuaras.

– Laikas eina, o jūsų šeima, priešingai populiariai tendencijai, nepatenka į laikraščių ir žurnalų puslapius dėl skandalų.

– Kam jų reikia? Nenoriu nubaidyti laimės, nes gyvename gražiai ir ramiai. Todėl tai dar viena priežasčių nesiviešinti.

– Esate prietaringa?

– Nelabai, bet kartais, kai kažką pasako ypatingo, širdis suvirpa.

– Jums – 30 metų. Kokius žodžius įrašytumėte savo dienoraštyje, įvertinus 30 metų gyvenimo etapą?

– Esu laimingas žmogus. Ir tai – labai daug. Banalu, bet kol sveiki artimieji, vyras, tėvai, vaikai, ar gali dar kažkas suteikti didesnę laimę?

– Kažkada sakėte, kad gyvenimas pranoko jūsų lūkesčius.

– Taip. Deja, ne kiekviena moteris turi laimingą šeimą, o sulaukusi 30 metų – ir du vaikelius. Yra labai daug liūdnų istorijų. Kai buvau paauglė, apie šeimą nesvajojau. Tėvams sakiau, kad būsiu vienuolė. Nenorėjau draugauti su berniukais, nes daug sportavau, tiesiog užaugau sporto salėje.

– Tačiau su jumis kalbamės ne vienuolyne...

– Matote, kaip būna gyvenime. Žmogus negali visko suplanuoti. Ištekėjau ir vaikelį pagimdžiau pirma iš visų draugių, nors juokaudavau kalbėdama apie vienuolyną ir į pasimatymus nevaikščiodavau.

– Jūs mąstėte apie gyvenimo prasmę? Kam jis skirtas?

– Gyventi. Siekti tikslų, realizuoti save, kurti šeimą, pasistengti kažką gero palikti po savęs, įprasminti. Bet svarbiausia – gyventi.

– Ar jums pažįstamas krebždenantis širdį jausmas, kad kažko taip ir neišnaudojote, o daugiau tokios galimybės nebus?

– Nieko nesigailiu. Ir nenorėčiau atsukti laiko atgal. Viskas yra taip, kaip turi būti. Tik dar trūksta mylimo darbo. Tačiau turiu tiek daug gero, tad nenoriu, kad tai skambėtų kaip apgailestavimas.

– Gyvenimas sukasi ratu, jis kaip vandenynas – ramybę, atoslūgį keičia bangos.

– Taip, žinau. Tam turi būti pasirengęs. Mano vyras sako, kad esu pesimistė. O aš sakau, kad esu realistė, o jis – optimistas. Galvoju ir svajoju atsargiai, kad po to nenusivilčiau. Neleidžiu pernelyg įsisvajoti, kol kažkas neįvyko. Juk buvo sunkių išgyvenimų, kai Robertas patirdavo traumas, ypač po motociklo avarijos.

– Roberto kontraktas su "Žalgiriu", jums, vilnietei, turėjo būti keista. Jis – į Kauną...

– Šiek tiek keista. Bet nieko prieš Kauną neturiu. Tikrai. Ir, beje, "Žalgirio" arena – pati geriausia Europoje, o Kaunas tapo labai artimas. Mielai į Kauną atvykstu prieš varžybas, vaikščiojame su vaikais. O Kauno sirgaliai – nuostabūs. Dedu ranką prie širdies. Kaip jie serga! Kaip kauniečiai nuoširdžiai linki sėkmės! Nors galėtų sėdėti namie prie televizoriaus ir pataupyti pinigų. Kai susirenka pilna arena, visi gieda himną – kažkas neapsakomo! Lankiausi daugelyje arenų, bet to nemačiau nė vienoje.

– Jūsų vyras irgi gieda himną nuoširdžiai ir jo ranka visada prie širdies.

– Jis labai didelis patriotas!

– Todėl neemigravote į užsienį, nors jūsų galimybės leistų nusipirkti namą, pavyzdžiui, šiltoje Ispanijoje?

– Oi, Dieve, mes abu patriotai! Mums čia gera. Čia mūsų draugai, artimieji, namai, gimtasis miestas, šalis. Ir visada nuostabu grįžti iš kelionės namo. O Robertas turbūt neįsivaizduotų gyvenimo be Lietuvos, sodybos.

– Švęsdami savo santuokos dešimtmetį vėl važiuosite į Maldyvus kaip po vestuvių?

– Kol kas nieko neplanuojame, bet šią sukaktį būtinai paminėsime. Būtų nuostabu tą gražią vietą parodyti ir vaikams. Kartais peržiūriu mūsų vestuvių vaizdo įrašą, parodėme jį vaikams. Gera tai prisiminti ir nesitiki, kad jau pralėkė dešimt metų. Nors tai labai mažai, kai pagalvoji, kiek nugyvena kartu kitos poros.

– Ar jums nebaisu, kad kokia šokėja nuvilios Robertą? Dabar tai juk madinga, tokios istorijos – kasdienybė.

– Gyvenime nuo to niekas neapsaugotas. Tačiau kiekvienas turi stengtis išsaugoti tarpusavio santykius. Niekas savaime nevyksta. Santykius turi branginti, saugoti, brandinti. Ir, norint šeimoje būti kartu ilgai, dėl tarpusavio santykių reikia dirbti. Iki šios dienos mums viskas labai gerai. Tikimės, kad taip bus ir ateityje. Bet to turi kartu siekti abu žmonės.
Mes visuomet stengiamės ieškoti kompromisų. Abu esame užsispyrę, bet kartais vienas, o kartais kitas nusileidžiame. Robertas – dėmesingas, gaunu gėlių, sulaukiu staigmenų.

– Jūs galvojate apie tą laiką, kai baigsis jo karjera ir kartu būsite kiekvieną dieną, ne tik per atostogas. Kartais po karjeros sportininkai nemoka gyventi kartu.

– Šiemet atostogavome du mėnesius. Kiekvieną dieną buvome kartu. Ir tai buvo nuostabu.

– Pasukime jūsų laikrodį į priekį 30 metų. Ir pasvajokime.

– Tikiuosi, kad būsime sveiki, gyvi. Man bus 60, Robertui – 63. Svajoju, kad auginsime bent keturis anūkus. Labai noriu, kad šeimoje augtų ne vienas vaikas, jei, žinoma, duos Dievas. Pati turiu brolį.

– Palaukite, o gal šeši anūkai ir trys vaikai?

– Jei būtų trys – būtų labai gerai. Bet čia irgi – kaip duos Dievas. Na, jei svajočiau, tai tebūnie trys vaikai, bent šeši anūkai, mylimi žmonės, artimi draugai su šeimomis. Toks geras šurmulys mūsų sodyboje.

– Jei dabar grįžus namo reikėtų pasiduoti emocijoms ir negalvojus leisti pirštams valdyti teptuką ir kažką tapyti...

– Ką tapyčiau, paaiškėtų tik paėmus teptuką į rankas. Tai būtų neryškios spalvos. Kažkas šilto, romantiško. Turbūt gamtos peizažas. Ežeras, miškas, saulė, šviesa. Kaip prie mūsų sodybos.

– Ir kartu – du suaugę žmonės ir du vaikai – mergaitė ir berniukas?

– Aha. Visa mūsų šeima.