V. LANDSBERGIS: RADIJAS EVOLIUCIONAVO KARTU SU Į LAISVĘ EINANČIA LIETUVA

„Radijas buvo mūsų ginklas, mūsų ryšys su tauta ir žmonėmis, toks, kokio paskui galbūt daugiau ir nebuvo“, – taip apie radijo vaidmenį Atgimimo laikais kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis, apsilankęs muzikinio LRT projekto „90 dainų – 90 legendų“ studijoje.

Šį kartą radijo devyniasdešimtmečiui skirtas projektas „90 dainų – 90 legendų“ pasakojo apie Atgimimo laikotarpį, o prisiminimais ir įžvalgomis apie radijo ir muzikos vaidmenį dalinosi laidos vedėjai Andrius Tapinas ir Viktoras Gerulaitis, Daiva Sviglinskienė, Kazimieras Šaulys bei žinomi studijos svečiai.

„Toji situacija, kurią radau atėjusi dirbti į radiją, buvo įdomi ir keista: kokia buvo cenzūra, kaip buvo daromos laidos, kokia buvo stagnacija. Važiuodami ir darydami reportažus, žurnalistai neturėjo teisės leisti laidų. Turėdavo tik rašyti scenarijus, šifruoti ir juos patvirtinti pas vadovus“, – prisimena ilgametė radijo režisierė D. Sviglinskienė.

Povilas Meškėla tikina, kad muzikinis virsmas prasidėjo ir su grupe „Katedra“. Nauja grupė, kaip ir „Antis“ bei BIX, reiškė naują muziką, o 1986–1987 metais atsirado žodis „rokas“.

„Kodėl „Katedra“? Tai – didinga, tai – Lietuvos širdis, tai – ženklas visam pasauliui, tai – Lietuva. Mes buvome tikrais patriotais“, – kalba P. Meškėla. 1987–1989 atsirado ir legendiniai „Roko maršai“, studijos svečių teigimu, būtent „Roko maršai“ suteikė jauniems atlikėjams galimybes įrašinėti. „Anksčiau žodis rokas iš pricipo buvo uždraustas“, – tikino atlikėjas.

„Rokas jau turėjo galimybę išeiti į gatves, bet išeiti į radijo etery galimybių dar nebuvo“, – teigė D. Sviglinskienė.

„Jaunimo muzikos studija – originalus reiškinys, tiesioginė laida, kur skambėti turėjo teisę bet koks kūrinys, jei tik leido techninės galimybės, ir klausytojai galėjo skambinti bei balsuoti už patikusią dainą. Naujų dainų antplūdis buvo milžiniškas, pradėjo atsirasti lietuviški šlageriai, kokybiški kūriniai“, – apie išskirtinį laikotarpį pasakoja D. Sviglinskienė.

Laimontas Dinius studijos svečiams dovanojo legendinę dainą „Tau“ ir sutiko prisiminti kūrinio gimimo istoriją. „Labai miela prisiminti tuos laikus. Nors buvo paradoksas: kai gimė daina, atsirado žodžiai ir melodija, nebūdinga nei to laiko madoms, suabejojome, ar verta šią dainą įrašinėti, ji buvo kitokia, nei įprasta to meto popmuzikai, tačiau mes ją įrašėme. Per pirmuosius koncertus mūsų abejonės buvo išsklaidytos, visi žmonės ją priėmėme labai lengvai. Nežinau, kiek tūkstančių kartų mes atlikome šią dainą, tačiau ji neatsibodo“, – pasakojo dainininkas.

Neregėtą kūrinio populiarumą prisiminė ir renginio vedėjas. „Man tuo metu buvo 12 metų ir ta daina nežmoniškai vežė ir mane, ir mano tėvus, ir senelius. Ta muzika neturėjo kartų, tai buvo fenomenas, kiek dar tokių dainų buvo, kurias žinojo absoliučiai visi?“– svarstė A. Tapinas.

D. Sviglinskienė pritarė, kad kūrinys buvo pamėgtas itin greitai: „Tai buvo labai nuoširdi, išlaukta ir iškentėta muzika. Galų gale žmonės to buvo pasiilgę.“
 

Dar vienas fenomenas, kaip pristatė A. Tapinas, kuris ne mažiau jaudina, – Žilvinas Žvagulis, scenoje pasirodęs su kūriniu „Neliūdėk, liūte“. Šalia maištingojo roko Atgimimo laikais vystėsi ir popmuzika.

„Jaunimas norėjo šokti, ir šokiam geriausiai tiko popsas“, – tikino radijo režisierė. Jos teigimu, Lietuvos radijo klausytojai į Ž. Žvagulį reagavo santūriau nei televizijos žiūrovai, tačiau daina tikrai buvo populiari. „Jį reikėjo matyti“, – pokštavo V. Gerulaitis.

Vieną legendinių kūrinių scenoje priminė ir Jurga Šeduikytė, pasirodžiusi su anksčiau Eurikos Masytės atlikta daina „Laisvė“. „Radijas apie laisvę greičiau pradėjo groti, o ne kalbėti, nes kalbėti buvo nedrąsu. Ne iš karto išmokome teisingai kalbėti apie laisvę. Pamenu, kai jaunimo laidoje paleidome dainą „Kalėdinė eglutė“, kažkur 1988–1989 metais, mane iškvietė pasiaiškinti, nes aš buvau laidos režisierė, o žodis „Kalėdos“ – buvo tabu. Išgelbėjo mane tik tai, kad Antanas Jonynas už eilėraščių rinkinį buvo apdovanotas kaip geriausias poetas, o tas eilėraštis buvo rinkinyje“, – pasakojo D. Sviglinskienė.

Muzikinis projektas sulaukė ir ypatingo svečio – prof. Vytauto Landsbergio. Jis kartu su kitais studijos svečiais klausė Irenos Starošaitės, Žilvino Žvagulio, P. Meškėlos, L. Diniaus ir Stepono Januškos atliekamos dainos „Dieve, laimink Lietuvą“.

„Aš tada dainavau kitas dainas, neatsimenu, ar šita daina jau buvo, ar ji buvo masiškai dainuojama, ar aš ten dalyvaudavau. Labai gražiai jie čia dainavo, o aš galvojau, kokie jie tada buvo, ar lakstė prie barikadų, ar kurstė laužiukus“, – pokštavo profesorius.

Paklaustas, kaip radijas kito su Atgimimu, profesorius negailėjo gražių žodžių: „Nebuvau radijo klausytojas, buvau radijo kalbėtojas. Man rodos, kad radijas dainų ir žinių lygmenyje labai gražiai evoliucionavo kartu su į laisve einančia Lietuva“.

A. Tapinas įsitikinęs, kad 1991 metų sausio įvykiai, to meto šaukiniai – įstrigę žmonių giliai sieloje. V. Gerulaitis prisipažino, kad vieno iš V. Landsbergio kreipimųsi per radiją buvo taip sujaudintas, kad net parašė profesoriui laišką ir įmetė šį į jo pašto dėžutę. „Radijas buvo mūsų ginklas, mūsų ryšys su tauta ir žmonėmis, toks, kokio paskui galbūt daugiau ir nebuvo“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Autoriaus, grupės „Rondo“ vokalisto, teigimu, kūrinys „Aukštumos“ atsirado tada, kai Lietuva dar nebuvo visiškai laisva.

„Tačiau ore tvyrojo patriotinis jausmas. Lietuvoje atsirado daug roko grupių, o roko muzika – maištininkė, ji apie Tarybų Sąjungą nedainuos, roko muzika sako tiesą, todėl ir radosi tokios dainos“, – sakė Fara.

Kitas Atgimimo laikotarpiu iškilęs dainininkas labiau atpažįstamas buvo iš savo neįprasto sceninio įvaizdžio su akiniais nuo saulės. „Vieniems tai gaunasi organiškai, kiti stengiasi kažką ypatingo sugalvoti, pradedant makiažu, kaip „Antis“. Man gavosi organiškai. Labai daug koncertuodavom ir vieną koncertą neteisingai nukreiptas spindulys man pažeidė akies obuolį, tad gydytojai neleido eiti į sceną be akinių, ir tai tapo mano vizitine kortele“, – papasakojo atlikėjas.

Jis scenoje pasirodė su kūriniu „Sąnariai“. „Galvoju, kad „Sąnariai“ – irgi tam tikra laisvės išdava, nes tuo metu jau galėjau dainuoti tai, ką norėjau dainuoti. Žmonės buvo labai išsiilgę muzikos, jie buvo jos alkani. Mes papuolėm į tokį gerą laikmetį“, – džiaugėsi T. Augulis. Muzikos populiarumui pasitarnavo ir devyniasdešimtmetį švenčiantis radijas. „Radijas sporto rūmuose rengė antšlaginius koncertus, po 5 per savaitgalį. Salė ūžė, norėjo šokti, žmonės taip reiškė laisvę. Tai buvo išsilaisvinimas visiems – ir atlikėjams, ir klausytojams“, –  tikino D. Sviglinskienė.

„Galima sakyti, kad toks likimas. Alternatyvaus roko grupė atsidūrė didžiojoje scenoje, ko paskui nebebuvo ir nebebus, bet tai – Atgimimas, tie laikai, kai viskas gimė iš naujo ir žmonės norėjo laisvų žmonių. Savo tekstų mes nederinome su cenzūra, jie buvo dviprasmiški. Turėjome vidinį cenzorių, tačiau tais laikais visi mokėjo skaityti tarp eilučių. Teatralai ir muzikai mokėjo kalbėti talpiomis metaforomis“, – tikino legendinės grupės „Antis“ vokalistas.

Arvydas Kaušpėdas – ne tik legendinės grupės siela, bet ir buvęs Lietuvos televizijos vadovas. „Atėjo diena, kai buvo pristatomas naujas televizijos direktorius, ir A. Kaušpėdas atsistoja ir pasako: pirmą dienos pusę aš vadovausiu, antrą – grosiu „Antyje“. Tada visi buvo pašiurpę“, – prisiminė K. Šaulys.

I. Starošaitė scenoje pasirodė su kūriniu „Saulė leidžias“. „Man Atgimimas atplukdė savigarbos jausmą. Važiavome dirbti į užsienį, galėjome drąsiai pasakyti, kad mes – iš Lietuvos. Pirma mūsų kelionė buvo į Islandiją, šalį, pirmą pripažinusią Lietuvos nepriklausomybę. Daug islandų susirinkę žiūrėjo lietuvių pasirodymą, buvo pakilimas širdy“, – prisiminė dainininkė.