Sukrečianti konsumatorės išpažintis: du vyrai, keturi meilužiai, prabangiausi drabužiai, pavydas, depresijos ir alkoholizmo liūnas

ietuvoje ji - tik viena iš tūkstančių simpatiškų moterų. Japonijoje ji gali sau leisti viską. Ten turi vyrą, keturis meilužius, daug turtingų ir žymių klientų, kurie ją apipila auksiniais, platininiais, deimantiniais papuošalais, “Hermes”, “Christian Dior”, “Gucci”, “Armani” drabužiais bei aksesuarais.

“Aš esu bloga moteris, bloga mama, egoistė ir nuolat apgaudinėju vyrus”, - jau dvylika metų Tekančios saulės šalyje gyvenanti ir konsumacija užsiimanti trisdešimtmetė Kristina Akimoto šyptelėja tūkstančius kartų vyrų išgirta savo baltadante šypsena ir apie savo darbą kalba neįtikimai atvirai.

Iš pradžių gėrė sultis

Sėdėti, šypsotis, bendrauti, patarnauti. Jei norės, galės su klientu gerti, nenorės – negers. Tiek žinojo pirmą kartą į Japoniją vykusi devyniolikmetė.

Per mėnesį – tik du laisvadieniai, darbas - nuo 20 iki 4 valandos nakties. Griežta kontrolė. Pirmą kartą apsilankiusi bare patyrė šoką: kitokia aplinka, karaokės scena, prietema. Mergina niekada nesėdi viena.

“Ką gersi?” – į tradicinį kvietimą su ja bendrauti norinčiu klientu iš pradžių atsakydavo vienodai: sultis. Ir šypsodavosi. Greitai suvokė, kad galima daug uždirbti ir gauti labai daug brangių dovanų.

“Kaip ir dauguma jaunų merginų, turėjau minkštą protelį, - Kristina neslėpė, kad dešimtis tūkstančių litų per mėnesį uždirbdavusi išlaidavo, nes manė, kad pinigų niekada netrūks. - Norėdama daug uždirbti turiu meluoti ir gerti alkoholinius gėrimus.”

Nuolatinis melas

“Tragedija, - K.Akimoto jau negalėtų suskaičiuoti, kiek per 12 darbo metų išgėrė alkoholio. Nevengdama žvilgsnio ji pripažįsta, kad pinigai ir dovanos – tik šviesioji konsumacijos pusė. – Geriame labai daug, daugelis merginų depresuoja, yra nervingos”.

Per vakarą su klientu Kristina gali išgerti 4-5 butelius vyno. Be emocijų pripažįsta, kad kelis kartus kilo mintis koduotis: “Negėrusi bent poros taurių alkoholio ilgiausiai ištveriu dvi dienas”.

Interviu metu Kaune esančiame japonų restorane per valandą Kristina išgėrė tris taures vyno. Ji tikina: patiria daug streso, įtampos, nes reikia nuolat apgaudinėti vyrus ir kartu įtikti jiems. Nuo to stengiasi atsipalaiduoti gerdama alkoholį.

“Jis tik klientas, tikėk manimi! Myliu tik tave”, - ramina vieną vyrą, pastebėjusį, kad kitas pradėjo labai dažnai lankyti ją bare.

“Draugės gimtadienis”, – iš vieno į kitą pasimatymą atbėgusi su gerbėjo dovanotomis gėlėmis meluoja kitam. Šis įteikia dvi puokštes: jam ir draugei. Po to klube švenčiamas draugės “gimtadienis”.

“Nepyk, bet telefoną išjungsiu, nes noriu pailsėti pas draugę”, - vėl meluoja, nors į Tailandą skrido pas kitą gerbėją, Japonijos parlamento narį.

“Aš namie, – meluoja dar vienam, nors tuo metu dar tik grįžta iš pasimatymo su kitu. Tačiau japonas stovi namų apačioje su vaisiais ir gėlėmis. – Arbūzo nėra? Eik, nupirk. Pasiimti vaisius? Tik atsikėliau, pasigražinsiu, grįši su arbūzu - paimsiu”.

Tekinomis bėga namo ir susitinka prie durų japoną, grįžtantį su vaisiais: “Cigarečių pirkau. Pamiršau tau pasakyti…”

Savo darbo “veteranė”

“Mylintis žmogus aklas”, - kalba apie “kvailus” japonus. Pokalbio metu Kristinai nuolat skambino keli japonai.

“Kalbuosi, - griežtai atsakydavo. Pakėlusi akis šyptelėja. – Šitas labai pavydus, reikės aiškintis”.

Puikiai japoniškai ir angliškai kalbanti moteris kažkada kalbėjo tik lietuviškai ir rusiškai. Turtingi japonai moka angliškai: “Aš nenoriu su tavimi kalbėtis japoniškai! Tu privalai kalbėtis angliškai. Jei ne, su tavimi nesėdėsiu!”

Dabar okeksanų, klientų, taip lengvai neapgausi, jie nėra ir tokie dosnūs. Jie žino, kad “veteranė” moka ir supranta jų kalbą, perspėja kitus.

“Turbūt sunkiai serga tavo tėtis, mama, brolis, ar mirė artimieji?” – “keksai”, juos taip vadina lietuvės, ironiškai kalba su naujomis konsumatorėmis, nes jau girdėjo apie jų kuriamas pasakas.

Prieš 10-15 metų konsumatorės iš Rytų Europos japonams buvo didelė egzotika. Šviesios mėlynos akys, balti plaukai, rankų rąžymas, ištrykštančios ašaros ir guodimasis turtingam dėdei. Jie susijaudindavo ir merginas apipildavo dovanomis, pinigais.

Išmoko laviruoti

Ji dabar šypsosi prisiminusi vieną pirmųjų turtingų klientų. Tą vakarą kolegė pasigyrė iš nuolatinio kliento dohano, kuriuos lietuvės vadina “daškėmis”, gavusi deimantinius auskarus, prabangius batus, suknelę.

“Apie tai net nesvajojau, - prisipažįsta. - Kitos panos nuolat sakydavo: jauni vaikinai pinigų neturi, todėl reikia stengtis bendrauti tik su solidaus amžiaus vyrais, nes jie išleisdavo beprotiškai dideles pinigų sumas. Tačiau tuo metu su manim bendrauti panoro du jauni vyrukai.”

Kvietimas pakalbėti su mergina kainuoja 2000 jenų, tačiau jei tuo metu ji turi kvietimą ir iš kitų vyrų, lankosi prie visų stalų.

Nepatenkinta išklausė jaunuolių pasiūlymą, ką valgys. Stalas buvo nukrautas valgiais, kuriuos užsakė konsumatorės filipinietės. Tačiau jaunas japonas primygtinai norėjo pavaišinti kaunietę. “Aštuonkojų ir šviesaus alaus”, - Kristina manė, kad tai - turtingų japonų sūneliai, vienam vakarui gavę pinigų pramogoms.

Jai atnešė ne vieną, bet 7 butelius apie 30 litų kainavusio alaus ir atsisveikindami kiekvienai merginai davė po 10000 jenų (apie 400 litų).

“Reikia laviruoti, - juokiasi konsumatorė. – Kartais vyrai įtūžta, kai jiems lieka pabendrauti 5 minutes su jiems patinkančia mergina, nors prie jos stalo sėdasi visos merginos, gavusios kvietimą pabendrauti.”

Šaltakraujė materialistė

Po pusvalandžio japonai grįžo į barą, o kitą dieną, sekmadienį, kai klubas būna pustuštis, vėl atėjo: jaunas kostiumu pasipuošęs vyrukas padovanojo auksinį “Hermes” laikrodį, kainavusi apie 10 tūkstančių litų.

“Nusileisk į apačią, - nuo tos dienos K.Akimoto beveik kas savaitę telefonu išgirsdavo jaunojo Juki, kuris buvo kazino savininkas, kvietimą. Supakuotose dėžėse - garsių firmų daiktai. - Iš pradžių raukydavausi gavusi “Gucci”, “Fende” ar kitų garsių dizainerių dovanas, nes buvau girdėjusi tik “Chanel”. Juokdamasis paaiškindavo, kad tai – labai garsūs vardai ir nusivežęs į parduotuvę liepė išsirinkti paltą”.

Jis stumtelėjo kaunietę į prabangiausią parduotuvę, kai ji norėjo išsirinkti jai patikusį, tačiau nelabai garsios firmos paltą.

Kristina ir dabar nežino, kodėl ji įsimylėjo kazino savininką: ar dėl to, kad jis turėjo labai daug pinigų, ar kad buvo įdomus: “Iš jo gaudavau viską. Turėjau daugiau labai turtingų klientų, bet jo nuolat laukdavau. Mylint net nekilo mintis jį išnaudoti ir išglemžti kuo daugiau pinigų”.

Jokių emocijų kitiems vyrams nejautusi K.Akimoto šaltai sakydavo: “Man reikia to, to ir to. Nenupirksi – gali neskambinti”.

“Tu – materialistė!” – sušunka turtuoliai, o kaunietė linksi pritardama galva. “Reikia mokėti manipuliuoti, laviruoti: kai kuriems jų labai patinka, kai įsakinėji ir jų nesibaimini”, - aiškina Kristina.

Rengėsi tuoktis

Konsumatorėms buvo uždrausta lankytis pas klientus, todėl viena kitą perspėdavo, kai namuose jas tikrindavo prižiūrėtojai: kaunietė gyvena vos 5 minutės kelio nuo baro.

“Buvau parduotuvėje”, - išsitraukusi nupirktą smulkmeną rodydavo savo sergėtojams.

Su kazino valdytoju ji išsiskyrė po kelerių metų: kai jis vakare miegodavo, ji išeidavo į darbą, kai jis grįždavo 10 valandą iš kazino – miegodavo ji.

Jie buvo nutarę tuoktis: antrą kartą į Japoniją Kristina grįžo su dokumentais. Tačiau tuo metu dvi merginos pabėgo ir šio darbo organizatoriai lietuviai iš visų surinko asmens dokumentus. Prasitarus, kad ji nori tuoktis, už asmens dokumentą jie pareikalavo 10 tūkstančių dolerių arba pusmetį atidirbti.

“Smulkmena”, - siūlė šią pinigų sumą užmokėti mylimasis, tačiau kaunietė užsispyrė ir nenorėjo mokėti sukčiams. Tačiau po pusmečio jie susipyko.

“Aš suprantu, kad jam nelengva atsilaikyti, nes jis švaistosi pinigais, o panos prie jo limpa”, - pirmą kartą kalba su nostalgija.

Nenusigerti nelengva

Prabangiausiame Tokijo Ginzos rajone, kur įsikūrusios prestižinės parduotuvės, klubai, barai, kaunietė dirbo tik savaitę.

Ten keliami ypatingi reikalavimai: merginos negali užsikelti kojos ant kojos, rūkydamos ranka pasiremti į kelį ar stalą, ateiti į darbą netvarkingos, mūvėdamos kelnėmis, segėdamos mini sijonais. Tinka tik ilgos suknelės, privalomos įmantrios šukuosenos. Konsumatorės turi vyrams pridegti cigaretes, pakeisti pelenines po kiekvienos nuorūkos, pripilti taurę sklidinai, nors ji dar puspilnė.

Šindžiuku rajone įsikūrusiame klube Kristina buvo geriausia darbuotoja, todėl ją kvietė dirbti keli Ginzos rajono klubų direktoriai. Likimo ironija: įsidarbino klube, kurio direktorius nuolat kvietė, bet ji atsisakydavo, nes manė, kad jis ją apgaus finansiškai.

“Prisigėriau ir užmigau, - K.Akimoto neslepia, kad naujojoje darbo vietoje nesugebėjo įvykdyti griežto klubo reikalavimo. Ji ir dabar stebisi. – Kaip ten neįmanoma nenusigerti?”

Vyną, degtinę nuolat maišydavo su vandeniu, tačiau gerdamos kiekvieną dieną merginos neretai nusigeria. Sunkiau apgaudinėti, kai gudresni klientai ragaudavo iš merginos taurės, apsikeisdavo gėrimais arba užsisakydavo ne taurę, bet nuo kelių šimtų kainuojantį butelį konjako “Hennesy” ar nuo kelių tūkstančių litų - rožinio šampano “Dom Perignon”.

Merginos bandydavo ir kitaip gudrauti: viena džiaugsmingai apsikabindavo klientą, o kita tuo metu gėrimą supildavo į metalinį ledukų indą. Visuomet gėrimą išpildavo ir pripildydavo iš butelio, kai vyras būdavo tualete.

Muštynės tarp merginų

“Japonai - neagresyvūs, tačiau anksčiau klausdavo, ar galima paliesti plaukus, ranką. Ir po to dėkodavo tarsi palietę stebuklą. Jie geri meilužiai ir stengiasi patenkinti moterį, - šyptelėjo Kristina. – Neoficiali taisyklė: reikia jausti, kada gali nusileisti, pataikauti, o kada - būti principinga ar net įžūli. Vieni nori prisigerti, kiti - padainuoti, treti – išsipasakoti ar būti valdomi. Jiems įsakai, jie neva nepatenkinti, bet lieka bare ir vėl grįžta.”

Tarp klientų – labai turtingi verslininkai, koncernų vadovai, medikai ir net parlamento nariai. Vieno parlamento nario kvietimu ji atvyko pas jį į Tailandą.

Konkurencija tarp merginų buvo labai didelė. Daugelio konsumatorių nemėgstamos rumunės, nes pažeisdavo taisykles ir slapta už pinigus miegodavo su klientais, o šie nenorėdavo dovanomis apipilti kitų. Tarp merginų po darbo neretai kyla muštynės.

Per dvylika metų su kitomis merginomis K.Akimoto mušėsi keturis kartus: “Kumščiuojamės, griebiame už plaukų, spardomės, tačiau kitos greitai išskiria”.

Gudraujant, gundant, bet intymiai nebendraujant, nuolatinį klientą galima išlaikyti du, maksimaliai - tris mėnesius. Per tą laiką jis išsunkiamas arba tampa meilužiu.

Kiek ji daugiausiai gavo pinigų iš savo gerbėjų? K.Akimoto sulaukdavo ir daugiau nei 50 tūkstančių litų. Tačiau į jos sąskaitą pervesdavo tiek pinigų, kad ji puikiai praleistų atostogas Lietuvoje, kažką nusipirktų, bet vėl norėtų grįžti. Dažniausiai mėnesiui išvykstant į Lietuvą jos sąskaitą papildydavo po 8-10 tūkstančių dolerių (tuo metu, kai už 1 dolerį gaudavome 4 litus ir už tą sumą buvo galima nusipirkti gerą 1 kambario butą).

Nepasiduoda jausmams

Pirmoji K.Akimoto santuoka su japonu truko tris mėnesius. Pasak moters, vedybos buvo skubotos, kai norėjosi kažką įrodyti. Iš šios santuokos augina šešiametę dukrą.

“Kada baigsis vestuvės?” – nekantravo antrasis vyras, taip pat japonas, kentėdamas ilgą lietuviškų vestuvių ceremoniją.

Šiuo metu ji turi ne tik vyrą, bet ir keturis meilužius – jų amžiaus ji nežino, viena taisyklių – negalima klausti vyro metų.

Su ramiu parlamento nariu įdomu praleisti laisvalaikį. Jaunas japonas - malonumas kūnui. Trečias – įtakingoms pažintims bei pažintims su naujais klientais. Labai turtingas verslininkas apmoka sąskaitas ir solidžiausiai remia.

“Ne, ne, vyras apie juos nežino. Gyvenu šia diena. Baigsis vieno pinigai, rasiu kitą turtuolį. Vyrams atveriu tas kortas, kurios jiems reikalingos. Aš niekada nepasiduodu jausmams”, - K.Akimoto kalba be sentimentų.

Bloga moteris, bloga mama

“Kaip gyveni, bobute?” – kartais erzina 12 metų konsumacija užsiimančią moterį nuolatiniai klientai.

“O tu vis dar ieškai jaunų panelių, dieduk”, – šypsosi kaunietė.

Senatvė? Taip, jai skaudu matyti savo besikeičiantį kūną, gražias aštuoniolikmetes konsumatores: “Bet aš gudresnė ir protingesnė už jas”.

Dabar jai reikia ramybės: vakarieniauja prabangiuose Tokijo baruose: 70-ame aukšte, kur įrengti atskiri kambariai ir klientai vienas kito nemato. Kartais įdomu lankytis bare, kur klientai surakinami antrankiais, vedami į užkampius, sėdi ant žemės, geria iš mėgintuvėlių arba taurelių su čiulptukais.

Šiandien ji jaučiasi kaip robotas: ne gyvena, bet egzistuoja, todėl apie ateitį kalbėti nenori. Nors pokalbio pabaigoje pratrūksta. “Dirbdama tokį darbą neišgyvenčiau be melo, tačiau dabar gyvenime niekuo nepasitikiu: aplink - tik melas, pavydas, pavargstu ne tik nuo klientų, bet ir nuo panų, kurios kanda vienai kitai it žiurkės. - K.Akimoto turi tik vieną draugę, mano, kad veltui praleido laiką pas japoną psichologą, kuris jai niekuo nepadėjo ir stebėjosi, kodėl ji geria. – Apie mane retas žmogus atsilieps gerai. Taip, esu bloga moteris, bloga mama. Pinigai išpurvino mano gyvenimą. Galbūt todėl mane baudžia likimas ir neturiu normalios šeimos? Turiu vien tik turtą.”

K.Akimoto pažvelgia į greta kompiuteriu žaidžiančią dukterį. Gal kada nors ji dukrai pasakys: gomenasai – atleisk.