Primestas vardas
Žodžių žaismas „Velykos – Velykų saloje“ tuo laikotarpiu į ją sugena daugybę turistų. Tačiau keliautojams, kurie gerbia krašto, į kurį keliauja, istoriją, papročius ir žmones, nederėtų taikytis ją aplankyti būtent šiuo laiku.
Su šia diena salytę sieja tik vienas epizodas jos istorijoje: būtent Velykų sekmadienį 1722 m. joje išsilaipino olandų keliautojo Jacobo Roggeveeno įgula. Dar sakoma, kad tą dieną ją atrado europiečiai, tačiau tiksliau būtų sakyti, jog atrado svetimiems, nes Rapa Nujui, kaip vietiniai vadina savo salą ir kitaip iš jų ją vadinant neišgirsi, čia gyventa nuo seno. Europiečių išsilaipinimas Ramiojo vandenyno vėjų pagairėje esančios salelės gyventojams jokio klestėjimo neatnešė.
Vis dėlto būtent per Velykas čia besiveržiantiems turistams rengiamos įvairios atrakcijos, nes kur dingsi, kai sala išgyvena iš turizmo. Vietiniams kur kas svarbesnis Tapati festivalis vyksta vasario pirmoje pusėje. Beveik dvi savaites skamba vietos muzika, varžomasi ne tik dėl geriausių šokėjų ar salos karalienės titulo, bet ir kas greičiau ant bananmedžio kamieno nučiuoš stačiausiu salos šlaitu ar nugalės maratone, susidedančiame iš kelių rungčių, pavyzdžiui, plaukimo nendrinėmis valtimis ar bėgimo nešant apie 40 kg sveriančias bananų kekes.
Į Rapa Nujį tinka keliauti ne tik per Tapati festivalį ar europiečių primestas vardines. Metų laikai čia – priešingu laiku nei pas mus, bet ir šalčiausią mėnesį – rugpjūtį – čia apie 17 °C šilumos, o šilčiausią – vasarį – apie 23 °C. Tiesa, žiemą būna smarkių liūčių.
Tačiau pasiekti salą nėra paprasta – ne veltui ji laikoma labiausiai izoliuota gyvenamąja vieta pasaulyje: iki artimiausio taško žemyne – apie 3,5 tūkst. km, o artimiausio Santjago oro uosto – 3 759 km. Nors ši Polinezijos sala nuo 1888 m. priklauso Čilei, oro uoste tenka pereiti kontrolę kaip į tarptautinį skrydį, o prieš tai būtina užpildyti prašymą ją aplankyti, tiksliai nurodant vizito trukmę, skrydžio numerį, kur apsistosi.
Nei ateivių, nei astronautų
Pagaliau po beveik pusšeštos valandos skrydžio orlaivis leidžiasi atokiausiame pasaulyje Mataverio oro uoste. Skrydžių skaičių jame reguliuoja ne tik turistų srautai – ir kilimo, ir tūpimo takas tik vienas, tad iki pusiaukelės į Santjagą leidžiama ore būti tik vienam orlaiviui, kad prireikus grįžti būtų avarinio nusileidimo galimybė.
Reguliarūs skrydžiai iš Čilės į Rapa Nujį vykdomi tik nuo 1967 m., bet kelionė trukdavo apie devynias valandas. Greitesni didieji orlaiviai galėjo pradėjo skraidyti tik nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio, kai buvo pratęstas tas vienintelis nusileidimo ir pakilimo takas. Tai padaryta ne dėl vietinių noro pamatyti kitą pasaulį ar čia atskristi keliautojams: projektą vykdė ir finansavo NASA, nes planavo čia atsarginę daugkartinių erdvėlaivių nusileidimo vietą. Šiuo tikslu Mataverio oro uostu nepasinaudota nė karto. Tačiau kasmet čia nusileidžia per 100 tūkst. turistų.
Tad iš kosmoso čia nesileido nei ateiviai, kuriems kai kas buvo linkę priskirti mistiškąsias gigantiškas akmenines statulas – moai, nei astronautai. Beje, vietiniai pasakoja, kad jų tėvai ar seneliai maždaug iki šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio dirbo žemę šalia po visą salą išsimėčiusių statulų ar jų dalių, nelabai kreipdami į jas dėmesį.
Pasaulio ir vietinių susidomėjimas kilo 1955 m. čia atvykus garsiojo norvegų mokslininko ir keliautojo Thoro Heyerdahlo ekspedicijai, paskui ir kitiems garsiems mokslininkams. Turistų bumas prasidėjo po 1995-ųjų, kai moai buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Penkioliktukas ir japonai
Išlipus iš orlaivio polineziečių papročiu vietiniai kabina ant savo svečių kaklo gyvų gėlių girliandas ir veža į Hanga Roa – iš esmės vienintelį miestelį saloje. Netoli būtų ir pėsčiomis. Čia viskas netoli: šios vulkaninės kilmės salos, iškilusios iš vandenyno išsiveržus trims ugnikalniams, plotas – vos 163 kv. km, o tai tik kiek daugiau nei Kauno miesto. Ji trikampės formos: ilgiausias atstumas – apie 25 km, o plotis – apie 12 km. Tačiau pažinti jos įžymiausius objektus pusketvirtos dienos nepasirodė per daug.
Nors moai galima pamatyti visoje saloje, įdomiausi yra Nacionalinio parko teritorijoje, į kurią patekti galima tik lydint gidui ir įsigijus parko bilietą.
Moai buvo statomi kelis šimtus metų, didžiausia tikimybė – apie 1400–1650 m., nors minimos ir kur kas ankstesnės datos. Milžiniškos statulos buvo skirtos mirusiems vadams ar kitiems svarbiems asmenims pagerbti, tikėta, kad mirusiojo dvasia saugodavo gentį ir atnešdavo laimę. Moai buvo statomi ant stačiakampių akmeninių platformų, vadinamų ahu, kurios buvo tų asmenų, kurių skulptūros stovėjo, kapavietės.
Kiek šiandien saloje yra moai, tikslių skaičių nėra. Vietos gidai mini arti 900, nors pripažįsta, kad tiksliai suskaičiuoti neįmanoma, nes neaišku, ką skaičiuoti, – tik pilnas figūras ar ir išsibarsčiusias jų dalis.
Kultinis Rapa Nujo vaizdas – Ahu Tongariki, penkiolika statulų vandenyno fone. Tai gausiausia kompanija, kitur jų ant platformų – po kelis, po vieną ar išsibarsčiusios tik jų dalys. Kai 1722 m. į salą atplaukė pirmasis Europos laivas, kelionės aprašymuose užfiksuota, kad visos statulos dar stovėjo, o XIX a. pabaigoje tokios jau nebuvo nė vienos. Tikėtina, jos nuverstos genčių karų metu, siekiant pažeminti priešą, nes dauguma buvo nuvirtę veidu į žemę. Naikino jas ir laikas, gamtos stichijos.
Garsusis penkioliktukas grįžo ant platformos tik 1996 m. 1960 m. Čilę užklupęs 9,5 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas sukėlė cunamį, kuris sugriovė Tongariki platformą, o statulas, kurios jau anksčiau buvo nuverstos ir gulėjo priešais ją, nubloškė toliau į sausumą, dalį jų ir apgadino. Per bendrą Čilės ir Japonijos projektą, kuriam japonai skyrė 2 mln. JAV dolerių, Ahu Tongariki buvo restauruotas. Keliant kranu ant platformos aukščiausias iš penkioliktuko, beveik 10 m, buvo pasvertas – paaiškėjo, kad jis sveria net 86 t.
Atsidėkojant Japonijai vienas moai buvo paskolintas Osakos prekybos mugei. Sugrąžintas į Rapa Nujį, dabar jis stovi netoli Ahu Tongariki.
Moai reziduoja ir Londone, Britų muziejuje. Tiesa, ne savo valia ir Rapa Nujo žmonės nenustoja svajoti, kad kada nors grįš namo.
Ar reikia ir kitus, dažnai išsibarsčiusius gabalais, moai restauruoti ir užkelti ant platformų, vienos nuomonės nėra. Nemažai vietinių mano, kad reikia protėvių statulas palikti ramybėje, kur jos dabar yra. Jų, gulinčių kur pievoje ir žvelgiančių į dangų, o po lietaus – lyg su pilnomis akimis ašarų vaizdas jaudina ne mažiau nei stovinčių ant pakylų.
Statulų fabrikėlis
Ko gero, pati mistiškiausia salos vieta – Rano Raraku ugnikalnio karjeras – moai fabrikėlis. Tarp gigantiškų galvų ir aplinkui išsibarsčiusių daugybės moai dalių apima nerealūs pojūčiai. 95 proc. moai buvo iškalti būtent čia.
Ši vieta pasirinkta, nes ją daugiausia sudaro tufas – susicementavę vulkaniniai pelenai, kurį lengva iškalti, o vietiniai neturėjo metalo, naudojo akmeninius įrankius. Moai kalimas buvo profesija, o statulos buvo parduodamos gentims mainais į maistą ar įrankius.
Rano Raraku karjere liko apie 400 moai, pora nebaigtų, neatskirtų nuo uolos. Viena, vadinama Milžinu, net 21,75 m, manoma, kad ji galėtų sverti ir 200 t. Statulos buvo iškalamos iš ištisinio luito, atskirai – tik kepurė, skirtingai nei pagrindinė figūra, ne gelsvo atspalvio, o iš tamsiai raudonos spalvos akmens. Ji vaizdavo plaukus, surištus ant galvos. Pagal senovės tikėjimą, antgamtinės galios buvo išsaugotos plaukuose, todėl vadai jų nesikirpdavo. Jau pastatytam moai būdavo įdedamos koralų akys. Kai kurios turėjo auskarus.
Daugelio Rano Raraku statulų iš žemės kyšo tik galva, bet jos turi kūnus. Manoma, kad atskyrus nuo uolos jos buvo nustumiamos žemyn, kur buvo iškasama duobė. Kai statula pasiekdavo savo duobę, ji savaime atsistodavo vertikaliai, taip išvadavus statytojus nuo sunkios užduoties, jei jas reikėtų patiems pastatyti.
Kaip tiek daug sveriančios didžiulės statulos gabentos, teorijų yra įvairių ir net atlikta eksperimentų. Vieną jų sumanė T. Heyerdahlas 1986 m.: prie statulos galvos pritvirtino virves, dvi vyrų komandos pakaitomis ją pakreipdavo, tad ir statula pamažu žingsniavo. Labiausiai pripažinta teorija, kad moai stovėjo įtvirtinta ant kažkokios konstrukcijos ir ją ridendavo ant rąstų.
Manoma, kad viena iš priežasčių, kodėl statulos nustotos daryti, galėjo būti ir tai, jog kažkada miškais apaugusioje saloje juos baigė iškirsti. Šią priežastį patvirtina ir tai, kad tiek daug moai liko karjere, nes, nelikus didelių medžių, nebuvo kaip jų transportuoti.
Kaip nesudaužyti kiaušinio
Nustojus gaminti moai, saloje įsivyravo Tangata manu – paukštžmogio kultas. Orongo apeiginiame kaime kiekvieną pavasarį vykdavo vadinamųjų paukštžmogių varžybos. Kiekvienos genties atstovas turėdavo nusileisti per 200 m uolos siena žemyn iki vandenyno, apie 1,6 km nuplaukti iki mažos uolų salelės Motu Nui ir surasti pirmą žuvėdros kiaušinį.
Užduotis nelengva – stati uola, bangos ir rykliai kai kurių žygį nutraukdavo dar iki salelės. Ne lengviau buvo grįžti atgal ir vėl įkopti į uolą nesudaužant kiaušinio. Pirmojo įveikusio šią užduotį gentis metams tapdavo valdančiąja, įgydavo įvairių privilegijų.
Orongo kaimas yra ant Rano Kau – vieno iš trijų salos ugnikalnių – skardžio. Plaukiojančiomis žolių salelėmis padengtas ežeras ugnikalnio kraterio apačioje – net apie 10 m gylio, nors vietos legendose pasakojama, kad jis toks gilus, jog visai neturi dugno. Anksčiau jis buvo svarbus geriamojo vandens šaltinis, bet tam reikėjo nusileisti žemyn 150 m aukščio kalnagūbriu, pasisemti vandens ir vėl užlipti aukštyn. Krateryje susiformavęs unikalus mikroklimatas – čia kiek šilčiau nei likusioje salos dalyje, todėl jo šlaituose puikiai dera egzotiniai vaisiai.
Rapa Nujyje verta palandžioti ir po prieš tūkstančius metų vykusių ugnikalnių išsiveržimų sukurtus lavos tunelius. Didžiausia salos ola ir geriausias šių didelių vulkaninių vamzdžių pavyzdys – Ana Te Pahu. Ji dar vadinama bananų ola, nes jie auga prie įėjimo, esančio kelių metrų gylyje po žeme.
Palmių giraitės apsuptame geltono smėlio Anakenos paplūdimyje gali mėgautis vandenyno bangomis, nes tave saugo keli moai. Maudynės čia kur kas malonesnės nei priešingoje salos dalyje, Hanga Roa, kur bangos tinkamesnės banglentininkams nei norintiems paplaukioti.
Rapa Nujis – puiki vieta ir mėgstantiems nardyti. Čia galima pamatyti jūros vėžlių, o kiekvienoje žmogui prieinamoje pakrantės vietoje kabo prašymai jų nemaitinti. Saloje net pradėta kampanija nesidaryti asmenukių su jais, kad netrikdytų laukinės gamtos gyvenimo.
Vakarienė po žemėmis
Rapa Nujyje daugybė tradicinių šokių, dainų ir papročių šou su vietos kulinarijos unikumais. Žinoma, kaip ir kiekvienoje kavinukėje, čia gausite skaniausios žuvies – juk esate viduryje vandenyno, taip pat ir žalios, marinuotos vaisių sultyse, – sevičės.
„Te Ra’ai“ galite pasijusti kaip tikras salos gyventojas. Pirmiausia veidą išpaišo ornamentais, pasipuoši kokiu tradiciniu vietos atributu ar bent kinrože, kurių čia apstu įvairiausių spalvų ir gatvėje nereta vietos moteris užsikišusi ją už ausies, kaip įpratę matyti Polinezijos salų reklaminiuose vaizduose.
Paskui prasideda tradicinio maisto gaminimo metodo – curanto – ceremonija. Kaip prieš šimtus metų tunas, kiauliena, vištiena, daržovės lėtai troškinami žemėje esančioje duobėje su malkomis ir įkaitintais akmenimis: maistas dedamas duobėje ant bananų lapų ir jais sandariai uždengiamas, o ant viršaus užpilamas žemių sluoksnis.
Valgio atkasimas palydimas skanduočių ir mistiškų judesių. Paskui laukia vietos šokių ir dainų šou, kuriame galiausiai ir pats esi pakviečiamas pabandyti pašokti.
Atokumo pranašumai ir trūkumai
Gyvenimas atokiausioje pasaulio vietoje atvykėliui atrodo kaip visiška egzotika ir amžina šventė, tačiau suteikti svečiams tobulas atostogas vietiniams žmonėms – darbas. Turistai – didžiausias darbdavys saloje. Rapa Nujyje nėra jokios pramonės, visus produktus, įskaitant didžiąją dalį maisto, dujas, automobilių degalus, atsigabena iš žemyno.
Čilė dotuoja kelių, sveikatos priežiūrą, mokyklas. Tačiau susirgus rimtesnėmis ligomis tenka vykti į žemyną, kaip ir studijuoti, nes Rapa Nujyje galima įgyti aukštojo mokslo diplomą, tačiau studijų programų skaičius labai ribotas. Tad nors yra judėjimų, siekiančių salos nepriklausomybės, didžioji dauguma gyventojų norėtų tik didesnės autonomijos, nes jų gerovė nemaža dalimi priklauso nuo Valparaiso regiono, kuriam sala priskirta, ir centrinės valdžios.
Gerai bent tai, kad vietiniams gyventojams skrydžiams suteikiamos nuolaidos, nes, jei reikėtų mokėti kiek turistams, prireikus pasiekti žemyną daugeliui būtų sudėtinga. Keliautojų piniginę skrydis į tolimąją salą ir keliavimas joje, maistas, nakvynė gerokai paplonina.
Gal kam atrodo, kad gyvenimas mažulytėje salelėje viduryje vandenyno gali kelti minčių iš jos pabėgti. Šiandien Rapa Nujyje gyvena apie 8 tūkst. vietinių. Tiesa, jo istorijoje buvo laikotarpis, kai jų tebuvo 111, bent jau tiek fiksuota 1877 m., kai Peru vergų prekeiviai nužudė ar paėmė į vergiją jų apie 1,5 tūkst., salą užklupo epidemijos.
Šiandieniai rapanujiečiai sakosi norintys išvykti iš salos pamatyti pasaulio, bet paskui grįžta. Jaunimas išvažiuoja studijuoti ir pakeliauti, bet ne visam laikui. Iš svetur kai kurie atsiveža ir savo antrąsias puses, tad bendruomenė įvairėja.
Vietiniai stengiasi išlaikyti savo tradicijas ir gimtąją Rapa Nujo kalbą. Nors visi moka antrą valstybinę – ispanų, bet tarpusavyje vietiniai kalba savo kalba, artima kitoms polineziečių regiono tautų – havajiečių ar taitiečių.
Dabar turistų skaičius kasmet gerokai viršija vietinių. Tačiau turizmas ne tik maitina salą – tai ir iššūkis jos trapiai ekosistemai. Plastikinių butelių kalnus čia palieka ne tik atvykę turistai – Ramiojo vandenyno srovės čia atplukdo plastiko atliekų, kurių koncentracija, kaip teigia mokslininkai, iki 50 kartų didesnė nei žemyninėje pakrantėje.
Dar vieną porciją keliautojų iš viso pasaulio atskraidinęs orlaivis netrukus tiek pat išskraidina atgal. Išskridimo salėje, kuri, beje, lauke, pamatai paskutinį moai, tiesa, jau šiuolaikinio skulptoriaus sukurtą, tarp turistų lagaminų sukiojasi juoda višta. O kai mobiliajame reikia parodyti įsodinimo kortelę, dar kartą įsitikini esantis pasaulio pakraštyje – interneto prieiga saloje ribota, o oro uoste, pasirodo, ryšio visai nėra. Vis dėlto izoliacijai nuo viso pasaulio turime būti dėkingi už į nieką nepanašių iš ugnikalnio pelenų iškilusių gigantiškų moai stebuklą.
(be temos)
(be temos)