Labai ramu ir labai liūdna. Tokios emocijos apėmė Prancūzijoje gyvenančią ir besimokančią 26 metų krepšinio komandos „Feytiat BC“ žaidėją Augustiną Žygaitę, kai ji apsilankė Oradūro prie Glano miestelyje, kurį 1944 m. nusiaubė nacių kareiviai.

Muziejus po atviru dangumi

Vieną nuostabią šeštadienio popietę čia viskas staiga pasikeitė. Teliko apdegę, apgriuvę, be langų namai, garažai, tvartai, bažnytėlė. Aprūdijusios siuvimo mašinos, automobiliai, senos nuotraukos. Ir 642 nužudytų žmonių palaikai.

„1944 m. birželio 10 d. nacių kareiviai žiauriai išžudė beveik visus šio taikaus miestelio gyventojus. Ši vieta tapo muziejumi po atviru dangumi“, – tiek draugai tepasakė Limože gyvenančiai Augustinai, kai jie ekspromtu vieną niūrų šeštadienį nusprendė aplankyti Oradūrą prie Glano.

Nuo Limožo iki 87-ajame Prancūzijos departamente esančio miestelio, pasižyminčio kraupia istorija, – maždaug 25 km, todėl po 25 minučių automobiliu Augustina su kompanija jau žengė pro čia įrengto centro vartus.

Pasak A.Žygaitės, Oradūrą prie Glano neskubėdamas apžiūrėsi per valandą. Įėjimas nemokamas, o miestelis uždaromas 17 val. Mokėti reikės, jei užsimanysi apsilankyti čia pat įrengtame muziejuje."

Išžudė taikius gyventojus

Buvo gražus 1944-ųjų šeštadienis. Tą dieną vokiečiai išžudė 642 taikius miestelio gyventojus: 190 vyrų, 247 moteris ir 205 vaikus.

„Tai nebuvo žydų žudynės, nes miestelyje gyveno tik viena žydų šeima. Tai nebuvo žudynės dėl prancūzų sukilėlių, nes nei jų, nei paslėptų ginklų miestelyje nebuvo“, – praleidusi kelias valandas niūriame, bet ramybe dvelkiančiame Prancūzijos miestelyje sužinojo Augustina.

Apdegę ir apgriuvę namai, keli automobiliai, siuvimo mašinos, o ypač miestelio gyventojų nuotraukos prie kiekvieno pastato, tarsi nukelia į tuos laikus.

„Gali tik įsivaizduoti, kaip žmonės čia gyveno, kaip dirbo... – nutęsė Augustina. – Kaip tą šeštadienio popietę rengėsi pietauti, pirko tabaką, kaip vaikai žaidė...“

Apgavo, kad nepanikuotų

Apie 150 nacių kareivių ir keli karininkai atvažiavo netikėtai, vienu metu.

Vokiečiai miesto merui pasakė, kad šis lieptų gyventojams su dokumentais susirinkti į aikštę. Tai buvo apgaulė siekiant išvengti panikos.

Gyventojams įtarimas kilo, kai vokiečiai vyrus suvarė į kelis garažus ir tvartus, o moteris su vaikais – į bažnytėlę.

Nenorėdami, kad kiltų panika, naciai vaikams paliepė į bažnyčią žygiuoti su daina. Čia keliose vietose jau buvo paslėpta sprogmenų. Jų sukeltas garsas turėjo būti ženklas tuo pat metu iššaudyti ir sudeginti vyrus.

„Nesuveikė beveik visi sprogmenys, – tragišką Oradūro prie Glano istoriją pasakojo Augustina. – Tuomet vokiečiai įsiveržė į bažnyčią ir ėmė žudyti moteris ir vaikus. Kiti tuo pačiu metu žudė įkalintus vyrus.“

Išžudė ir padegė

Iš bažnyčios pro pagrindinį langą už altoriaus pavyko pabėgti tik vienai moteriai. Keli vyrai išsiveržė iš tvartų, bet juos žudikai pamatė ir sušaudė. Pasakojama, kad vis dėlto vienam ar dviem pavyko pabėgti.

Po egzekucijos bažnyčia, namai, tvartai ir garažai su žuvusiaisiais ir sužeistaisiais buvo padegti. Dar ir dabar bažnyčioje yra nuo karščio apsilydęs varpas, kuris apie nelaimę paskelbti negalėjo.

Oradūro prie Glano miestelio tragedija šokiravo ir kai kuriuos aukšto rango vokiečių karininkus – šie įsakė grįžti ir kiek įmanoma sutvarkyti miestelį, palaidoti žiauriai nužudytus žmones. Tai buvo padaryta labai atsainiai – iš žemės kyšojo apdegusios rankos ir kojos. Beje, žudynių iniciatoriai 1953 m. Bordo mieste taip ir nebuvo nuteisti.

„Šiurpu, kai išgirsti šią istoriją, sužinai, kad buvo nužudyti net 642 nekalti žmonės, iš jų – 205 vaikai, – kalbėjo A.Žygaitė. – Bet dar baisiau, kai pamatai prie namų ir netoli esančiose kapinaitėse jų nuotraukas, perskaitai vardus, pavardes ir bandai įsivaizduoti juos dar gyvus...“

Išvažiavus iš skausmu ir ramybe pulsuojančio Oradūro prie Glano Augustei ir draugams pasidarė liūdna.

Liūdna buvo dar ir dėl to, kad tą šeštadienio popietę pūtė stiprus vėjas, buvo apsiniaukę ir lijo.