VIEŠNAGĖ PAS PERU ŠAMANUS ATVĖRĖ KITOKĮ PASAULĮ

Visi esame vienis. Gamtos dalis. Viskas yra gyva. Be nakties nebūtų dienos. Tokį suvokimą ir labai daug meilės Peru džiunglėse bei Anduose pas šamanus patyrė čekų etnologas, archeologas, keliautojas Martinas Pavekas su mylimąja baltaruse Tatjana. M.Pavekas neseniai lankėsi ir Kaune.

Senųjų žinių lobynas

Žinomos ezoterikės, reiki, čigongo, vaizdinių medicinos meistrės Zitos Grigaitienės surengtoje dvasinėje stovykloje viešėjęs 35 metų čekas M.Pavekas Peru šamanus nuolat lanko penkerius metus. Per tą laiką, sudėjus į krūvą jo apsilankymus, iš viso Martinas ten praleido beveik trejus metus.

Dvejais metais jaunesnė mylimoji Tatjana Listvenaja, su kuria čekas susipažino būtent Peru, Lotynų Amerikoje lankosi trejus metus.

"Labai patinka etnologija, tam skyriau beveik pusę savo gyvenimo, taip pat – uždraustoji, dvasinė archeologija, artefaktų tyrinėjimas, – ilgiausiai pas šamanus Martinas praleido pusmetį, iš ten grįžo prieš porą mėnesių, o rudenį ten išvyks ilgesniam laikui. – Tyrinėtojų randami artefaktai, paslaptingi radiniai, etnologų pažintis su nykstančiomis civilizacijomis, papročiais, šamanais leidžia neabejoti, kad kilome iš itin išsivysčiusios civilizacijos dar iki senovės inkų laikų. Ir tos žinios paneigia mums įprastą pasaulio suvokimą."

Būgnai ir šventas medis

Martinas ir Tatjana, viešėdami Kaune, ne tik pasakojo apie Peru šamanus, bet ir surengė vieną iš jų ritualų.

Ramios meditacijos metu su tyla susiliedavo jų būgnai bei kiti senoviniai indėnų instrumentai.

Prieš ritualą ir po jo dalyviai apsišlakstė specialia gėlių esencija, o visą laiką raminamai sklido deginamų Palo Santo (šventasis medis) lazdelių aromatas.

Teigiama, kad Palo Santo, arba kvapioji bursera, naudojama per ritualus, valo blogą energiją ir, anot indėnų, naudinga peršalus, esant alergijoms, padeda malšinti galvos, kaulų skausmus bei puikiai atbaido uodus.

"Meditacijos ir tokie ritualai – tai kitoks, dažniausiai ilgesnis ir švelnesnis kelias pažinti save, kelias vidinei transformacijai", – vėliau aiškino Tatjana.

Kraupus ritualas

Čekas į Peru vyko ir tarp indėnų norėjo pagyventi ne kaip turistas.

"Tiesa, civilizacija jau atkeliavo ir iki Amazonės baseino genčių, todėl, norint autentikos, reikėjo leistis giliau į džiungles, apsilankyti prie upių žiočių", – aiškino M.Pavekas.

Pirmoji jo aplankyta gentis – Cazadores de cabezas, arba Vėžlių medžiotojų, gentis. Dar neseniai šios genties vaikinui tampant vyru reikėdavo atlikti ypatingą ritualą – jis susikaudavo su kitos genties nariu.

Laimėtojas nupjaudavo priešui galvą, po to, jau ištuštintą, apvirdavo, tada – džiovindavo, kol ši susitraukdavo.

"Nulupdavo odą su plaukais nuo kaukolės. Labai svarbu būdavo išsaugoti veido bruožus, – pasakojo M.Pavekas. – Plaukus glostydavo. Jie manė, kad jei nužudytojo dvasia laimėtojo nenužudė, ritualas kovotojui buvo sėkmingas."

Prieš trejus metus, vėl apsilankius pas Cazadores de cabezas, indėnai čekui pasiūlė vieną kaukolę su oda.

Kelias iki pirmosios džiunglėse aplankytos genties Martinui buvo ilgas. Nuo sostinės Limos jis važiavo 14 valandų autobusu, po to visą dieną – visureigiu sunkiai išvažiuojamais keliais ir ne vieną valandą su vedliu plaukė valtimi.

Mygtukas suvokti pasauliui?

"Nusigauti iki ten, kur gali sutikti tikrų šamanų, nelengva. Reikia vedlių. Beje, be vedlių vykę ir įsibrovę į indėnų žemes giliai džiunglėse buvo nužudyti aštuoni prancūzų mokslininkai", – pasakojo T.Listvenaja.

Baltarusė per pirmą dviejų savaičių kelionę pas šamanus atrado daugiau, nei patyrė per visą gyvenimą.

Tuomet ji dalyvavo net aštuoniose ajavaskos (svaigiojo kvaitulio) ceremonijose.

"Buvo itin stipru, – dabar šypsosi baltarusė. – Išsprendžiau sveikatos problemas. Turėjau daug klausimų: kas aš, iš kur, kaip sukurtas pasaulis?"

Vėliau grįžus į Peru pas indėnus ją šokiravo, kiek daug ten meilės – kiekviename kvadratiniame centimetre. Indėnai tai išsaugojo savo kaimuose, gyvendami ne praeitimi, ne ateitimi, o dabartimi, kai žmogus ir žemė – nedalomas vienis.

Medicinos mama vadinama ajavaska, anot Tatjanos, tarsi stebuklingas mygtukas suvokti šiam pasauliui, tarsi išėjimas už ribų.

Ją, kaip ir daugelį, smarkiai pykino – taip valėsi fizinis kūnas.

"Yra ir tyroji ajavaska, kur nenaudojamos psichotropinės medžiagos. San Pedro... – apie medicinos seneliu vadinama kitą, iš kaktuso gaminamą, gėrimą prakalbo Tatjana. – ... ne mano gėrimas".

Tiesa, moteris pabrėžė, kad tokios ceremonijos reikalauja stiprios dvasios.

Ajavaska valo ne tik fizinį, bet mentalinį, astralinį – visus žmogaus kūnus, o tokių ceremonijų metu, būna, žmonės mato praėjusius gyvenimus, ateina neįtikimi suvokimai.

"Kitaip pažvelgi į gamtą, į save, nes išeini iš savo kūno ribų. Žmonės patiria ir kardinalių pasikeitimų, – nusijuokė Tatjana. – Aš pakeičiau darbą, namus. Absoliučiai viską. Pažvelgiau į savo kūną kaip į iliuziją, pamačiau kitų žmonių, savo poelgius. Pamačiau, kaip tai atrodo iš energinio Visatos požiūrio, suvokiau, kokį pėdsaką palieka kiekvienas mūsų veiksmas."

Išgyvenus baimę, jį dings

"Suvoki, kad esi vienis su visa žmonija, gamta, esi jos dalis, vientisa gyvybė. Tai – ne tik gėrimas, o ištisa ceremonija, buvimas, ritualas, giesmės. Svarbi į šią kelionę lydinčio šamano patirtis", – aiškino taip pat ispaniškai kalbantis M.Pavekas, vaišindamas iš Peru atsivežta arbata munia.

Jam nepatinka, kai žmonės ajavaską suvokia tik kaip gėrimą.

Tai – etnokultūros dalis. Visuma. Ceremonija, gamta, meilė, suvokimas, ištisas ritualas, kelias su šamanu.

Martinas Peru pas šamanus patyrė bei suvokė daugybę baimių: tikrų, pirmapradžių, natūralių ir dirbtinių.

"Neteksi darbo, neturėsi pinigų, įvyks avarija, susilaužysi koją, nepasiseks verslas? Daugelį baimių mums įdiegia, mes sugalvojame, jų nėra, o suvokus dirbtines baimes, patyrus natūralias, jos dingsta", – čekui didelį įspūdį padarė ir trys paros atokiai džiunglėse vykusi medžioklė.

Jis miegojo su indėnais ant žemės. Pirmą naktį nuo garsų ir vaizdų neužmerkė akių: netoliese slankiojo jaguarai, čirškė svirpliai, garsus leido kitokie įvairiausi gyviai.

Dar kitoje vietoje, namelyje iš palmių, prieš eidamas ilsėtis, pasišvietęs žibintuvėliu, prie guolio išvydo šimtus vorų.

"Nebijok, nusiramink, pasakyk vorams, kad tau netrukdytų ir pats jiems netrukdyk, – Martiną nuramino šamanas. – Ir išties, nieko neatsitiko. Patyrus baimę, ji išgaravo. Suvokiau, kad esu gamtos dalis ir jei ateini su meile, ne kaip priešas, tau nieko neatsitiks. Būk su meile, suprask, kad esi vientisas organizmas."

Suvokiau, kad esu gamtos dalis ir jei ateini su meile, ne kaip priešas, tau nieko neatsitiks. Būk su meile, suprask, kad esi vientisas organizmas.

Martinas nusijuokė, prisiminęs, kaip indėnai prisipažino baiminęsi, kad baltieji vagia ir valgo jų vaikus. O po penkerių metų jį patirčių mokęs ir daug ritualų jam atlikęs šamanas atviravo, kad pirmą kartą nuo čeko pabėgo.

"Ilgai šio šamano ieškojau. Važiavau, plaukiau, kol palydėjo mus su vedliu į kaimą, kur jis gyvena. Iš pradžių jo neradau, – pasakojo čekas. Ir tik po daugelio metų šamanas prisipažino, kad tąkart pabėgo nuo baltojo ir jį slapta stebėjo. – Ir tik visa tai išjautęs, man pasirodė. Savo senąsias tradicijas norintys išsaugoti indėnai vengia kontaktų, nes lobdami iš kaučiuko, baltieji nužudė daug čiabuvių, naikina džiungles."

Turi nešti meilę ir gėrį

Vienio suvokimas Tatjanai atėjo po ajavaskos ceremonijų ir mėnesio, praleisto džiunglėse. Ten ji buvo viena. Tik retkarčiais ją aplankydavo vedlys indėnas.

"Toje vietoje griežtai draudžiama naikinti džiungles, medžioti gyvūnus. Buvo ir ašarų, ir laimė, suvokus, kad esi vienas organizmas, – švytėjo Tatjana. – Išjungus protą, jaučiausi kaip vaikas. Kai aplankė tokia būsena, nieko nebijojau ir kartu buvau apsaugota. Suvokiau, kad atėjęs su meile, ją ir jausi, tokio atsako ir sulauksi."

Ten ji išbandė ir Amazonės dietą: tris kartus per dieną gėrė vaistažolių nuovirus, o kartą – suvalgydavo porą bulvių, nedidelę žuvytę ir kelis brokolius.

Tatjanai įspūdį padarė ir senas, 130 metų sulaukęs vadas.

"Judrus, energingas, jo jauniausiam sūnui – 15 metų, o žmonai – apie 50. Ji jau, regis, šeštoji, – šyptelėjo Tatjana. – Ir jo dažnos kalbos sukosi apie seksą."

Dar didesnį įspūdį paliko ceremonija pas 90 metų šamanę, kuri išsaugojo senąsias tradicijas.

"Ajavaska – ne narkotikas, kaip mano kai kurie žmonės, – šyptelėjo baltarusė. – Juolab kad jo nesinori, nuo šio gėrimo iš lianos, pykina, būna sunku. Svarbu, kaip sakė Martinas, visa ceremonija. Ir didelė atsakomybė, atėjus suvokimui, nes keiti gyvenimą. Turi nešti meilę ir gėrį, tuo dalytis su žmogumi, gamta, visata. Tu esi vienis."

Žvelgti tarsi nuo kalno

Taip, dabar nėra lengva rasti gilias tradicijas išsaugojusių ir patyrusių šamanų: turistams ceremonijas dažnai atlieka nepatyrę vedliai.

Reikia keliauti gilyn į džiungles su vedliu į atokiausius kaimus.

Kas, keliaujant po džiungles, jiems buvo baisiausia? "Šiukšlės. Amazonėje telkšo kalnai šiukšlių, daugybę plastiko", – atsiduso Martinas.

Tatjanai kelionė arkliu siauru takeliu greta bedugnės buvo niekis, kai ajavaskos metu šamano vedama ji išvydo ir žemutinius, tamsos pasaulius.

"Pirmapradės baimės žodžiais nenusakysi. Bet viskas – kaip sluoksniuotas pyragas. Neparagaudamas apačios, nesuvoksi saldumo, šviesių, lengvų vibracijų, – aiškino Tatjana. – Be nakties nebūtų dienos, be tamsos – šviesos. Norint tai suvokti, reikia ir baisių patirčių. Ir tik tai suvokus, prisiimti atsakomybę."

Žmonija, pabrėžė Martinas, gyvena tarsi amplitude. "Dabar į priekį žvelgiame tarsi iš apačios į sieną, – teigė etnologas. – Tačiau prisiminkime, kad kadaise buvome itin išsivysčiusi civilizacija. Ir todėl pabandykime žvelgti į priekį tarsi nuo kalno."