Žiniasklaidai pranešus apie 79 metų vokietį, buvusį desantininką, dabar išgarsėjusį tuo, kad gyvena su vilkais ir juos maitina burna, žinomo Lietuvos gamtos ir vilkų mylėtojo Petro Dabrišiaus nestebina. "Čia nieko stebuklingo nėra", – sako P.Dabrišius.

Vilkai panašūs į žmones, tačiau jie niekada nepalieka savo vaikų, pasiaukodami juos gina nuo pavojų.

Užsitarnavo pagarbą

Prieš kelias dienas daugelį šokiravo žinia apie 79 metų Wernerį Freundą, kuris, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie vilkus, pasistengė tapti vienu iš jų: kartu miega, šeria juos žalia mėsa.

Buvęs desantininkas prižiūri 1972 m. Vokietijos Saro krašte įsteigtą "Wolfspark Werner Freund" parką. Werneris superka mažus vilkiukus iš zoologijos parkų ir augina pagal savo metodą.

Per pastaruosius 40 metų jis užaugino apie 70 vilkų. Šiuo metu parke gyvena 29 vilkai, suskirstyti į šešias gaujas.

Vokietis laikosi griežtos vilkų pasaulyje galiojančios hierarchijos. Norėdamas parodyti savo viršenybę, pensininkas pirmasis valgo žalią mėsą.

"Norint užsitarnauti jų pagarbą, reikia tapti vienu iš jų. Aš jiems esu vadas", – teigia jis.

"Nieko nuostabaus ir stebuklingo, – nesistebi oficialiai medinčiaus (gamtos ir gyvūnijos sergėtojo) vardą gavęs ir apie vokietį seniai girdėjęs P.Dabrišius. – Čia lygiai tas pats, kaip žmogus augintų šunis, kurie jo nepuola ir gali leistis valgydinami iš burnos. Neseniai Rusijoje kurtas buvo pabėgęs pas vilkus, gyveno kartu, susilaukė vilkiukų."

Vilkas jaučia jėgą

Prieš daugiau nei 20 metų į Telšių rajoną vienai žiemai atvykęs pamedžioti miške, kuriame 1996 m. įkurtas Žvėrinčiumi vadinamas žvėrynas, Petras liko gyventi iki šių dienų.

"Nebūdami alkani, vilkai nepuls. Vilkas renkasi, ką pulti. Kartais mes auginame agresyvius šunis, o jie – ne mažiau, o gal ir labiau pavojingi nei vilkai", – iškino P.Dabrišius.

Nors ir desantininkas iš Vokietijos kartu gyvena ir valgo su vilkais, P.Dabrišius pabrėžia, kad vilku Werneris niekada netaps.

"Kaip jis tapo lyderiu? Vilkai žmogaus prisibijo, jaučia jo jėgą. Lyderis būna stipresnis, ryškesnis. Be to, tai – didelis, didelis darbas", – kartojo gamtos mylėtojas.

Nepalieka savo vaikų

Ar gali būti, kad vilkai kada nors vokietį puls iš nugaros ir perkąs gerklę?

"Ne, nors jų dantys aštrūs. Kaip žirklės nukerpa virvę, taip vilkas perkanda mėsą su kaulais. Vilkai niekada nepuola iš pasalų. Tarp jų nevyksta gaujų karų. Tik akis į akį susirungia lyderiai. Kartais kartu užpuola silpniausią", – aiškino daug su vilkais bendravęs ir pats nekart juos maitinęs medinčius.

"Vilkai panašūs į žmones, tačiau jie niekada nepalieka savo vaikų, pasiaukodami juos gina nuo pavojų. Patinai neretai žūsta gindami apvaisintą patelę, – tęsė paskaitą apie vilkus P.Dabrišius. – Jie fiziškai tvirti, rūpinasi šeima, elgiasi pagal taisykles. Jei šiandien protingas – vadovauji, bet klysdamas gali tapti eilinis. Jauniklis niekada neperlips net ir per patį seniausią, vos paeinantį vilką, jį gerbs. Ir tai nesikeičia šimtmečiais."

Terapijos trobelė

Žvėrinčiuje P.Dabrišius yra įrengęs vadinamąją vilkų terapijos trobelę, kur kelių metrų aukštyje tarp medžių nakčiai vienas paliekamas žmogus. Be nieko. Negalima pasiimti nei kačiuko, nei šuniuko, nei jokio gyvo padaro. Jokių daiktų, net prožektoriaus. Tik miegmaišis ir ypatingiems atvejams – mobiliojo ryšio telefonas.

Šios ypatingos terapijos ypatumas – turi būti vienas miške ir jausti vilkus. Kai drąsuolis užlipa kopėčiomis, Petras jas patraukia ir atgal pastato tik kitą dieną.

"Kai kurie gamtos ir žvėrių mylėtojai šiame namelyje puikiai išsimiega. Yra tokių, kurie nesumerkia akių, krūpčioja nuo kiekvieno lapelio šlamesio, o juolab nuo vilkų kauksmo, – šypsosi P.Dabrišius. – Bet per naktį žmogus užmiršta visas problemas, banko paskolas ir laikinus sunkumus."

"Kam smegenis apkrauname nereikalinga informacija? Dabartiniai miestai, daiktai – iškreipta fantazija. Mokame už pramogas, valgome dirbtinį maistą, sergame, gydomės, vėl mokame. Išjungus kompiuterį, elektrą žmonės išprotėtų, – įsitikinęs P.Dabrišius. – Vartojame vaistus nuo depresijos ir tampame dar labiau priklausomi nuo fantazijų, užuot puoselėję gamtą. Atitolome nuo realybės."

Realybė? Petras įsitikinęs: tai – gamta.