Kelias į vyro širdį – per skrandį. Žinoma visuomenės veikėja, gydytoja Vilija Vertelienė šypsodamasi pritaria šiam posakiui. Tačiau dabar garsų Kauno klinikų ortopedą traumatologą Arūną Vertelį tik vėliau ji sužavėjo gabumais puikiai gaminti maistą. Mat jų draugystė prasidėjo, kai Vilija buvo aštuntokė, o Arūnas – dešimtokas.

Meilė nuo aštuntos klasės

"Tau geriau reikėjo atidaryti restoraną, bet ne tiek daug mokytis", – nekart apsilaižydami lūpas prisivalgę Vilijos pagamintų gurmaniškų patiekalų jai pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavo ir vis dar sako draugai bei pažįstami.

Kauno medicinos instituto Medicinos fakultete gydytojos specialybę, po to Kauno medicinos universitete Visuomenės sveikatos vadybos magistro kvalifikacijos bei Lietuvos teisės universitete teisės magistro laipsnius įgijusi moteris kukliai šypsodamasi priima komplimentus ir purto galvą: mokytis ir tobulėti reikia, o gaminti greitai ir daug ji nemokėtų.

"Arūną sužavėjau tikrai ne gamindama maistą. Kai pradėjome draugauti, aš buvau aštuntokė, jis – dešimtokas, – apie geriausios klasės draugės draugo geriausią draugą A.Vertelį, kuris vėliau tapo jos vyru, prakalbo 50 metų Vilija. – Jis buvo ramus, niekada nesišvaistydavo žodžiais, žinojo, ko nori, o aš – padūkusi, aktyvistė, visuomenininkė, mokykloje imdavausi daugybės iniciatyvų ".

Taip, tai buvo pirmoji meilė, pirmoji draugystė su dažnais apsilankymais netoli namų buvusiame kino teatre "Ąžuolynas". Meilę 1983 m. vainikavo vestuvės, o sutuoktuvininkų liudytojais tapo jau anksčiau susituokę ta pati klasės draugė su draugu.

Didžkukulių negamino

Prakalbus apie gaminamą maistą, kurį turbūt būtų galima įvertinti pagal "Michelin" standartus, V.Vertelienė neslepia: kaip ir daugelis moterų ji mokėsi iš receptų knygose, žurnaluose.

"Be to, puikiai gamino mano uošvis, – pripažino Vilija ir šyptelėjo. – Tiesa, iš pradžių po vestuvių buvo tortų, pyragų ir įvairiausių saldumynų gaminimo periodas. Tačiau jau po kelių mėnesių Arūnas juokdamasis pasakė – užteks, nes negalėdamas atsispirti priaugo bene dešimt kilogramų."

Ilgai gyvenusi pas vyro tėvus maistą Vilija ruošdavo pakaitomis su anyta, uošviu. Tačiau saldumynų nemėgstanti medikė labai greitai pranoko vyro tėvus kepdama pyragus ar tortus.

Netrukus balandėlius, kotletus pakeisdavo ir įvairesni patiekalai.

"Mėgstu improvizuoti, o ne gaminti aklai pagal receptą. Tiesa, beveik niekada negaminau didžkukulių, nes tuomet jų būdavo visose kavinėse. Daug mieliau iš tarkių gamindavau bulvines bandas su varške."

O nelietuviški patiekalai? Italų virtuvės patiekalus labai mėgstanti Vilija linksi galva. Jos gaminamas itališkas padažas pesto – tiesiog dieviškas, todėl į tradicinį draugų suneštinį vakarėlį Vilija visada privalo atsivežti jos pagaminto pesto.

Moteris moka gaminti ir įvairiausius patiekalus iš makaronų, nors to prireikia ne itin dažnai – vyras ir sūnus Linas nėra šio maisto gerbėjai.

"Bet atsigriebiu gamindama žuvį ir stengiuosi prie jos pateikti makaronų", – juokiasi V.Vertelienė.

Uzbekas ir plovas

Pirmasis nelietuviškas patiekalas, kurį puikiai išmoko gaminti medikė, buvo ne pesto ir ne karpačio, o uzbekiškas plovas.

Prieš daugiau nei 20 metų abu, tuomet jau medikai, Arūnas ir Vilija planavo išvažiuoti padirbėti į Katarą. Prieš tai 10 mėnesių jie turėjo stažuotis ir mokytis medicininių terminų angliškai Maskvoje.

"Ten medikas iš Taškento, kuris buvo "prancūzų" grupėje, jau pirmą dieną nusipirko didelį katilą "Kazan" ir penktadieniais gamindavo fantastiško skonio plovą iš avienos, – pamena V.Vertelienė. – Tomis dienomis po tris keturias valandas praleisdavau virtuvėje ir mokiausi iš uzbeko."

1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, medikai atsisakė vykti į Katarą, tačiau Vilija neliūdėjo.

"Juk besirengiant kelionei puikiai išmokau kalbėti angliškai ir dar gaminti uzbekišką plovą", – šypsosi moteris.

Užsienio šalyse V.Vertelienė stengiasi paragauti įvairių patiekalų – jai labai patiko avienos kepsnys N.Zelandijoje, sriubos – Tailande, kurios Lietuvoje toli gražu neprilygsta originalui.

"Draugė, gaminanti aštrią tajų sriubą, prašė atvežti šviežių prieskonių iš jų krašto", – pasakojo moteris.

Bet kartą per komandiruotę senojoje Japonijos sostinėje Kiote vieno patiekalo valgyti ji nedrįso.

"Kažkas ne taip. Tai supratau iš lėkštes atidengusių delegacijos narių veidų, – šyptelėjo Vilija. – Po akimirkos pradengusi ir savo lėkštę pamačiau, kad sriuboje plaukioja kirmėlės."

Patiekalai iš žvėrienos

Dabar, kai vyras dažnai medžioja, šeimos narių bei draugų mėgstamą avienos plovą Vilija kartais pakeičia stirniena. Skanautojai prisipažįsta, kad žvėrienos skonio visiškai nejaučia.

Patiekalai iš žvėrienos – dar viena V.Vertelienės kulinarinių sugebėjimų sritis. Ypač iš stirnienos ir šernienos.

Vilijos tėtis buvo medžiotojas, tačiau jos mama iš žvėrienos patiekalų negamindavo: tik kartą pavyko kepsnys iš zuikio.

Itin daug dirbantis traumatologas ortopedas A.Vertelis atsipalaiduoja medžioklėje, kuria užkrėtė ir sūnų traumatologą rezidentą Liną. Todėl dabar Vilijai tenka gaminti patiekalus ir iš žvėrienos.

"Pirmasis patiekalas buvo šerniena, – gydytoja infektologe dirbusi moteris kruopščiai kepė, troškino mėsą, kad neliktų jokios galimybės susirgti trichinelioze. Netrukus ne tik vyras ir sūnus ėmė girti patiekalus iš nelengvai pagaminamos žvėrienos. – Labai svarbu ir prieskoniai, kad nesijaustų specifinio skonio. Reikia paklausyti patyrusių virėjų patarimų."

Meilė ateina ir praeina

Medžioklės bokštelyje pas keliolika metų medžiojantį vyrą mediką Vilija dar nebuvo. Tiesa, kartą važiavo, tačiau vienas senas, prietaringas medžiotojas pasipriešino: "Moters per medžioklę būti negali."

Per ne vienus metus V.Vertelienė jau girdėjo daug komplimentų, kad net liežuvį galima nusikąsti, kai valgo jos pagamintus patiekalus. Tiesa, neslepia, kad geriausiai iš žvėrienos jai pavyksta pagaminti šernienos ir stirnienos troškinį.

"Dabar vyrai labai pamėgo aštrų stirnienos troškinį", – džiaugiasi moteris

Moteris pataria neskubėti gaminti šernienos ar stirnienos: būtina tinkamai išmarinuoti. Vilija naudoja žvėrienos prieskonius ir sojos padažą. Mėsa šaldytuve turėtų pabūti dvi tris, o gali būti ir penkias dienas. Ir labai svarbu valgyti dar karštą, o ne jau atvėsusį patiekalą.

Šeimos draugai juokauja, kad laikas kurti restoraną, kuriame Vilija ir dar kelios puikiai gaminančios medžiotojų žmonos demonstruotų savo talentą.

Net neragavusi V.Vertelienė žino, ar patiekalas pavyko, ir atvirai prisipažįsta, kad būna ir nesėkmių.

"Kepsnys ir šašlykas iš bebrienos man visai nepavyko, todėl dabar išdarinėtą bebrą nunešame į kinų restoraną, kur pagamina įvairiausių skonių patiekalų. O marinuoti šašlykui geriausiai tinka išspaustos citrinų sultys, mėsmalėje malti svogūnai ir prieskoniai. Nereikia majonezo ir kitokių priedų", – aiškina maisto gaminimo asė.

Vyras Arūnas ir sūnus Linas prie skaniai gaminamo maisto jau įprato, bet nepamiršta padėkoti Vilijai. Beje, marti Milda taip pat puikiai gamina patiekalus iš žvėrienos ir paukštienos, bet, kaip ir Vilija jaunystėje, labiausiai mėgsta gaminti įvairius saldumynus.

Dar kartą išgirdusi klausimą, ar kelias į vyro širdį – per skrandį, moteris nusijuokia.

"Per daug gyvenimo metų supratau, kad tame posakyje yra labai daug tiesos. Meilė, ateina ir praeina, o skaniai valgyti visada norisi", – apibendrina V.Vertelienė.

Aštrus stirnienos troškinys pagal V.Vertelienę

Jau išdarinėta stirniena supjaustoma plonomis juostelėmis. 1 kg mėsos reikia kelių skiltelių smulkiai pjaustyto česnako, pusės pakelio "Santa Maria" žvėrienai skirtų prieskonių, saujelės smulkintų juodųjų pipirų, 3–4 valgomųjų šaukštų sojos padažo, kelių arbatinių šaukštelių aitriosios paprikos prieskonių (kam nepatinka aštriai – nereikia).

Viskas gerai išmaišoma ir sudedama į sandarų indą. Uždengus 2–4 dienas (priklausomai, ar mėsa minkšta, koks šaldytuvas) palaikoma šaldytuve.

Kepti Vilija naudoja didelę gilią keptuvę su dangčiu. Į ją įpila aliejaus ir ant silpnos ugnies apkepa didelį, kubeliais supjaustytą svogūną. Po to sudeda taip pat kubeliais supjaustytą saldžiąją raudonąją papriką.

Po 15 min. svogūnus bei papriką pastumia į šoną ir deda išmarinuotos stirnienos gabalėlius. Apie 20 min. mėsa kepa savo sultyse. Po to ant mėsos užberia 1,5 arbatinio šaukštelio miltų. Viską gerai išmaišo, įpila 1–2 stiklines verdančio vandens. Į tą pačią keptuvę įdeda nesupjaustytų bulvių ir užpila verdančio vandens. Viską dar patroškina apie 40–50 minučių. Po to ragauja: mėsa turi būti minkšta.

Valgyti karštą! Tinka su grietine sumaišytos daržovės: žalios salotos, agurkai, svogūnai, krapai, ridikėliai. Skanaus!