Rytais ir dienomis 44 metų Rita Adomaitienė - darželio auklėtoja ir padėvėtų drabužių parduotuvės direktorė. Tačiau jos vakarai ir naktys skirtos dramatiškiems romanams su drąsiomis erotinėmis scenomis rašyti.

Pirmoji vertintoja - duktė

„Esu linksma, besišypsanti, mylinti gyvenimą, mokanti džiaugtis smulkmenomis. Tačiau nežinau, kodėl rašau apie skaudžius dalykus", - kalba Kauno vaikų darželio „Volungėlė" auklėtoja, buvusi pradinių klasių mokytoja R.Adomaitienė, išleidusi du romanus: „Devintasis Dievo įsakymas" ir „Eilėje prie skausmo". Ji prisipažįsta nuo mokyklos laikų mieliau rašydavusi liūdnus, už širdies griebiančius rašinėlius.

Rita įsitikinusi: geriausia rašyti apie tai, ką pats išgyveni. Pirmoji jos romanų vertintoja - seriale „Nekviesta meilė" Lukos vaidmenį atliekanti 22 metų dukra Monika. Jai mamos kūryba patiko, tačiau mergina nusistebėjo: „Na, mama, tu ir drąsiai rašai..."

Dukra, matyt, kalbėjo apie pikantiškas knygos scenas: „Ji pasilenkė, švelniai palietė jo lūpas, po to mažais lūpų žingsneliais keliavo kaklu, krūtine. Drėgnu liežuvio galiuku apvedė bambos duobutę ir drąsiai nuslydo žemyn. Glamonėjo ir bučiavo jautriausią mylimojo vietą."

Darželio auklėtoja kresteli ilgus šviesius plaukus: „Ar gali rašyti apie orgazmą pats to nepatyręs?! Jūs taip pat mylitės. Be to, mano draugės, skaitydamos tas scenas, net susijaudina."

Skyrėsi du kartus

R.Adomaitienė, slapyvardžiu Ado­ma, tuoj pat patikslina: ne, jos romanai - tai ne jos gyvenimo istorijos, yra tik keli autentiški epizodai. Nors skaitytojai įsitikinę, kad aprašytosios scenos - realios. Bet ar galima rašyti apie prievartą, kurios, kaip knygoje „Eilė prie skausmo", R.Adomaitienė nepatyrė?

Savęs nevadinanti rašytoja moteris neslepia: „Mintis parašyti apie prievartą ir nelaimingą meilę kilo išgirdus apie išprievartautą merginą, kuri norėjo pasidaryti kriminalinį abortą. Tai labai skaudi istorija ir labai skaudi knyga. Laimė, gyvenime tokio skausmo nepatyriau, nors dramatiškas scenas kūriau labai lengvai."

Netrukus moters akyse suspindi ašaros. Rita atvira: ji išsiskyrė du kartus. Pirmą kartą jautėsi kalta, nes tekėjo ne iš meilės: „Savo vyrą mylėjau kaip brolį, gimė dukra, kartu pragyvenome dvylika metų.

Buvau jauna, kvaila... Antrą kartą ištekėjusi buvau labai gera, labai mylėjau. Bet... lazda turi du galus. Gal tas antrasis galas man ir smogė atgal?"

Gyvena jausdama kaltę

Jos gyvenimas - meilės trikampis nuo mokyklos laikų: „Turbūt todėl viskas grįžo bumerangu. Meilę labai saugau ir branginu. Nors nesu iš kukliųjų, mylėdama aš - ištikima ir gera. Bet jei vis dėlto susiformuoja meilės trikampis, kažkas tarp dviejų žmonių, jų poroje yra blogai." R.Adomaitienė negina savęs: dėl skyrybų šeimoje retai būna kaltas vienas žmogus. Ji - ne ieškotoja, bet santykiams pasiekus kritinį lūžį ir nieko nebelikus... Rita skėstelėja rankomis.

Ar jai kažkas sakė „ne", ją atstūmė? Nebent antrasis vyras. Bet jo „ne" buvo tylus, be žodžių. Galbūt todėl jaunatviškai atrodanti moteris rašo apie skausmą? Ji purto galvą: „Ne, ne. Nors kaltės jausmą savyje nešioju iki šiol."

Jie gražūs net pilvoti

Po akimirksnio Rita vėl šypsosi: „Aš negaliu ilgai būti viena. Esu moteris, kuri nori būti mylima ir kažką mylėti. Taip, dabar nesu viena...  Pirmojoje mano knygoje kenčia vyrai. Tegu. Ir taip moterys dėl jų daug prisikentėjo. Jiems viskas gyvenime lengviau! Jiems tinka ir pilvas, ir žilė, ir plikė."

Ji nusikvatoja prisiminusi, auksinius, anot jos, dukters žodžius: „Mama, tavo kailis sensta, bet protas liko kaip šešiolikmetės..."

Gal ir banalu, bet kas jai yra meilė? Rita iš rankinės išsitraukia užrašų knygelę.
Tai - jos sukurti žodžiai: „Nebetikiu meile. Ji išdavė vėją. Melavo net akys ir šaipės širdis. Ir žodžiai nutolo, ir žvilgsniai išblėso, o aistros ir geismas pavirto ledu. Nebetikiu meile, nenoriu, nereikia. Širdį vagoja skausmu. Daugiau nebelauksiu, neleisiu ateiti. Nenoriu paversti širdies arimu."

„...Jis griebė, tarsi replėmis suspaudė merginos kaklą, o jau apnuogintą ir kietą kaip kuolą savo įnagį įrėmė į jos meilei ir švelnumui skirtą vietą. Gilūs dūriai darėsi grubesni, šnopavimas greitėjo ir, rodos, amžinybę besitęsiantys judesiai baigėsi palaimingu gyvulio riaumojimu.

- O dabar į burną!!!
Ji nesipriešino, tik rankomis gniaužė šaltą žemę, o burnoje jautė kraujo, savo nekaltybės įrodymo, skonį ir lipnias gleives..."