Moteris septynerius metus ieškojo laiško butelyje autorės ir rado. Tai ne romantinio filmo siužetas, o užsispyrusios britės istorija. Ji prasidėjo, kai prie šiaurinės Kento pakrantės, šalia Temzės žiočių, esančioje Šepio saloje gyvenanti Sju Peto vieną 2002-ųjų pavasario dieną išvedė į pakrantę savo šunis...

Kenčiančios motinos šauksmas

Bevaikščiodama ji pastebėjo bangų išplautą butelį, o pakėlusi jį aptiko, kad viduje yra perrištas popieriaus ritinėlis! Smalsumas nugalėjo – S.Peto parsinešė radinį namo ir iškrapštė paslaptingąjį laišką.

Deja, smalsumo patenkinti nepavyko – laiškas buvo parašytas prancūziškai. Ne bėda – paskambino universitete dirbančiai savo bičiulei Karen Liebreich, kuri mokėjo prancūziškai. Paaiškėjo, kad tai širdį veriantis mamos, praradusios trylikametį sūnų, laiškas.

"Visiems laivams jūroje, visiems uostams, mano draugams, taip pat nepažįstamiems žmonėms – tai mano žinia ir malda. Ji apie tai, kad kančia atvėrė man didžiulę tiesą", – pradedama Moriso, toks buvo berniuko vardas, mamos širdį draskanti išpažintis.

Pradėjusi skaityti Karen išsigando: ar tik tai nebus priešmirtinis laiškas, todėl iškart puolė žiūrėti jo pabaigą. Nudžiugo – ne. Nepažįstamoji prancūzė rašė vildamasi, kad laiškas padės jai palikti tragediją praeityje. "Kol Dievas dovanoja man gyvenimą, pažadu tau gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka, – kreipėsi ji į savo sūnų. – Žinau, kad kada nors, kai ateis laikas, mes susitiksime."

Paralelė: filmo „Žinutė butelyje“ herojės aptiktas laiškas prasideda tokiais pačiais žodžiais, kaip ir Šepio saloje išplukdytame butelyje rastas laiškas.

Užuominų – vos kelios

Moriso bendraamžį sūnų turinti Sju buvo sukrėsta: kas ši moteris? Kaip žuvo jos sūnus? Ar pavyko jai ištesėti savo pažadą jam? O Karen kirbėjo kiti klausimai.

Detektyvo gyslelę turinti moteris nutarė ne tuščiai laužyti galvą, o veikti. Patirties turėjo: dirbant universitete jai teko Vatikano bibliotekoje ieškoti šaltinių, susijusių su vienuolių ordino nusikaltimais, taip pat – ieškoti nuo teisingumo ištisus dešimtmečius besislapsčiusių nacių nusikaltėlių.

Karen užvaldė paslaptis butelyje. "Tada aš nė įsivaizduoti negalėjau, kad šiai paslapčiai įminti man prireiks net septynerių metų", – vėliau prisipažino K.Liebreich.

Užuominų, kaip galima surasti žinutės autorę, buvo vos kelios. Kai ką buvo galima spėti iš butelio ir popieriaus, ant kurio parašytas laiškas. Į butelį buvo įdėtos ir dvi plaukų sruogos. Be to, nepažįstamoji prancūzė laiške minėjo draugę Kristiną.

Apie Moriso mirtį užsiminta miglotai: jis žuvo per patį vasaros žydėjimą. O tai, kad laiške paminėti uostas ir krantas, leido manyti, jog berniukas paskendo.

Ėmėsi paieškų

Sprendžiant iš užrašo ant butelio "Millennium 2002", jame būta mineralinio vandens "Evian". Tai ir buvo konkrečiausia užuomina, todėl Karen susisiekė su gamintojais ir išsiaiškino, kad pirmieji tokios formos buteliai buvo pagaminti 1992 m. vykusioms XVI žiemos olimpinėms žaidynėms, kurios buvo surengtos Prancūzijos mieste Albervilyje.

Vėliau jų gamyba buvo nutraukta, o atnaujinta 1999-ųjų pabaigoje, ruošiantis sutikti tūkstantmetį. Štai todėl ir atsirado šis užrašas. Skaičius 2002 – nuoroda į konkrečią seriją, kurios buteliai pasirodė prekyboje 2001 m. spalį. Taigi paaiškėjo, kad anksčiau nepažįstamoji negalėjo įmesti šio butelio į jūrą.

Kitas siūlas, kurio galėjo stvertis detektyve tapusi Karen, buvo prancūzės iš kompanijos "Evian", su kuria teko bendrauti, palyginimas: "Čia viskas kaip tame filme su Kevinu Costneriu." Karen nutarė peržiūrėti filmą, pastatytą pagal Nicholas Sparks romaną "Laiškai iš jūros".

Ir išties – jame žurnalistė, kurią vaidina Robin Wright, taip pat ryžtasi surasti žinutės butelyje autorių. O laiškas, kurį ji randa butelyje, prasideda tokiais pačiais žodžiais...

Nukeliavo į Prancūziją

Kad išsiaiškintų butelio kelią vandenyse, Karen susitiko su specialistu, išmanančiu jūros sroves. Pagal jų judėjimo galimybes paaiškėjo, kad butelis Šepio salą galėjo pasiekti tik tokiu atveju, jei buvo išmestas iš Prancūzijos Šerbūro uosto arba iš kelto per Lamanšą.

Data ir vieta apytikriai buvo aiškūs, teliko sužinoti, kas gi tas Morisas. Juk nedaug trylikamečių Morisų galėjo paskęsti tą vidurvasarį... Karen kreipėsi į prancūzų valdžią ir susidūrė su kliūtimi. Pasirodo, Prancūzijoje nebuvo centrinės duomenų bazės apie skenduolius, tad reikėjo kreiptis į vietinę policiją. 36 tūkst. – tiek archyvinių bylų buvo sukaupta...

Karen nenuleido rankų. Ji nukeliavo į Paryžių. Būtent Prancūzijos sostinėje, didžiausioje šalies bibliotekoje, Karen tikėjosi rasti laikraščių su bent mažiausia žinute apie nelaimę. Bibliotekos darbuotoją sujaudino viešnios iš Didžiosios Britanijos pasakojimas, tačiau vilčių jai nesuteikė – esą veltui švaisto laiką.

Karen pačiai teko nerti į beribius regioninės spaudos vandenis... Paieškų rezultatai nenudžiugino. Tarp minimų skenduolių Moriso amžiaus žmonių neatsirado. Namo teko grįžti tuščiomis.

Prašė specialistų pagalbos

Sugrįžusią Karen ėmė kankinti dvejonės: o gal Morisas nepaskendo? Gal ji pernelyg tiesmukai suprato laiško užuominas apie krantus ir vandenis? O kartais apnikdavo ir abejonių, ar laiškas išvis nėra mistifikacija, gal to tikrovėje nė nebuvo...

Norėdama išsivaduoti iš nežinios Karen nutarė kreiptis pagalbos į specialistus. Kokius? Ogi visus, kokius tik sugalvojo. Gydytojas konsultavo, kokias Moriso ligas galima nuspėti iš kelių šykščių užuominų. Kitas specialistas tyrė plaukų sruogas. Psichoanalitikas įžvelgė, kad paauglys galbūt stengėsi išsivaduoti iš pernelyg globėjiškos mamos priežiūros... O gal jį traumavo tėvo neturėjimas?

Galiausiai Karen kreipėsi į privatų detektyvą, kuriam ši užduotis pasirodė atgaiva nuo įprastų neištikimybės tyrimų. Jis netgi atsisakė užmokesčio už savo konsultaciją.

Per konsultaciją detektyvas pasufleravo tokių hipotezių, apie kurias Karen nebuvo nė mintis toptelėjusi. Gal Morisas vartojo narkotikus? O gal nusižudė? O gal iškrito iš jachtos po ginčo su kažkuo?

Be šių fantazijų, detektyvas davė gerą patarimą – parodyti laišką grafologams, rašysenos ekspertams.

Klaidžiais mistikos keliais

Nors yra manančiųjų, kad grafologija – pseudomokslas, K.Liebreich neatmetė galimybės užčiuopti kokį nors siūlo galą. Ir susirado Prancūzijoje, Paryžiaus pakraštyje, gyvenančią grafologę.

Perskaičiusi laišką, ji pateikė savo išvadas. Esą laiško autorė – moteris, visais gyvenimo atvejais siekianti aiškumo, nieko nepaliekanti likimo valiai, iš šalies žvelgiant – rami ir santūri, tačiau jos viduje kunkuliuoja aistros.

Patarta draugės, Karen kreipėsi net į būrėją, vardu Kristina, koks buvo ir laiške minimos draugės vardas. "Tai – ženklas!" – emocingai reagavo būrėja, išmetusi kortas. Jos parodė, kad Morisas ne paskendo, bet žuvo kelyje. Kortos rodė, kad berniukas kažkur skubėjo ir staiga prarado kontrolę.

Kuo toliau – tuo painiau. Karen jau niekas nebestebino, ji kreipėsi ir į astrologę, vėliau – į aiškiaregę. "Berniukas nusižudė... Moteris kankinosi vienatvėje... Kažin, ar ji tebėra gyva..." – iš tokių minties draiskalų dėliojosi vėl kitas paveikslas.

Ilgai lauktas skambutis

Aklavietė. K.Liebreich negalėjo taip lengvai užversti nežinia apgaubtos istorijos. Kadangi joje vis tiek buvo labai daug išgalvotų dalykų, nutarė ir toliau leistis nešama fantazijos – sumanė parašyti knygą. 2006 m. ji pasirodė. Baigė ją žodžiais, kad tikisi tęsinio.

Knyga "Laiškas butelyje" iš pradžių pasirodė Didžiojoje Britanijoje, o po trejų metų, 2009-aisiais, – ir Prancūzijoje. Ir štai vieną dieną suskambo Karen telefonas...

Raktas: K.Liebreich knygos „Laiškas butelyje“ prancūziškas leidimas padėjo atrasti šios žinutės autorę.

Skambino prancūzų psichologas Olivier Rousselas, į kurį anksčiau buvo kreipusis pagalbos. Jis gavo elektroninį laišką: "Aš – tas žmogus, kuris išmetė butelį 2002 m." Ir nurodytas telefono numeris.

Intuicija Karen pakuždėjo – tai tikrai ji. Tiesa, vėliau paprašė ir įrodymų. Prancūzė turėjo išsaugojusi diktofono įrašą, pagal kurį parašė laišką, jo juodraščius ir netgi kelto, iš kurio išmetė butelį, bilietą.

Prancūzė vis dar negalėjo atsitokėti. Ji nė neįsivaizdavo, kad kažkas prisilies prie jos tragedijos. Ji sutiko pabendrauti su Karen, tačiau ne iš karto. Prireikė laiko apraminti vėl sukilusius jausmus.

Pagaliau atsiskleidė tiesa

Tik po kelių mėnesių psichologas vėl paskambino Karen ir pranešė džiugią žinią – laiško autorė pasirengusi pabendrauti su ja. Karen iškart sėdo į laivą, plukdantį į Prancūziją.

Juodvi susitiko viename iš pakrantės miestelių, bare. "Vargu, ar ji gyva, – pacitavo aiškiaregę, apie kurią K.Liebreich buvo parašiusi savo knygoje. – Štai aš. Gyva, ir jūs mane suradote."

Moteris prisipažino nesitikėjusi, kad kas nors kada nors suras jos išmestą butelį. "Aš atidaviau jį jūrai, tai buvo tarsi mano galimybė pasikalbėti su Dievu", – prisipažino Moriso mama, sutikusi kalbėtis su vienintele sąlyga – jei Karen neatskleis jos tapatybės.

Žodis po žodžio vėrėsi praeitis... Karen suvokė, kodėl ji laikraščiuose nerado jokios žinutės – Morisas žuvo gerokai anksčiau, nei ji spėjo iš savo tyrimų. Berniukas žuvo 1981 m. rugpjūčio 27-ąją. Tėvai buvo parduotuvėje, o berniukas važinėjosi dviračiu. "Kai mes grįžome, jis gulėjo kelkraštyje, buvo ištiktas komos. Jis taip ir neatsigavo", – sunkiai rinkdama žodžius dalijosi nemąžtančiu skausmu berniuko mama.

Santuokoje laimės nebuvo, todėl sūnaus netektis prancūzę visiškai sugniuždė. Daug metų ji lankėsi pas psichoterapeutą, galiausiai išsiskyrė su vyru.

Laišką, kurį atidavė jūrai, moteris rašė beveik du mėnesius. Kruopščiai rinko ne tik žodžius, bet ir popierių, rašalą, juostelę perrišti, butelį. Įdėjo dvi plaukų sruogas: vieną – sūnaus, kitą – savo.

2002 m. kovo 29 d. ji sėdo į keltą, kursuojantį Lamanšo sąsiauriu tarp Prancūzijos Kalė ir Anglijos Doverio uostų. Be butelio su laišku, ji paėmė ryšulėlį su Moriso darbužiais, kuriais vilkėdamas jis žuvo, ir gėlių. Baltų lelijų. Drauge keliavo ir jos draugė – ta pati laiške paminėta Kristina.

Knygos post scriptum

Jau plaukiant į priekį, į Doverį, moteris ketino atlikti atsisveikinimo su sūnumi ritualą, tačiau niekaip nesukaupė nei drąsos, nei jėgų. Grįžtant atgal į Kalė Kristina pasakė: "Tai reikia padaryti. Dabar."

Juodvi pakilo į denį, tačiau jame buvo daugybė keleivių. Laukė, kol išsiskirstys. Iš pradžių išmetė drabužius. "Verkiau, rėkiau – atrodė, kad drauge išplėšiu širdį, – ir pasakodama apie tai sunkiai tramdė ašaras. – Paskui išmečiau lelijas, galiausiai – butelį su laišku."

Atvira išpažintis suartino moteris – Karen ir prancūzė vėliau ne kartą susitiko. "Mes turime ir daugiau apie ką pasikalbėti, – yra sakiusi britų spaudai K.Liebreich. – Susirašinėjame elektroniniu paštu. Mūsų bičiulystė užsimezgė ne vien dėl tos knygos ir berniuko žūties."

Beje, apie knygą. Jos pakartotiniame leidime prancūzė sutiko pridėti post scriptum. "Aš negalėjau nė įsivaizduoti, kad mano laišką suras ir perskaitys. Bet jei jis padėjo kitiems tėvams išgyventi tokią pat tragediją, kitiems žmonėms suvokti, koks trapus ir brangus yra gyvenimas, tai vertėjo padaryti. Ir dar... Išbandymai sustiprina mus ir padeda judėti į priekį. Gyvenimas yra toks, kokį mes jį norime matyti. Duokime jam šansą", – parašė prancūzė.

K.Liebreich iki šiol saugo butelį, kuriame rastas laiškas tapo toks svarbus jai pačiai.